Šermukšnių kekėm
spalio
vakarai nuraudę
dar kužda
šildančius žodžius,
dar laukia
žingsnių
gelsvas lapų
valsas,
aistringai apkabinęs
tylą
po nusirengusiu
klevu.
Sudeginsim žvaigždes
juodų
šakų žvakidėse.
Išeis naktis,
nors svajos
nuodėmę tebesapnuos.
O šitam laikui
tegul
vardą išrenka –
kur neseniai sėdėjome –
akmuo
Lidija Kubilienė