Su Lietuvos savanoriu Petru Dukaičiu teko bendrauti 1993-ųjų metų lapkritį – jo šimtojo gimtadienio išvakarėse, tada jis gyveno vienas savoje sodyboje jau gerokai ištuštėjusiame Čelkių kaime. Nors bemokslis, o kalbėjo kaip iš rašto – prisiminė ne tik kovas su bermontininkais, bet ir lagerį, kuriame ir pats nežinojo už ką dešimtį metų kalėjo.
Vėlyvas ruduo barkšė žvarbaus pašalo sukaustytą žemę, apšerkšnijusiomis obelų šakomis lyg rankomis nuo žvarbių vėjų dangstė vienišą trobelė. Kas vakarą joje nušvinta langelis – uždega žiburį ir vienišas ilgus rudens vakarus leidžia prie televizoriaus. Sodybos šeimininkui – Lietuvos savanoriui Petrui Dukaičiui – 1993-iųjų lapkričio 30-ąją sukako šimtas metų, tada ir kalbėjomės apie praeitus laikus ir pasikeitusius kaimo žmonių gyvenimus. „Matyt, jau pasenau“, – svarstė tada šimtametis Petras, niekaip neprisimindamas kažkur atmintyje užstrigusios gerai pažįstamo žmogaus pavardės. Nežinodamas kokį ilgą gyvenimą nugyveno Petras nepasakytum, kad jis šimtametis – vis dar viskuo domisi, viskas jam vis dar rūpi, vasarą malkų prisipjaustė, sode obuolius rinko – dar ir į medį įsiropštęs buvo.
Įdomus ir sudėtingas šimtamečio savanorio Petro Dukaičio gyvenimas, kurį nejučiomis lygini su Lietuvos istorija. 1919 – ųjų pavasarį Petras kartu su kitais kaimo vaikinais, atsiliepęs į šalies kvietimą, tapo savanoriu – išėjo ginti savosios jaunos valstybės. Kovėsi su bolševikais, mušė bermontininkus prie Radviliškio, trylika žuvusių kovos draugų palaidojo Baisogalos kapinaitėse, Lietuvos kariuomenėje tarnavęs iki 1921-ųjų rudens – už drąsą apdovanotas. „Jei reikėdavo prakalbą kur kokiomis nors progomis pasakyti, – pasakojo Petras, -vis mane siūlydavo, draugai netgi Vydūnu mane buvo praminę“.
Baisogalos dvaro Čelkių palivarką parceliuojant, buvęs savanoris čia gavo dešimt hektarų žemės. Apėjo tada jam skirtą žemės sklypą: vietos žemos, pievos – drėgnos, visur šlapia. Tik vienoje vietoje aukštesnę laukymėlę surado, kur ir įsmeigė lazdelę – čia mano sodyba stovės! Ten ir išsistatė trobas, pasodino sodą, visiems keturiems sūnums po ąžuoliuką užaugino, – kad namus nuo vėjų saugotų, sodą nuo šalnų gintų. Pažangus ūkininkas buvo – dar prieš karą savame ūkyje ūkiskaitą įdiegė. Specialiuose kalendoriuose vedė apskaitą: kiek pajamų, kiek išlaidų, kokios jos, savo skaičiavimus siusdavo į Dotnuvos akademiją, iš ten sulaukdavo patarimų, rekomendacijų. Petras Dukaitis labai mėgo knygas, turėjo didelę biblioteką, prenumeruodavo daug laikraščių. Jo visur buvo pilna – giedojo bažnyčios chore, vaidino kaimo mokytojų statomuose vaidinimuose, dalyvavo šaulių organizacijos veikloje, netgi žemės reformoje dalyvavo – iš pradžių kaip valsčiaus, vėliau ir kaip apskrities komisijos narys.
Aktyvus šaulys dešimtį metų praleido lageriuose – alkanas, išsekęs, šalčiams spaudžiant dirbo įvairiausius darbus Komijoje, Nencių žemėje Kazachstane. Iškentėjo, nepalūžo, namo sugrįžo, o daugelis bendro likimo draugų taip liko amžino įšalo žemėje. Po dešimties metų blaškymosi Rusijos platybėse, Petras sugrįžo į gimtinę, devyniolika metų dirbo kolūkyje laiškanešiu, bendraamžiai dar prisimena, kaip Petras su laiškanešio sunkiu krepšiu pas vienus užsukęs burnelę padaro, pas kitus užsukęs kitą burnelę išlenkia, prieš vakarą, žiūrėk, Petras jau iš guli kur pakrūmėje, po galva tuščią laiškanešio krepšą pasikišęs. Žmonės nepykdavo, nes žinojo, kad mirus žmonai, žmogus pasijuto labai vienišas, tačiau liko savoje sodyboje.
Šiais Nepriklausomybės atgavimo laikais, po ilgų ieškojimų ir įrodinėjimų, kad Piotr Duchovič ir yra tas pats savanoris Petras Dukaitis, pagaliau ir jam buvo sugrąžinta tie dešimt kariuomenėje užpelnytų hektarų. Šimtametis savuosius hektarus sūnums išdalino. Dabar tik senųjų čelkiškių atmintyje dar išlikę trumpi prisiminimai apie kaimo gyventoją, sulaukusio garbingo amžiaus – mirė jis būdamas 103- ejų, palaidotas netoli Daugyvenės upės, gražaus Pakalniškių pušynėlio kalnelyje.
Rimantas Petrikas
