Mes, senieji parko medžiai, ne tokie jau seni (šiek tiek net jaunesni už V. Kudirkos mokyklos pastatą), bet jaučiamės subrendę ir reikalingi. Koks gi parkas be mūsų? Mus žmonės lanko ir šiek tiek prižiūri. Atsirado suoliukai, takeliai, žaidimų aikštelės, skulptūros ir net treniruokliai. Džiugina gėlynai, pušynėlis ir jauni medeliai. Šiemet mus net praretino, apgenėjo. Visai smagu pasidarė. Gal net žolytė sužaliuos – gaus šviesos. Tik vieno niekaip nesuprantame: kodėl rudenį mūsų lapus taip švariai išgrėbsto ir išgabena? Aišku, kad atviros pievutės tarp retesnių medžių turi būti švarios, lapai painiojasi po kojomis, vėjas juos nešioja. Bet tarpai tarp mūsų tai be žolės – plika žemė? (Buvom net pasidžiaugę ankstyvu rudeniniu sniegu. Tikėjomės, kad liksime nenuskriausti. Bet sniegas nutirpo ir lapai buvo išgabenti.) Kam grėbti? Juk mes visą pavasario – vasaros – rudens sezoną dirbame svarbų darbą – auginame lapus. O tam reikia drėgmės ir to nelemtojo gyvų padarų iš mašinų iškvėpto anglies dioksido (Co2). Šviesos netrūksta. Užauga ne tik lapų masė, storėja kamienai, bet ir išsiskiria nuolat taip visiems būtinas deguonis (O2)! Po gero pažaibavimo jis dar ir kvapniuoju ozonu (O3)virsta. Grynas oras visiems patinka. Bet, čia vienas bet…
Rudenop mes lapus numetame ir taip pasiruošiame žiemai. Jais užklojame savo šaknis ir jas šildome, nes pūvame (t.y. skaidomės į vandenį ir Co2) ir išskiriame energiją (t. y. šilumą). Po lapais labai gerai jaučiasi sliekai, puvimo bakterijos ir žolių sėklos. Jiems nešalta, gauna maisto, gali judėti ir purenti žemę įleisdami ozo į ją. Pavasariop dar likusieji apipuvę lapai lengvai sliekų įtraukiami į urvelius ir suvalgomi (pasidairykit dabar pamiškėse ir takelių pakarščiuose – ten lapai vos ne visi pašiaušti krūvelėmis – jau pusiau sulindę į žemę). Dėl tokios veiklos medžių pumpurai bus didesni, lapų daugiau ir greičiau sužaliuos. Sulaukti reikia tik daugiau šviesos. O tada jau ir žolytės pradės dygti, nes po lapais gerai išsilaikė. Juk šiluma visiems tinka ir patinka. Na, o jeigu lapų dar liko nugrėbti, yra laiko – pavasaris ilgas. Mes, senieji medžiai, savotiškai net pavydim pušelėms, kurių šaknų rudenį nenuplikina. Miško medžių irgi niekas neskriaudžia – ten net žibutės pražysta. Ir parke rečiau augantys medeliai apsupti žoline danga ir žiemoti lieka apsaugoti. Mūsų aimana gal ir pavėluota, bet „geriau vėliau, negu niekad…“
Mūsų aimaną užrašė (D.D.) parko kaimynė