Dažnas iš mūsų pavasarį renkame šiukšles mieste ar gyvenvietėje, nes norime gyventi švariau ir gražiau. Deja, kasmet negalime apsikuopti nuo politikų galvose užsistovėjusio „dumblo“.
Savaitraštyje „Radviliškio kraštas“ daug dėmesio skiriama tam, kaip gražiai ir turiningai gyvena mūsų krašto bendruomenės. Mes tuo džiaugiamės ir tai mus įkvepia. Tačiau greta to dažnai rašoma ir apie Radviliškio rajono savivaldybės valdininkų atliekamus nešvariai atrodančius „darbelius“, kurių kaip nemažėja, taip nemažėja.
Priminsiu keletą jų. Kaip jau buvo skelbta, savivaldybės funkcionieriai, kurių dauguma yra konservatoriai su meru priešakyje, nupirko baseinui kėdžių net už 750 eurų už vienetą, nors kėdės vertė tik 200 eurų. Jūs paklausite, kam tokių brangių reikėjo? Koks kvailys galėtų taip brangiai pirkti?
Juk mąstančiam žmogui natūraliai kyla klausimas, kodėl savivaldybės administracijos direktorei perkamas automobilis, kainuojantis trečdaliu brangiau nei bazinis modelis automobilių salone. Administracijos direktorė didžiąją savo darbo dalį praleidžia kabinete, tad kam tokia prabanga?
Panašiu išlaidavimu (jeigu tai galima pavadinti tik išlaidavimu) skamba ir savivaldybės sumanymas Radviliškio pašonėje, Aukštelkų kaime, rekonstruoti keliolika butų už būsto Vilniuje kainą. Ar yra logikos steigti socialiai remtinųjų „getą“, nebent ta logika būtų „pinigų įsisavinimas“ stambiu mastu?
Klausimų, kam to reikia, mąstančiam žmogui nekyla. Bet beveik visi savivaldybės Tarybos nariai tai matydami tyli. Jeigu politikai nesupranta, kas vyksta jų panosėje, vadinasi, išrinkome nevykėlius ar dundukus? O jeigu supranta ir tyli, tai kaip juos pavadinti?
Visoms savivaldybės „investicijoms“, kuriose akis bado neūkiškumas (mažų mažiausiai), surašyti jaučio odos neužtektų. Bet, kai akivaizdžiai permokama statybų rangovams ir nerandama kelių eurų būtiniausiems dalykams, „minčių kyla visokių“, kaip sakė tų pačių konservatorių parlamentarė Rasa Juknevičienė.
Vėlgi keletas pavyzdžių, kai kalbama ne apie milijonus, o kelis eurus, kurių iš tiesų reikia daugeliui. Kai „Radviliškio krašto bendruomenės“ vardu savivaldybei pasiūliau iki simbolinės kainos sumažinti pirčių paslaugas ir atleisti vargstančius nuo mokesčio, savivaldybė ilgai tylėjo, kaip tame anekdote apie armėnų radiją. Patylėjusi atsakė: mes nežinome, kaip tai padaryti, bet dažnai praustis nesveika. Juokauju, žinoma, nes atsakymas nuskambėjo lygiai taip pat anekdotiškai: girdi, Tarybos nariai neturėjo ką apie tai pasakyti, todėl tokių siūlymų ateityje nesvarstysime.
Panašiai buvo atmestas ir pasiūlymas kapinėse įrengti stogines ir jose palikti būtiniausius įrankius, laistytuvus kapams prižiūrėti. Kreipiausi į merą, o atsakė už vagystes teistas Radviliškio seniūnas. Perfrazuojant seniūno atsakymą – išvogs.
Kaip liaudies išmintis sako, kuo patys kvepia, tuo kitus tepa, ar ne?
Bet „Radviliškio krašto bendruomenė“ nusprendė siūlyti savivaldybei tokias įrankines kapinėse įrengti savomis lėšomis. Pinigai nedideli – iki trijų šimtų eurų vienose kapinėse. O jeigu kokį įrankį kapus lankantis sulaužys ar pamirš palikti, nupirksime – nenubiednėsime net ir sumokėję mokesčius savivaldybei. Nes mes iš principo nelaikome visų žmonių vagimis.
Žinoma, jeigu rajono valdžia šeimininkiškai skaičiuotų pinigus, jų užtektų ne tik į pirtį visiems nemokamai vaikščioti, bet dar ir vantoms bei laistytuvams liktų. Liktų ir šaligatviams, ir duobėtoms gatvėms, ir keliams, ir t. t.
Bet tiesa ta, kad mūsų rajono valdžiukės galvose smegenys virto rūgstančiu „dumblu“, kuris investicijas skaičiuoja šešiaženklėmis sumomis, storais „kąsniais“ rangovams ir dar galai žinia kam, bet ne žmonių, kuriems pasižadėta tarnauti, poreikiams. Ir tam „dumblui“ iškuopti eilinės pavasarinės akcijos „Darom“ nebeužtenka. Tiesa ir tai, kad bendruomenės vis drąsiau iniciatyvą ima į savo rankas, suvokdamos, kad toliau taip tęstis nebegali.
Gediminas Lipnevičius, „Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas, laikraščio leidėjas
