Vieną trečiadienį Radviliškio viešojoje bibliotekoje vyko naujos V. Radžvilo knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ pristatymas.
Profesorius pateikė nepaguodžiančias, net apokaliptines, tolesnio Lietuvos, t.y. mūsų visų likimo, įžvalgas. Vėliau atsakė į dalykiškus, o kartais ir įdomius klausimus. Buvo paliestos Lietuvos demografinės, ekonominės ir net globalizacijos sritys, vaikų globos verslas, vištgaidžių ir kitos problemos. Intelektualinė atgaiva sielai tęsėsi pusantros valandos. Tokio gausaus dalyvių skaičiaus panašaus pobūdžio renginyje net nepamenu, tačiau prieš pateikdamas komentarą įspėju, jog vieną įdomią detalę palikau pabaigai. Aš ne profesorius, o tik magistras, tad kai kurie mano pastebėjimai ir mintys bus siauresnės apimties, netgi buitiškesni. Renginyje, kaip jau rašiau, buvo paminėtas itin svarbus tautai rodiklis – demografija. Rajone per nepriklausomybės ir socialkonservatorių su prielipais valdymo laikotarpį oficialiai „išgaravo“ veik 20 tūkstančių žmonių. Faktiškai nedidelio rajono centras. Kas liko? Pailiustruosiu artimiausiu pavyzdžiu. Mūsų 15 butų laiptinėje tik keturios jaunos šeimos ir septyni dirbantys asmenys. Likę – neįgalūs ir įvairių negalavimų kamuojami pensininkai. Panaši situacija ir kitose laiptinėse, manau, ir daugiabučiuose. Ergo – situacija panaši ir rajone. Radviliškio psichikos sveikatos centrą kasdien aplanko apie penkis naujus asmenis, trečdalis-vaikai. Sveikatos apsaugos ministro įmesta raminamųjų vaistų kontrolė apnuogino nemalonią tiesą: rajone šimtai, jei ne tūkstančiai nuo raminamųjų priklausomų asmenų (liaudiškai „proškininkų“). Tai net ne pavieniai asmenys, bet ir šeimos, o kaip viena iš raminamųjų vartojimų pasekmių – įgyta silpnaprotystė. Vaikų globos namai, „profkė“ – iš esmės socialinės globos įstaigos psichikos negalią turintiems asmenims. Dalis iš jų niekada nedirbs. Vis daugiau asmenų, kurie būdami neblaivūs (o kur blaivykla?), manipuliuoja artimųjų jausmais grasindami savižudybėmis. Apie atlyginimų dydį ir socialinę atskirtį rajone net nerašysiu. Socialiniai darbuotojai man panašūs į „Titaniko“ jūreivius ir kitą personalą. Jų darbas – tvarkingai organizuoti visą skendimo procesą. T.y., užrakinti trečios klasės keleivius apatiniuose deniuose ir susodinti į gebėjimo valtis pirmos klasės keleivius. Tik tiek, kad plaukiame ne legendiniu laineriu, o, pasak V. Stakėno, „durnių laivu iš akmenų, kurio pavadinimas – Lietuva“. Tiesa, yra požymių, kurie nuteikia optimistiškai. Rajone net trys „tautos gelbėjimo“ komitetai (gal bus ir daugiau), tad jei rinkėjai pradės mąstyti ir nebalsuos už dabartinius „nenaudėlius“, vilties yra.
O dabar, kaip ir žadėjau, grįžtu prie minėto vakaro detalės. Tąkart daug kas nusipirko V. Radžvilo knygą. Kas tris, o kai kas ir dar daugiau, kaip puikią kalėdinę dovaną bičiuliams ar giminėms. Tik kažin, ar dažnas pagalvojo, jog tai ne moteriškas meilės romanas, trileris ar pan., o solidus, nelengvai skaitomas mokslinis darbas. Bet niekur nuo to nedingsi: gyveni, mokaisi ir miršti, kartais taip ir nesupratęs, už ką balsuoti.
Vytautas MIKALAUSKIS