Radviliškio plaukimo baseino statybos artėja į pabaigą, tačiau artėjant atidarymo juostelės perkirpimui, jis vis tamsesniais maurais apauga. Gegužės 18 d. neeiliniame Tarybos posėdyje politikams reikės apsispręsti dėl senos „papildomų darbų“ finansavimo istorijos. Dar 2015 m. spalio mėnesį pasirašyta administracijos ir statybos rangovo UAB „Raseinių statyba“ sutartis dėl 125 tūkstančių eurų papildomiems darbams atlikti 2016 m. kovo mėnesį nutraukta, kai „netvirtų pamatų“ istorija buvo paviešinta ir kreiptasi į kompetentingas institucijas. Dabartiniame sprendimo projekte remiamasi kol kas neįsigaliojusia Šiaulių apygardos teismo nutartimi. Ją įvykdant Radviliškio rajono savivaldybė patirs apie 100 tūkstančių eurų išlaidų, iš jų 6 proc. – palūkanos nuo 74 tūkstančių eurų sumos ir beveik 4 tūkstančiai eurų bylinėjimosi ir žyminio mokesčio išlaidų.
Neaiškūs baseino pamatai
Visa „papildomų darbų“ istorija prasidėjo nuo baseino statybų pradžios. Nors rangovas nurodė sudėtingas hidrologines ir geologines sąlygas dėl būtinybės papildomiems statybos darbams, tačiau po pareiškimo STT ir Viešųjų pirkimų tarnybai „geranoriškai“ sutiko nutraukti papildomų darbų sutartį. Kad ištaisytų skaičiavimo klaidą, kuri buvo vos keturių kubinių metrų betono dydžio. Tiek administracija, tiek pats rangovas vis „pamiršta“ pasakyti, kad tie darbai jau buvo atlikti iki sutarties pasirašymo. Tai konstatavo Viešųjų pirkimų tarnyba, kuri savo išvadoje teigė, jog buvo imituotas pirkimas ir pati sutartis sudaryta pažeidus skaidrumo principą, nes papildomi polių įrengimo darbai buvo atlikti 2015 m. birželio mėn. antroje pusėje, o sutartį dėl jų atlikimo abi pusės pasirašė 2015 m. spalį. Nei vienas suinteresuotas asmuo nei patvirtina, nei paneigia iškeltą versiją: ar nebuvo išankstinio „slapto“ susitarimo tarp rajono aukščiausios valdžios ir rangovo dėl galimo paties plaukimo baseino projekto keitimo. Tik kartą pusę lūpų vicemeras K. Augulis yra užsiminęs, kad kitoks projektas net nebūtų gavęs „palaiminimo“ iš tuometinės socialdemokratų Vyriausybės. Žinant buvusiųjų valdžioje socdemų taikytą praktiką „skirti“ kiekvienam Seimo nariui po tam tikrą biudžeto lėšų „limitą“ savo apygardoms, suprantamas mero ir vicemero susirūpinimas gauti pritarimą kad ir apipešiotai, bet vis tik riebiai „žąsiai“.
Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių
Visoje šioje istorijoje didžiausių neaiškumų kelia realus papildomas smėlio – žvyro kiekis. Kai papildomo betono kiekio netikslumai apsiribojo vos keliolika kubinių metrų ir tai galėjo papildomai kainuoti iki 20 tūkstančių eurų, tai smėlio – žvyro kiekis viršijo net 3200 kubinių metrų. Kada buvo spėta iškasti durpinį sluoksnį ir privežti būtino mišinio, lieka neaišku, nes jau antri metai eina nuo statybos pradžios, bet šalia statomo plaukimo baseino gyvenantieji tikrai būtų pastebėję virtines sunkiasvorių, zujančių pirmyn – atgal. Viešųjų pirkimų tarnybos specialistai, vertindami pagrindinę ir papildomų darbų atlikimo sutartis, vietoje tikrino faktus. Jei dėl papildomo betono egzistavimo fakto nebuvo labai abejojama, tai dėl papildomo smėlio-žvyro kiekio net ekspertas negalėjo pasisakyti. Statybos objekto darbų žurnale atskirai nėra išskirta, kur atvežtas pagrindinis, o kur papildomas smėlis. Galima būtų įtarti, kad pelkė, ant kurios pastatytas Radviliškis, prarijo daugiau kaip 3 tūkstančius metrinių kubų smėlio – žvyro pasluoksnio nepalikdama pėdsakų. Kaip mituose ir sakmėse apie nuskendusias bažnyčias. Tik skirtingai nuo pasakų, už pradingusius be pėdsakų teks susimokėti iš rajono biudžeto, o kad taip ir nuspręs politikai, beveik neabejojama. O mero susirgimas vienai savaitei po dviejų dienų trukusios Burbiškio „Tulpių žydėjimo šventės“ tampa patogiu dėsningumu, nes į nepatogius klausimus atsakoma: „Aš nekaltas, Taryba priėmė tokį sprendimą“.
Naudojamasi teismu
Turėdamas jau kelerių metų teisminės patirties, kaltinamasis Radviliškio rajono meras A. Čepononis remiasi teismų autoritetu, kai tik jų priimami sprendimai kokiu nors būdu yra palankūs tik jo interesams. O vienas iš jų yra, kad nebūtų apgauti verslininkai, tai yra statybų bendrovė, su kuria tikriausiai buvo susitarta iš anksto dėl papildomų darbų ir jų apmokėjimo. Suprantamas ir logiškas statybininkų reikalavimas: juk užsakovo kaprizus ir įgeidžius pildant turi būti mokama iš užsakovo kišenės. Statybininkai pateikė ieškinį teismui dėl 74 tūkstančių eurų skolos apmokėjimo. Pagal teismui pateiktus dokumentus, tai net 50 tūkstančių eurų mažiau nei planavo išleisti Radviliškio rajono aukščiausieji vadovai. Klausimas, kam buvo skirti tie likę 50 tūkstančių eurų, lieka labai labai atviras: gal dviejų direktoriaus pavaduotojų etatų darbo užmokesčio fondui, o gal kokiai nedidelei pirkelei prie ežero? Ar tai tik patvirtina Seimo nario P. Urbšio išsakytą nuomonę dėl savo „vagies“ išrinkimo į merus, paliekama vertinti skaitytojams. Bet teismas visiškai nesigilino, kodėl Viešųjų pirkimų tarnyboje viešai skelbiama 125 tūkstančių eurų su PVM suma, o savivaldybė pateikė 125 tūkstančių eurų su dar beveik 22 tūkstančių eurų PVM galutine suma. Pasirodo, kad net ir be FNTT pagalbos tikriausiai pavyko užkardyti ir galimą PVM grobstymą.
Visiškai neginama savivaldybės pozicija
Radviliškio rajono savivaldybės pozicija teisme „ginė“ juristas A. Matuzevičius. Nežinia, ar akivaizdus nekompetencijos demonstravimas, ar liepimas iš „viršaus“, bet pagrindinis argumentas teismui, kad už papildomus darbus savivaldybė neapmoka, nes … neturi finansavimo!!! Netgi sutiko, kad pelkė „prarijo“ visą privežtą smėlį su žvyru, o perfrazavus, kad darbai atlikti, bet turėdama banko sąskaitoje per 3 mln. eurų, savivaldybė neturi lėšų apmokėti už darbus!? Dėl lėšų „bado“ aplinkybė gali būti lengvai paneigta, kai pasižiūri į numatytų viešųjų pirkimų 2017 m. planą, kur nurodoma, kad Burbiškio dvarui bus skirta apie 350 tūkstančių eurų, Baisogalos PSPC remontui apie 500 tūkstančių eurų, Eibariškių parko tvarkymui beveik 600 tūkstančių, Aukštelkų seniūnijoje pastato rekonstrukcijai – 666 tūkstančiai eurų, Radviliškio kultūros namams – net 1 150 000 eurų! O paskutine „vinimi“ į sąžiningą ir atsakingą savivaldybės interesų ginimo karstą būtų tai, kad teismui net nebuvo pateikta 2016 m. spalio mėn. Viešųjų pirkimų tarnybos išvada, kurioje juodu ant balto išdėstyta, jog pirkimas tebuvo imituotas siekiant jį įteisinti ir nėra tvirtų ir neginčijamų įrodymų dėl papildomo smėlio-žvyro egzistavimo fakto. To negali patvirtinti net pats Užsakovo paskirtas valdininkas – Statybos skyriaus vedėjas G. Vičas. Tiesa, plaukimo baseino techninę priežiūrą atlieka kaltinamasis korupcijos skandale K. Čiūdaras. Šis mero bendrapartietis kitoje byloje pripažino kaltę dėl suklastotų įvykdytų darbų atlikimo aktų. Šiandien bet kuriam akylesniam stebėtojui net nelieka abejonių, kodėl šioje byloje nebuvo teismui pateikta minėta išvada kaip įrodymas. Akivaizdu, kad rajonui vadovaujantis ir neturintis politinės atsakomybės meras A. Čepononis jau pereina į aukštesnį lygį ir tiesiogiai nusišalina nuo kiekvieno blogo sprendimo pasekmių. Kad tik atrodytų „šventas“ ir nesusitepęs prieš rinkėjus. Besivaikydamas garbės ir šlovės, jis gali užkliūti už baseino pamatinio akmens ir paskęsti toje pačioje pelkėje, kur pradingo ir smėlis su žvyru… Bet šiandien pelenės vaidmenį puikiausiai atlieka rajono Tarybos „klapčiukai“, kuriems atitenka visa kritika dėl blogų sprendimų. Jų bandymai bet kokiu būdu įsiteikti vietiniam cariukui, palengvina išrinktam savam „vagiui“ nusikratyti bet kokios atsakomybės. Juk jis tiesiai į televizijos kameras išdėstė poziciją, kad asmeniškai nusprendė neginti savivaldybės interesų dėl kelių milijonų eurų padarytos žalos „Gairelitos“ gaisro atveju. Tai keliasdešimt tūkstančių kairėn ar dešinėn – jam mažmožis.
Marius Aleksiūnas