Singapūrietis Michaelis savo protėvių šaknų ieškos Radviliškyje

Singapūrietis Michaelis Rebaczonok-Padulo  prisistato Mykolu  ir sklandžiai savo mintis dėsto lietuvių kalba. Dar didesnė nuostaba kyla išgirdus, kad kalbos jis išmoko savarankiškai. Iš kur tokia aistra? JAV gimęs Mykolas moka visų trijų savo protėvių tautų kalbas – lietuvių, rusų ir italų. Dar daugiau – domėdamasis genealogija, jis atsekė savo protėvius Lietuvoje iki pat XVIII a. ir, pasibaigus pandemijai, svajoja rudenį aplankyti jų tėviškę Radviliškyje.

Savaitraščio skaitytojams siūlome Michaelis Rebaczonok-Padulo  pamąstymus apie savo lietuvišką kilmę ir protėvius bei nuveiktą darbą ieškant lietuviškų šaknų.

Aš  esu emigrantų vaikas

Aš esu emigrantas ir pats emigrantų vaikas. Seniai emigravau iš JAV į Singapūrą, kur galiausiai tapau piliečiu.

Sako, kad yra trys emigrantų kategorijos: misionieriai, samdiniai ir netinkami asmenys. Aš priklausiau trečiajai kategorijai, t.y. netinkamiems! Kodėl aš taip sakau? Prašau leisti man paaiškinti. Niekada nesijaučiau išties patogiai augdamas JAV dėl daugelio priežasčių. Viena jų buvo tai, kad mano etninis paveldas man buvo labai svarbus nuo pat ankstyvos vaikystės.

Tačiau tuo metu (o galbūt vis dar, bent jau daug kur) buvo labai daug ksenofobijos. Pusė mano paveldo buvo Pietų Europos (italų), o likusi dalis – Rytų Europos (rusų ir lietuvių). Žmonės tyčiojosi iš italų dėl daugelio priežasčių – iš dalies dėl Sicilijos mafijos. Tačiau situacija buvo rimtesnė kalbant apie Rytų europiečius, ypač per šaltąjį karą. Į tai, kad  turiu Rytų Europos šaknų ir tapatinuosi su jomis, kai kurie žiūrėjo įtariai ar net piktai. Jei parodai per daug meilės savo Rytų Europos paveldui, rizikuoji būti apkaltintas „komunistu“, taigi ir „išdaviku“. Bet aš būtent tai ir padariau. Taigi, aš buvau šiek tiek „išdavikas“ ir  tapau „netinkamu“!

Maištas prieš socialines sankcijas

Nepaisant tuo metu egzistavusių socialinių sankcijų, manyje esantis „mažasis maištininkas“ nusprendė  sukilti. Italų ir net rusų kalbų pradėjau mokytis būdamas tik 7 – 9  metų. Tuo metu Baltuosiuose rūmuose  buvo  prezidentas  Kenedis, vyko „kosmoso lenktynės“. „Koks geras laikas pradėti mokytis rusų kalbos!” – pagalvojau. Pradėjau  mokytis fonografo disko dėka. Pamokas sudarė paprasti pokalbiai tarp šių veikėjų:  Vanios, Mašos ir jų augintinių. Iki šiol prisimenu jų vardus. Šuo buvo pavadintas Laika, katė buvo  Murka. 

Kai kurie vaikai mokykloje mane vadino „komunistu“. Tai erzino, bet man tai nerūpėjo. Aš  nesiruošiau sustoti – tai juk buvo mano paveldo dalis.

Bet nors aš ir sukilau prieš kvailas siauras pažiūras, mano senelių iš  Rytų Europos požiūris buvo kitoks. Seneliui pavyko nuslėpti „rusiškumą“ –  originalią „Rebaczonok“ pavardę  jis pakeitė į „Reback“. Niekada negirdėjau, kad  jis ištartų vieną vienintelį žodį rusiškai. Aš jo  nekaltinu – mes visi esame savo laikų ir aplinkybių produktai, jis taip pat buvo.

Lietuvos  pusė

Bet Lietuvos  pusė … o Dieve! Jos iš esmės nebuvo. Močiutės Helen pavardė buvo „Miller“. Niekada negalėjau suprasti, kaip „Miller“ galėjo būti lietuviška pavardė! Ir niekas man to niekada nepaaiškino. „Aš amerikietė!“ – sušuktų mano močiutė. Nors ji gimė netrukus po to, kai apie 1900 metus tėvai emigravo iš Lietuvos į JAV, aš niekada negirdėjau, kad ji kalbėtų  lietuviškai.

Aš taip pat nekaltinu močiutės Helenos – ji taip pat buvo savo laiko ir socialinių-politinių aplinkybių produktas. Visai kaip senelis Nikolajus. Kaip ir mes visi.

Tuo metu nebuvo knygų ar diskų mokytis lietuvių kalbos – bent jau nė vienos, apie kurią aš žinočiau. Taigi Lietuva buvo  apgaubta Laiko rūko ir liko visiškai nepasiekiama.  

Praėjo daug metų. Galų gale aš pradėjau atlikinėti  kai kuriuos savo šeimos istorijos genealoginius tyrimus. Bet kol kas aptarsiu tik tuos, kurie susiję su  mano „paslaptingu“ lietuvišku paveldu.

Paslaptingas lietuviškas paveldas

Iš JAV Konnektikuto valstijos archyvų pavyko gauti mano prosenelių George’o ir Martos, gimusių Lietuvoje, mirties liudijimus. Prosenelė Marta mirė 1932 m.  ir man  pirmasis didelis apreiškimas atėjo, kai pažvelgiau į jos mirties liudijimą. Taip, jos vardas buvo Martha Miller … bet pridėta pavardė „Milasz“!  Aha! Pirmoji mano apreiškimo akimirka! „Millerio“ pavardė buvo ne kas kita, kaip anglicizuota „Milasz“ versija!  Pagaliau pasirodė kažkas  prasmingo. 

Kažkas man vėliau pasakė: „O, jos pavardė buvo Milasz? Ar žinote, kas yra Czeslawas Miloszas? Jis laimėjo Nobelio literatūros premiją!“  Tai buvo be galo įdomu!

Įstojau į universitetą ir studijavau tiek italų, tiek rusų kalbas, literatūrą ir istoriją, ypač Rusijos istoriją. Deja, lietuvių kalba nebuvo pasiūlyta ir aš nežinojau nė vieno, kuris  kalbėtų šia kalba. Baigiau universitetą su Summa Cum Laude laipsniu, bet nemokėdamas nė vieno lietuviško žodžio. Liūdna.

Sėkmingiausias gyvenimo posūkis

Mano lietuviškam paveldui atrodė lemta amžinai merdėti, ypač kai gyvenimas pasisuko netikėčiausiai, bet sėkmingiausiai. Baigęs universitetą atvykau į Singapūrą. Visada domėjęsis kinų kultūra, iškart pradėjau mokytis kinų (mandarinų) kalbos. Dėjau daug pastangų, kol pradėjau ir svajoti kiniškai. Štai kaip aš ketinau mokytis kalbos!

Metai bėgo ir gyvenimas iš tiesų buvo labai aktyvus. Tapau profesionaliu pedagogu ir galiausiai pradėjau dirbti viename iš  politechnikumų. Aš mokiau anglų kalbos ir bendravimo įgūdžių ir nacionalinio švietimo (pilietinio ugdymo). Taip pat vedžiau personalo mokymus. Įstojau į valdančiąją Liaudies Veiksmų Partiją („People’s Action Party“) ir aktyviai dalyvavau politikoje, padėdamas vargstantiems gyventojams.

Užsiliepsnojo aistra Lietuvai

Tarp viso to, kas įvyko 1989 – 1990 m., staiga dėl akivaizdžių priežasčių užsidegiau aistra Lietuvai, ypač po 1990 m. kovo 11 d.

 Kai kurie žmonės pradėjo galvoti, kad aš iš tikrųjų esu iš Lietuvos! Užmezgiau  ryšius su užsienio organizacijomis, tokiomis kaip „Pasaulio lietuvių bendruomenė“,  užsisakiau lietuvišką vadovėlį ir pradėjau savarankiškai mokytis kalbos. Mokiausiu su didžiule  aistra, kol galėjau lietuviškai rašyti laiškus, užmezgiau ryšius su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis. 

Man buvo duoti dviejų Romos Katalikų kunigų vardai Lietuvoje. Jie abu turėjo „Milasius“ pavardę. Matyt, jie nebuvo susiję su manimi, bet tai nebuvo svarbu. Mes aktyviai susirašinėjome ir man patiko siųsti šventinius maisto paketus ir kitas dovanas. Jaučiau, kad tai yra mažiausia, ką galiu padaryti. Man net buvo labai malonu kalbėti tiesiogiai su Prezidentu Landsbergiu telefonu per „BBC World“ radijo programą 1992 m. pradžioje (nors, turiu prisipažinti, kalbėjau angliškai, o Prezidentas Landsbergis man atsakė lietuviškai!).

Taip pat kurį laiką veikiau kaip neoficialus ryšių palaikymo asmuo tarp Lietuvos ir Singapūro Užsienio Reikalų ministerijų, kai abi šalys  užmezgė diplomatinius ryšius. Lietuvos Užsienio Reikalų Ministerija maloniai pasiūlė man garbės konsulo pareigas, tačiau turėjau jų atsisakyti dėl daugybės kitų savo įsipareigojimų. Vis dėlto man buvo garbė atlikti nedidelį vaidmenį, kai Lietuva vėl ėmė įsitvirtinti pasaulyje kaip nepriklausoma tauta.

1993 ir 1994 metais pagaliau sutikau  pirmuosius lietuvius. Tuomet dvi mažos delegacijos keletą dienų praleido Singapūre ir aš juos šiek tiek lydėjau. Du iš tų džentelmenų  iki šiol liko mano draugais ir vis klausinėja, kada pagaliau atvažiuosiu į Lietuvą!

Bet vėlgi, sulaikė  įsipareigojimai čia, Singapūre. Išsiunčiau laišką  Neringai Ceskevičiūtei iš Lietuvos Valstybės Archyvo dar 1993 m., tikėdamasis, kad ji man padės surasti keletą protėvių. Deja, aš galėjau pateikti labai mažai informacijos ir  ji tuo metu negalėjo man padėti. Bet Neringa man paliepė susisiekti su ja, jei pavyktų gauti papildomos informacijos, kuri padėtų  paieškoms.

Metai  bėgo, darbų nemažėjo, tačiau nepamiršau savo genealoginių tyrimų. 2000 – aisiais metais užsiprenumeravau genealoginę svetainę, žinomą kaip Ancestry.com.  Šios svetainės dėka  atradau  daugiau dokumentų apie savo protėvius. Ir tada vieną dieną  …  radau peticiją dėl JAV pilietybės ir natūralizacijos pažymėjimo vienam „Peter Joseph Milles“.  Dokumente esantis vardas ir informacija atitiko tą, kurią radau kituose dokumentuose. Bet ant šio buvo vienas pastebimas priedas: jo gimimo vieta! Ir ten buvo aiškiai parašyta: Radviliškis, Lietuva! Pagaliau turėjau tikrąją bent kai kurių mano protėvių  kilmės vietą Lietuvoje! 

Sužinojau, kad po tiek metų ponia Neringa Ceskevičiūtė vis dar dirbo Lietuvos Valstybės Archyve. Taigi mes vėl pradėjome susirašinėti – šiais laikais elektroniniu paštu, o tai nebuvo įmanoma 1993 m. Ponia Neringa maloniai patikrino įrašus ir ten  rado „Piotr Milasz“ (žinoma, rusų kalba), gimusio Radviliškyje 1894 m. birželio 9 d., gimimo įrašą.

Tai tiksliai atitiko jo natūralizacijos liudijime esančią informaciją. Tai buvo pirmasis mano protėvių gimimo įrašas Lietuvoje, apie kurį pagaliau žinojau, kad egzistuoja. Beveik nepajutau, kaip atidariau šampano butelį!

Istorijos rūkas pagaliau ėmė kilti!

Vėliau atradau skaitmenintų internetinių Romos Katalikų Bažnyčios  knygų, priėjimas prie kurių  tapo įmanomas svetainės epaveldas.lt dėka. Taigi neseniai pradėjau tyrinėti šiuos internetinius archyvus ir padariau daug daugiau atradimų apie savo lietuvišką kilmę – jie buvo kur kas platesni, nei įsivaizdavau!

Pavyzdžiui, atradau, kad esu kilęs ne tik iš Milaszų šeimos, bet ir iš Lauciaus bei Matuko šeimos.  Aš galėjau atsekti Lauciaus ir Matuko giminės linijas dar  XVIII amžiuje, o tai pasirodė labai naudinga patirtis. Daugelis, nors ir ne visi, buvo kilę iš Mankuszki kaimo. Jaučiausi kaip sėkmės lydimas  „privatus detektyvas“. Aš net sužinojau, kad mano prosenelis George Miller iš tikrųjų buvo Jurgis Milasz, gimęs 1871 m. gegužės 1 d. Jis vedė mano prosenelę Martą Szymkiewicz, kuri buvo „dvoryanka“. Jos tėvas buvo bajoras Ignac Szymkiewicz, o motina – Agneszka Wasilewska. Man pasirodė įdomu, kad mano prosenelis buvo „krestjanas“, nes, remiantis įrašais, „krestjaniui“ buvo neįprasta vesti „dvoryanką“. Manau,  jie turėjo susituokti iš meilės!

Tiesą sakant, kai pagalvojau, nenustebau, kad Marta Szymkiewicz buvo kilmingoji. Vienas prisiminimas, kuriuo močiutė su manimi pasidalijo, kai buvau vaikas – kad jos mama mokėjo 5 kalbas. 1880-aisiais metais merginai tai turėjo būti nepaprastas pasiekimas. Taigi jos tėvas turėjo turėti  išteklių, kad užtikrintų dukrai gerą išsilavinimą prieš maždaug 135 metus.

Buvo daugybė  kitų įdomių faktų, kuriuos sužinojau ir kai kurie man sukėlė  liūdesį. Vienas mano protėvių buvo Karolis Laucius – 1827 m. jis vedė Marciyaną Matukowną. Per  22 metus pora susilaukė net 11 vaikų! Bet tada jie mirė. Karoliui buvo tik 55 metai, kai jis mirė 1854 m., o Marciyana buvo maždaug tokio pat amžiaus, kai mirė 1860 m. Jiems turėjo būti tikrai labai sunku – gimdyti ir užauginti 11 vaikų, o tada palikti šį pasaulį pačiame jėgų žydėjime…

Aš su savo genealoginiais tyrimais grįžau į XVIII amžių  ir  atradau, jog dar vienas mano protėvis buvo Tomasz Matukas/Matukiewicz, 1795 m. vedęs Apoloniją Waycziurigowna. Jie nuo 1796 m. spalio iki 1812 m. lapkričio susilaukė  „tik“ 8 vaikų. Įsivaizduoju, kad  jie taip pat gyveno sunkiai.
Šiame etape man tapo aišku, kad išsamūs genealoginiai tyrimai turi būti „nebaigtas darbas“. Toliau plušiu  internetiniuose archyvuose, kad atrasčiau kuo daugiau pirminių dokumentų. Tai gali užtrukti visą mano likusį gyvenimą. Bet ir  gerai – tai yra mano, kaip mes vadiname angliškai „meilės darbas“ („labour of love“).

Planuose – kelionė į Lietuvą

Aš tikrai kada nors apsilankysiu Lietuvoje – daug kartų „mačiau“ šią gražią šalį knygose, žurnaluose ir filmuose. Natūralus šalies grožis man padarė  įspūdį, kaip ir architektūra bei liaudies menas! Ši kelionė, žinoma, turės palaukti, kol pasibaigs pandemija. Tuo tarpu aš tęsiu susirašinėjimą su draugais Lietuvoje ir, žinoma, dirbsiu suskaitmenintuose archyvuose.
Žinoma, ir toliau mokausi lietuvių kalbos – lietuviškai  galiu skaityti ir rašyti, bet nemoku tikrai gerai kalbėti.

Man labai džiugu, kad  ieškodamas savo brangaus  lietuviško paveldo, nors ir  labai pamažu, pasiekiau  labai daug.

Michael Rebaczonok – Padulo, Singapūras