Skurdas šalyje nemažėja, alkstančių vaikų, kurie mokyklose maitinami nemokamai, tik daugėja. Maisto kainos tapo skaudžiausia tema šalyje. Kai kuriose mokyklose nemokamai maitinamas maždaug kas trečias vaikas. Ir tai ne vien bedarbių vaikai – algos tokios mažos, o maisto kainos kosminės, taigi šeimos jau neįperka maisto, kad vaikai pavalgytų iki soties. Ką jau kalbėti apie mokymo priemones- mokyklos priverstos ieškoti savo lėšų, kad padaugintų pratybų sąsiuvinių puslapius vaikams, nors tai prieštarauja autorių teisėms ir gali prilygti vagystei. Mokyklos neturi iš ko rinktis – mat strigtų mokymo procesas.
Į pertrauką nuskamba skambutis ir vaikai bėga į valgyklą – tūkstančiams vaikų tai vienintelė galimybė sočiau pavalgyti, mat šeimos nebeįperka vaikams reikiamo maisto. Šiaulių mieste nemokamai mokyklose valgo maždaug kas dešimtas vaikas. Situacija Šiaulių rajone triskart blogesnė. Mero pavaduotojas pateikia iškalbingus statistikos skaičius, kiek vaikų jau paprašė nemokamo maitinimo ir tai dar ne pabaiga.
„Nemokamą maitinimą rajono mokyklose gauna 1035 vaikai, procesas nėra baigtas, dar ne visi dokumentai pateikti, skaičius didės. Nemokamo maitinimo reikia maždaug 30 procentų mokinių“,- sakė Šiaulių rajono vicemeras Algis Mačiulis.
Atskiros rajono mokyklos atsispindi dar blogesnę situaciją – nemokamo maisto reikia dar didesniam skaičiui vaikų.
„Šiemet ir pernai skaičiai dėl vaikų nemokamo maitinimo nepakito, bendrai apie 36 procentus mokinių gauna nemokamą maitinimą pernai ir šiemet“,- sakėKairių pagrindinės mokyklos direktorius Artūras Kulikauskas.Pradėjus mokymo procesą – dar baisiau, šeimos eina prašyti paramos mokymo priemonėms įsigyti. Kairių mokykloje apie 40 procentų vaikų neturi pratybų sąsiuvinių – jų tėvai neįperka.
„Mokymo priemonėms skiriami 57 eurai vienkartinė parama metams, iš tų pinigėlių ir perka tėvai, pradinukams pratybų yra, o kas lieka priemonėms“- sakė Kairių mokyklos socialinė darbuotoja Daiva Jozefovičienė.
Panašu, kad iš 57 eurų pašalpos nelabai tų priemonių ir išeina. Nupirkus vaikui sportinę aprangą, batelius, naują striukę, po 6 eurus kainuojančių pratybų sąsiuvinių nebėra už ką pirkti. Mokykla beveik priversta ,,nugvelbti‘‘ pratybų užduotis iš tų, kurie dar įperka, arba iš mokytojos įsigyto sąsiuvinio. Ir dar lėšų popieriui direktorius turi surasti. Nors apie tai yra pasisakę autorių teisų gynėjai, esą taip elgtis nedera, bet mokykla vaikui reikalingas neįperkamas užduotis tiesiog nukopijuoja aparatu. Būtų oriau, jeigu mokyklai būti skiriami pinigai ir ji nupirktų pratybas. Bet už ką tada šeima pirks sportinius batelius, lieka retorinis klausimas. Arba vaikai neis sportuoti? Dėl mokinių skurdo taip priversta elgtis mokykla jaučiais blogai, bet išeities nėra – tiesiog vaikai negalėtų mokytis.
Ar normalu, kad pratybų sąsiuvinių kainos per 4 eurus, kitų ir 6, 7, 8 eurai? O valgyklos virėja sako, kad tie mokiniai, kurie ateina nemokamo maisto, jo norėtų ir daugiau. Kairių mokyklos virėja pasakoja įspūdžius : „Jie tik priedų laukia, kad būtų daugiau obuolių, bananų, uogyčių, sulčių jau tik porą kartų per savaitę duodam“. Mokyklos direktorius irgi baisisi šeimų skurdu – sako, mokinių tėvai darbštūs žmonės, bet net ir dirbantys jau ateina vaikams nemokamo maitinimo – po 180 eurų šeimos nariui neišeina net dirbant, neturint darbo – badas.
,,Tikrai nevertinčiau ir nedrįsčiau vadinti žmonių tinginiais ar girtuokliais. Nemačiau nei vieno tėvo girto mokykloje ar kitur. Gal tokia darbo rinka, darbo užmokestis“,- svarsto Kairių pagrindinės mokyklos direktorius A. Kulikauskas.O vaikų maitinimui ir mokymo priemonėms skiriamos jau kosminės sumos. Šiaulių rajone paramai maistu vaikams per metus reikia beveik ketvirčio milijono eurų. O vaikams svarbi net štai tokia suma: vyresniems 1 euras 50 centų už pietus, mažesniems – 1,40; pusryčiai – 50 centų. Šiaulių rajono vicemeras sako, kad vaikams nemokamo maitinimo ateina ir dirbantys tėvai. Politiką tokia padėtis šalyje šokiruoja: ,,Ekonomika turėtų būti kitokia, jeigu dirbantys žmonės dar gauna paramą – tai yra taisytini dalykai“.Šeimos, prašančios pamaitinti vaikus mokyklose, kalbėti atsisakė – iš nevilties, kad net ir turint darbą tenka kaulyti vaikui pietų už pusantro euro ir jausti pažeminimą, kai savo skurdą dar tenka ir akivaizdžiai deklaruoti. O čia dar pasigirdo politikų kalbos, kad regionuose reikėtų mokėti mažesnes minimalias algas nei didmiesčiuose..
Eleonora Urmonaitė