„Žmonės matė žydus, dirbančius mieste, – žmones, kurie buvo pardavėjai, mokytojai, fotografai, batsiuviai… Staiga jie šluoja aikštę, yra saugomi sargybinių. Žmonės matė, kaip juos vežė. Mašinos važiavo su jų pažįstamais, kaimynais, o grįždavo su daiktais“, – apie Holokaustą ir vietinių gyventojų dalyvavimą jame pasakoja istorikė.
Šeduvoje vyko „Atminties kelio“ eisena, skirta paminėti 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines. „Atminties kelio 1941–2021“ minėjimai – tai atminimo eitynės, kurios prasideda miestų centrinėse dalyse, kur anksčiau gyveno žydai, ir baigiasi Holokausto aukų masinių žudynių vietose.
Portalas LRT.lt tęsia pasakojimų ciklą apie Holokaustą ir tai, kaip Holokaustas palietė įvairias gyvenimo sritis – vaikų pasaulį, miestelių gyvenimą, žydų likimus…
Istorikai išskiria, kad Lietuvos provincijoje Holokaustas buvo žaibiškas, getų steigimas – labai greitas ir chaotiškas, o žydus identifikavo patys lietuviai. Pabrėžiama ir tai, kad provincijoje žydai buvo dažniau išnaudojami darbams.
1923 metų duomenimis, Lietuvoje buvo 200 miestelių. Visuose juose gyveno ir žydų, šie miestelius vadino jidiš kalbos žodžiu „štetlas“, reiškiančiu nedidelį miestą ar miestelį.
Šeduva – vienas tokių štetlų. Šiuo metu čia gyvena maždaug 3 tūkst. žmonių, Antrojo pasaulinio karo metais gyventojų skaičius buvo panašus, trečdalis jų buvo žydai. Karui pasibaigus, 700 žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Išgyveno viena moteris. Nors tikslių duomenų nėra, kai kurie spėjo evakuotis prieš karą.
Kaip ir kituose miestuose bei miesteliuose, Šeduvoje prie Holokausto prisidėjo vietiniai gyventojai, jie išnaudojo pažįstamus ir kaimynus, juos pavertė vergais ir liepė dirbti įvairius darbus. Vėliau – dalyvavo žudynėse ir pasidalijo nužudytų žydų daiktus.
Šeduvoje, kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, žydai gyveno nuo seno – dar 18 a. viduryje Šeduvoje buvo 500 žydų bendruomenė, portalui LRT.lt pasakoja muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos vyriausioji kuratorė Milda Jakulytė-Vasil.
Gyvenimas prieš karą
Prieš karą, sako M. Jakulytė-Vasil, Šeduvos žydų gyvenimas neišsiskyrė – žmonės gyveno kasdienybės rūpesčiais, rūpinosi, kaip išmokslinti vaikus, pavalgyti, apsirengti.
„Dažnai apie praeitį norime kalbėti gražiai, bet ji buvo visokia – buvo ir gražių nutikimų, ir nebūtinai gražių“, – sako muziejaus ekspozicijos vyriausioji kuratorė.
Visuomenėje, kurioje kartu gyveno lietuvių katalikų ir žydų bendruomenės, atsirasdavo ir įvairių niuansų. Pavyzdžiui, persipindavo savaitgaliai ir šventinės dienos – žydai nedirbdavo šeštadieniais, lietuviai – sekmadieniais.
„Turime lietuvės moters prisiminimų. Ją, tada vaiką, šeštadienį per šabą tėvai siunčia į žydišką krautuvę ko nors nupirkti. Per paradines duris per šabą neįeisi, bet į krautuvę galima patekti per galines duris. Parduotuvės šeimininkas parodydavo, kur daiktai, kur padėti pinigus, kadangi per šabą negalima dirbti, skaičiuoti pinigų. Tad nors ir šabas, gali apsipirkti“, – pasakoja pašnekovė.
Sovietų okupacija ir stiprėjantis susipriešinimas
Žydų situacija Šeduvoje pradėjo blogėti po sovietų okupacijos. 1940 metų vasarą naujos valdžios įsakymu buvo uždarytos žydiškos organizacijos bei mokyklos, nacionalizuotas verslas ir turtas. M. Jakulytė-Vasil pažymi, kad šie įsakymai nebuvo nukreipti į vieną miestą – tai buvo visos okupuotos šalies mastu vykdoma politika.
Iš pradžių buvo nacionalizuotos didesnės įmonės, palaipsniui – ir turinčios mažesnę apyvartą. Atsirado įvairių draudimų, reikalauta tam tikrų leidimų, prekybininkus galėjo apkaltinti neteisėtu pelnymusi, kai perki labai pigiai, o parduodi labai brangiai.
„Šalia viso to sovietų valdžia bandė paveikti žmones psichologiškai, skatino skųsti, įduoti kitus, apkaltinti ir gauti iš to naudos. Tai buvo valdžios skatinamas dalykas“, – teigia muziejaus ekspozicijos vyriausioji kuratorė.
Tokių atvejų buvo ir Šeduvoje – M. Jakulytė-Vasil pasakoja apie dokumentuotus kaltinimus žydams. Pavyzdžiui, buvo apkaltintas vienas parduotuvės savininkas, neva keletą metrų medžiagos pardavęs labai brangiai. Tokį sandorį pirkėjas paskundė, buvo iškelta byla, sukviesti liudininkai, bet galiausiai neužteko įrodymų ir niekas nebuvo nubaustas.
„Skųsti kitus buvo valdžios skatinta galimybė ir leidimas, kad gali tai daryti. Tai buvo bandymas supriešinti visuomenę“, – komentuoja pašnekovė.
Nacių įžengimas. Žydai iškeldinami iš namų
Naciai Šeduvą užėmė 1941 metų birželio 25 dieną. Jau liepos pradžioje miestelio žydai iškeldinti iš savo namų, išvaryti į įkurtą stovyklą ir apgyvendinti barakuose.
Užėmus Šeduvą, sudarytas baltaraiščių būrys – kaip buvo teigiama, jų tikslas buvo vyti Raudonąją armiją ir padėti įžengti naciams. Remiantis turimais duomenimis, iš pradžių baltaraiščiai veiksmų prieš žydus nesiėmė, bet, baigiantis pirmajai okupacijos savaitei, situacija pasikeitė. Žydams buvo liepta prie rūbų prisisiūti geltonas žvaigždes, bet didelių represijų dar nebuvo, pasakoja M. Jakulytė-Vasil.
Liepos 22 dieną buvo sukviesti miestelio žydai vyrai ir jiems pranešta, kad, grįžę namo, jie turi susidėti daiktus ir su šeimomis ateiti prie katalikų kapinių, esančių miestelio pakraštyje. Baltaraiščiai taip pat buvo paskirstyti ir turėjo belstis į žydų namų duris – duodamos penkios minutės daiktams susidėti ir žydai atlydimi prie kapinių.
„Turime liudijimų iš lietuvių, gyvenusių tais laikais, kurie prisimena žmonių koloną, varomą nuo vieno miestelio galo į kitą. Kolona vis didėjo, ji buvo vedama ginkluotų policininkų ir baltaraiščių. Žydai buvo varomi į susitikimo vietą už miestelio, o kai visi buvo suvaryti, jie buvo palydėti į kaimą.
Šalia jo buvo aerodromas, prie jo – nebaigti statyti barakai. Būtent į tą vietą visi žmonės ir buvo nuvaryti. Atstumas iki aerodromo nedidelis, keli kilometrai, bet, kaip prisimenama, žydus rinko visą dieną, o jau sutemus, prietemoje, nuvarė į barakus, ten jie gyveno visą mėnesį“, – teigia pašnekovė.
Gyvenimas barakuose ir žmonių vertimas vergais
Barakų teritorija buvo aptverta viela, ją saugojo ginkluoti sargybiniai. Taip pat buvo sukurtas Judenratas – Žydų taryba, paskirti atstovai, jie turėjo būti tarpininkais tarp uždarytų žydų ir sargybinių.
Anot M. Jakulytės-Vasil, po to, kai žydai buvo išvaryti iš savo namų ir uždaryti į barakus, buvo suformuota brigada iš policininkų ir baltaraiščių, jie ėjo per žydų namus, skaičiavo, kas yra likę, ir juos užrakino, kad niekas neišvežiotų daiktų. Taip buvo atlikta žydų daiktų inventorizacija.
Muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos vyriausioji kuratorė svarsto, kad žydų gyvuliais greičiausiai buvo pasirūpinta iš karto, o daiktai buvo išdalyti jau po žudynių.
Per tą mėnesį, kol žydai buvo uždaryti barakuose, jie buvo verčiami dirbti įvairiausius darbus: „Jie galėjo būti pasiūlyti kaip darbo jėga, kaip vergai ūkininkams – vežti šieną, ravėti… Jie dirbo žemės ūkio darbus ūkininkams arba buvo vežami dirbti viešųjų darbų – tvarkyti aikštę, ravėti grindinį ar šluoti, tvarkyti.
Ryte išvažiuoja, o vakare grįžta atgal į stovyklą. Sargybiniai, žmonės, tuo metu turėję valdžią arba jautęsi, kad ją turi, galėjo ateiti ir pasiimti keletą žydų, kad šie jiems kokį nors darbą privačiai nudirbtų.“
Sąlygos barakuose taip pat buvo baisios – vietos miegoti ne ant žemės turėjo ne visi. „Kur padėjau galvą, ten ir miegu“, – taip apie buvusias sąlygas kalba M. Jakulytė-Vasil.
Šiuose barakuose buvo apgyvendinti maždaug 700 žmonių. Anot pašnekovės, nors nėra žinoma daug duomenų, sanitarinės sąlygos nebuvo geros – 700 žmonių reikėjo naudotis ir tualetu, ir nusiprausti. Sunku kalbėti ir apie tai, kiek maisto gaudavo čia apgyvendinti žmonės.
„Ką 700 žmonių gali pavalgyti, kas jiems duoda maistą, kas verda maistą, kiek maisto jie gauna… Sunku pasakyti. Yra žinučių, kad žmonės lyg gaudavo vadinamosios sriubos, tokio vandenėlio, kavos birzgalo, bet sunku apskaičiuoti, kiek kalorijų jie gaudavo“, – svarsto M. Jakulytė-Vasil.
Pasak jos, yra duomenų, kad, lydimi sargybinių, žmonės galėjo grįžti į namus ir paimti maisto atsargų. Yra pasakojama, kad žmonių sukauptas maistas namų rūsiuose pradėjo pūti, pradėjo sklisti blogas kvapas, o dėl to blogėjo ir miesto sanitarinės sąlygos.
Masinės organizuotos žudynės, vykdomos vietinių
Rugpjūčio pradžioje neliko karinės nacių valdžios, liko tik specialieji daliniai, o karinė valdžia buvo pakeista į nacių civilinę valdžią, aiškina M. Jakulytė-Vasil. Tad nuo rugpjūčio vidurio situacija keičiasi, prasideda organizuotos ir masinės žydų žudynės, sako pašnekovė. Šiuo metu nebeieškoma pretekstų, neva žydai yra komunistai, svarbiausia, kad jie yra žydai.
Pasak M. Jakulytės-Vasil, iš nuteistųjų bylų žinoma, kad buvo tam tikra priežiūra, kad iš Panevėžio atvykdavo naciai, bet Holokauste dalyvavo vietiniai policininkai, baltaraiščiai. Žinoma ir tai, kad, kartą atvykus naciams, prižiūrėtojams buvo pasakyta, kad „reikia ruoštis“.
„Išvakarėse buvo parengta vieta ir iškastos duobės. O žydams buvo pasakyta, kad jie yra perkeliami į Panevėžį dirbti, buvo suorganizuoti sunkvežimiai ir žmonės buvo grupėmis vežami. Žydai tikėjosi, kad yra perkeliami iš vienos vietos į kitą, tad jie tikriausiai tam nesipriešino, lipo į mašinas ir važiavo“, – sako M. Jakulytė-Vasil.
Žudynės vyko šiek tiek toliau nuo apgyvendintų barakų, tad M. Jakulytė-Vasil svarsto, kad žydai šūvių tikriausiai negirdėjo.
„Galiu spėti, kad tie, kurie buvo stovykloje, jokio įtarimo neturėjo, tikriausiai iki paskutinio žmogaus neturėjo įtarimo, kad kas nors ne taip“, – kalba ji.
Žudynės vyko dvi dienas rugpjūčio pabaigoje. Kuratorės teigimu, didžioji dalis žmonių buvo nužudyti per pirmąją dieną, mažesnė grupė – per antrąją. Liudijimai rodo, kad pirmąją dieną žmonės buvo žudomi vietine jėga, manoma, kad antrą dieną buvo atvykę keli nacių atstovai, jie stebėjo, kas vyksta.
„Galima sakyti, viskas vyko vietinėmis jėgomis, tik buvo duotas įsakymas iš nacių valdžios, kad tai reikia padaryti. O kaip tai padaryti, jau buvo kaip ir vietinių organizaciniai reikalai“, – tvirtina M. Jakulytė-Vasil.
Baltaraiščiai nebuvo vien Šeduvos gyventojai, tačiau didžioji dauguma jų buvo iš aplinkinių vietovių, nors su žydais nebūtinai buvo artimi, bet juos pažinojo. Ir grupėse, kurios vežė žydus žudyti, buvo jų pažįstamų, tai atsispindi ir nuteistųjų bylose.
„Tai sovietmečio tardymo protokolai, į juos reikia žiūrėti atsargiai, taip pat sunku pasakyti, kiek žmogus tai nuoširdžiai sakė, bet bent jau bylose užrašyti tokie žodžiai, kad žmogus atpažino pažįstamą žydą, bet kiti ne taip stipriai juo pasitikėjo ir į šaudymo vietą neleido eiti – atvežei, palauk, tuoj sugrįšime ir vėl važiuosime.
Ar žmogus taip norėjo išsisukti nuo bausmės, ar ne, į tai reikia atsargiai žiūrėti. Bet bent jau prisipažinimą, kad buvo pažįstamų žmonių, galima priimti kaip tikrą faktą“, – sako M. Jakulytė-Vasil.
Apie žudynes žinojo aplinkiniai, naudojosi žydų paslaugomis
Kalbėdama apie tai, kodėl vietiniai prisidėjo prie savo pažįstamų žudymo, M. Jakulytė-Vasil pažymi, kad buvo susiklostę daygybė faktorių. Visų pirma, pabrėžia ji, ne visi draugiškai žiūrėjo į žydus – buvo antisemitizmo, neapykantos, pavydo ar tam tikro ekonominio susipriešinimo, tikėta propaganda.
Įtakos galėjo turėti ir sovietinė okupacija bei jos metu vykdytas visuomenės priešinimas, o prieš pat nacių okupaciją vyko trėmimai. Visa tai galėjo būti svarbus keršto siekio veiksnys, svarsto kuratorė.
„Kai kurie nuteistieji sakė, kad prie Holokausto prisidėjo dėl to, kad žydai yra komunistai ir dėl to jų nekenčia, kiti sakė, kad jiems pasiūlė, todėl šie sutiko, norėdami lengvai įgyjamo turto. Kitus veikė baimė, dažniausiai nepagrįsta, bet ji yra labai stiprus veiksnys.
Iš kitų istorinių šaltinių žinome, kad nebuvo daug nukentėjusiųjų, kurie atsisakė žudyti, bet baimė yra stiprus veiksnys daryti ką nors tokio baisaus“, – sako M. Jakulytė-Vasil.
Anot jos, aplinkiniai gyventojai viską, kas vyksta, žinojo. Visų pirma, jie matė iš namų išvarytus žmones, pastebėjo, kad staiga dingo jų kaimynai. Aplinkiniai matė dirbančius žydus, o dalis jų tikriausiai ir pasinaudojo tokiomis „paslaugomis“.
„Žmonės matė žydus, dirbančius mieste, – žmones, kurie buvo pardavėjai, mokytojai, fotografai, batsiuviai… Staiga jie šluoja aikštę, yra saugomi sargybinių. Jie visa tai matė. Žmonės matė, kaip juos vežė. Tuo metu kelias ėjo per miestelį, todėl tas mašinas tikrai visi matė.
Mašinos važiavo su jų pažįstamais, kaimynais, o grįždavo su daiktais, surinktais ir parvežtais į miestelį. Tie daiktai vėliau buvo dalijami, parduodami, išnešiojami. Visa tai buvo matyti ir buvo kuo puikiausiai žinoma“, – argumentuoja M. Jakulytė-Vasil.
Iš 700 Šeduvos žydų išliko viena
Per dvi žudynių dienas rugpjūčio pabaigoje buvo nužudyta apie 700 žydų – buvo sušaudyti visi, buvę barakuose, išskyrus tris šeimas. Šios šeimos kitą dieną po žudynių buvo paleistos iš stovyklos ir grįžo į namus. Nors yra daug prielaidų, kodėl taip nutiko, M. Jakulytė-Vasil pateikia savo versiją.
Vienas iš išgyvenusių žmonių buvo pagrindinis ir geriausias miestelio gydytojas, du vyrai buvo savanoriai, dalyvavę Lietuvos nepriklausomybės kovose, apdovanoti savanorių medaliais, Lietuvai nusipelnę žmonės. Šie vyrai ir jų šeimos nebuvo sušaudyti kartu su visa žydų bendruomene.
Išgyvenę žydai miestelio bažnyčioje buvo pakrikštyti, tačiau lapkričio pradžioje į duris vėl pasibeldė policija ir pranešė, kad jie bus išvežti į Panevėžį. Kaip pasakoja M. Jakulytė-Vasil, viena moteris išsiprašė, kad jai leistų nueiti pas batsiuvį paimti vaiko batų. Gavusi leidimą tai padaryti, ji išėjo ir negrįžo.
„Vėliau moterį pradėjo graužti sąžinė, kad paliko vaikus, tad ji grįžo atgal į namus, bet ten nieko neberado. Jai pasakė, kad šeimą jau išvežė, o ją prijungs kitą dieną. Ji vėl pradėjo slapstytis, Šeduvos kunigas kurį laiką ją slėpė bažnyčioje, o vėliau surado šeimą, ten ji visą karo laikotarpį ir prasislapstė“, – dalijasi pašnekovė.
Anot jos, likę trijų šeimų nariai tikriausiai buvo sušaudyti Panevėžyje.
„Pirmaisiais mėnesiais vietiniai dar kreipė dėmesį, ar žydai yra nusipelnę Lietuvai, su jais elgėsi kiek kitaip, ne iš karto nužudydavo. Bet vėliau nacių valdžios sprendimas buvo toks, kad žydai yra žydai, nesvarbu, ar nusipelnę šaliai, ar ne, jie vis tiek žydai, dėl to jų neturi likti. Todėl šioms šeimoms gyvenimas prasitęsė tik pora mėnesių, bet gyvybės jie neišsaugojo“, – kalba M. Jakulytė-Vasil.
Ji pasakoja, kad istorikai žino apie du išgyvenusius Šeduvos žydus. Viena jų – moteris, nuėjusi paimti vaikui batų, o kita nacių okupacijos metais Šeduvoje jau negyveno. Pažymima, kad buvo žmonių, kurie spėjo evakuotis, tačiau tikrieji skaičiai nėra žinomi. Iš 700 žydų, apgyvendintų barakuose, išgyveno viena moteris.
Domantė Platūkytė
LRT.lt
Šeduva / Muziejaus „Dingęs štetlas“ Anat Rosen kolekcija
