Radviliškio „baltuosiuose rūmuose“ vyksta didžiulės permainos. Nesusidorodamas su pas jį didžiuliais srautais plūstančių piliečių, meras iš karto nuo Naujųjų metų pradžios įveda asmenų priėmimo tvarką.
Penkias kadencijas, ne mėnesius ir net ne metus, bet kadencijas, jis dirbo be jokios tvarkos. Ir šast, po dvidešimt metų skubiai pasidarė tokia reikalinga. O ji ne veltui. Nes atsirado tokių, kurie merą rinko ir iš jo tikisi ne vien pažadų. Šiuolaikiniame postmodernistiniame pasaulyje, kur technologijų dėka kiekvienas panorėjęs gali tiesiogiai transliuoti merų ir jų pavaduotojų apsimelavimus, dalinamus niekinius pažadus, tyčinius neveikimus, nuolatinį prisidirbusių savų dengimą ir dar daug kitų nesuderinamų su demokratija dalykų, tokiems politikams tampa labai sunku išlaikyti taip puoselėjamą nesuteptą munduro įvaizdį, itin brangiai ir neteisėtai apmokamą iš visų mokesčių mokėtojų lėšų.
Dar prieš pat 2018 Naujus metus, Radviliškio rajono meras A. Čepononis skubiai užsimanė potvarkio. Taip, potvarkio, nes tik merai ir juos pavaduojantys tokius teisės aktus gali leisti. Nors Radviliškio rajonas tarsi niekuo neišsiskiria, nes nei probleminis, nei tikslinis, ir gyventojų nėra net 40 tūkstančių, vis tik to potvarkio skubiai prireikė. Juk norima teisėtais būdais kontroliuoti, kuriuos asmenis priimti, o kurie visai nepageidautini. Tad dirbo specialistai visai neilgai, tik porą dienų tarpušvenčiu, tad darbu labai tai nepavadinsi. Patys prisipažįsta, kad iš viršaus pareikalavo „staigiai“, tad pasiskolino nusikopijavę. Nenuostabu, kad suklydo. Ir klaidų ne vieną ar dvi įvėlė. Lenda į kitų institucijų ir įstaigų kompetenciją, grobiasi sau dar labiau galios ir įtakos. O kur dar galimi autorių teisių pažeidimai dėl plagiato, bet tai nesvarbu, kai merui reikia skubiai potvarkio čia ir dabar. Nesvarbu ir tai, kad tarpšventiniu periodu kaip ir smegenys žmonių taip nedirba. Svarbu, kad būtų tvarka. Kaip jau susikompromitavusioje „Tvarkoje ir teisingume“.
Tad ateina pirma 2018 m. darbo savaitė, ir potvarkis jau įsigalioja. Nusimato savo darbotvarkėje, kad priims meras gyventojus pirmą metų ketvirtadienį. Bet tik gavęs pirmą prašymą audiencijai, vietos „kunigaikštukas“ tarsi kaip į kelnes pridaręs pradinukas labai pabūgsta. Pabūgęs nebežino ką daryti, tad išlekia į Vilnių. Niekas jo ten nekvietė, bet nekviestą vis tiek priėmė. Paklaustas, ką Vilniuje veikė vietoje numatyto kassavaitinio gyventojų priėmimo, trumpai atrėžė, jog tvarkys savivaldybei aktualius klausimus. Vis tik panašu, kad reikia ieškoti „dėdžių“ ar „tetų“ užtarimo, nes nebesusitvarko su įkyruoliais. Nesvarbu, kokie tie klausimai, jis kaip žiauriai kankinamas partizanas net pačiai tautai neišduos, ką tokio planuoja sostinėje jis daryti, svarbu, kad tai savivaldybei aktualūs klausimai ir problemos. O kai Vilniuje jis lankosi, tai jį pavaduoti pasilieka ne jo dešinioji ranka, o oficialus jo pavaduotojas.
Nors „kunigaikštuko“ aplinkos žmonės merą pavaduojančio asmens nebijo, ir iš jo šaiposi, pavaduotojas jaučiasi labai svarbus. Vaikšto savivaldybės koridoriais kaip koks pasipūtęs kalakutas. Tik tokio snarglio kaip pas kalakutą nėra, tačiau iš trepsėjimo ir tikro burbuliavimo atpažįstamas jau iš tolo beveik visiems. Vis tik tiesioginis eteris ir kamera filmavimo senamadiško sukirpimo pavaduotoją veikia dar labiau nei šėtoną šventintas kryžius. Tad pirmąją savaitę, atėjus numatytam gyventojų priėmimo laikui, pavaduotojas koridoriais savivaldybės pastato pradėjo bėgioti. Kai kurie net pagalvojo, kad šis pradėjo treniruotis maratono iššūkiui, juk beveik nieko neveikiant ir pilvukas yra atsiradęs. Kaip pas kalakutą išpūsta krūtinė. Tad rėkė jis garsiai, kad yra pas mus dabar tvarka, ir kiekvienas čia nebevaikščios. Nors konkrečiai, ką jis turėtų spręsti ir išspręsti, jam dažniausiai nėra žinoma. Ne veltui gavo pravardę „misteris nieko nežinau“.
Tačiau tarsi to būtų maža, paaiškėjo, kad Radviliškio meras dar ir stebėjo visus dirbančius ir apsilankančius. Kas ir kada patenka į jo vadovaujamus „baltuosius rūmus“. Ar kopijuoja vyrus juodais drabužiais, tikrai nežinia, bet kad neteisėtai turėjo prieigą prie vaizdo kamerų, tai jau tikrai visiška tiesa. Kam kontroliuoti dirbančius ten, kad baimės įvarytų ir paklusnūs būtų? O tiesioginis vaizdas jo kompiuterio ekrane tam, kad atėjus neprašytam, sekretorei duoti komandą, jog jo net nėra? Juk tai tikri kagėbistiniai metodai: sekti, kontroliuoti, nepaklusniais atsikratyti vos tik pastebėjus menkiausius pažeidimus, o tų pažeidimų galima rasti visada, kai turi tiesioginę prieigą prie vaizdo kamerų. O jei darbo metu laiko nėra ar Vilniuje patarimo ieškoma, tada ir namuose galima vietoje serialo pasižiūrėti, kas ir ką per dieną nuveikė.
Atsitvėrimas tylos siena ne šiaip sau reikalingas. Užsisėdėjęs poste tiek metų ilgų, prarado paprastą suvokimą, kodėl ir kam jis ten yra. Kaip tikras Makiavelio „princas“, mano, kad tikslas pateisins bet kokias priemones. Tad nieko originalaus pasiūlyti ir nebegali, nes nuolat liaupsinamas savų ir toliau tik liaupses tenori girdėti.
Marius Aleksiūnas
