L. Kavaliauskas
Taip tvirtina Raseinių socdemų partijos skyriaus pirmininkas. Nuo jo neatsilieka ir mūsų rajono socdemų vadas K. Račauskis, pasiskelbęs, jog yra už permainas, „o svarbiausia permaina – teisingas požiūris į kiekvieną žmogų!“ Ir pasitaikius progai tą požiūrį pademonstravo pokalbyje su žurnalistu M. Aleksiūnu. Pasiklausius įrašo atrodo, kad kalba ne solidus politikas, bet kažkoks „24 valandų“ herojus. K. Račkauskiui atrodo, kad teisė gauti informaciją apie rajono biudžetą – pliurpalai, o žurnalistai apskritai kažkokie lytiniai iškrypėliai. Tad pamačius tikrąjį socdemų vado veidą atrodo, jog žmogus deklaruoja vieną, o daro visai ką kitą. Manęs, beje, jokioms politinėmis simpatijomis ar antipatijomis neapkaltinsi. Aš ne politikas ir jokių postų nesiekiu. Apie tai rašiau, tad nesikartosiu.
Po tokių šlykščių pasisakymų mieste įvyko šis tas įdomaus ir vertingo. Radviliškio viešojoje bibliotekoje atidaryta kraštiečių Virginijaus Baukio ir Eriko Hinco darbų paroda. Tai, kad parodos atidaryme nedalyvavo valdžiažmogiai, vakarui suteikė tik daugiau jaukumo.
Muzikantai Z. Bakutis ir Č. Gylys nenuginčijamai įrodė, kad muzikinis fonas tokiam renginiui – taip pat didžiojo meno sritis, kurianti nepakartojamą renginio nuotaiką. V.B. trumpai drūtai, dalykiškai apibūdino savo tapybos darbus ir santūriai atsiliepė apie medžio drožybą, kurios plastika ir originalumu galėjo mėgautis lankytojai ir gausūs svečiai. Klausimų, skirtingai nuo tituluoto tautodailininko, keramikas, E.H. nesulaukė. Štai čia man išryškėjo viena svarbi detalė – radviliškiečiai yra pragmatikai, vertinantys keramikos dirbinius ne tik dėl grožio, bet ir praktinio pritaikymo. Visų menų karalienė – tapyba- reikalauja iš meno mylėtojo specialių žinių, kurios neatsiejamos ir nuo kūrėjo biografijos. Leisiu sau nedidelį nukrypimą. Kadaise V.B. dirbo Radviliškio mechanizacijos priemonių gamykloje dailininku, turėjo dirbtuvėles palėpėje. Tai buvo vieta, kur ateinama pabendrauti, išgerti arbatos (apie tokius žalingus įpročius kaip rūkymas nekalbėsiu), aptarti naujausio straipsnio „Nemuno“ žurnale ar pasiklausyti geros muzikos įrašų. Tai buvo mini parodų salė dvasinių poreikių tenkinimui. Atėjus laikui, V.B. tapo vienu iš Radviliškio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės steigėjų, aktyviu nariu, aprūpinančiu mitingus, piketus ir kitus renginius įvairiomis priemonėmis ir nestokojančiu originalių minčių. Sulaukė ir ne itin malonių išgyvenimų Sausio 13-osios įvykių metu. Tad tapyboje atsispindi autoriaus išgyvenimai, ieškojimai, atradimai. Galima remtis ir Z. Froido psichoanalize, C.G. Jungo archetipine psichologija (tai minimumas), jei nori giliau pažvelgti į autoriaus sąmonės ir pasąmonės srautus. Tačiau ir akademinė tapybos maniera V.B. kūrybą padaro prieinamą daugumai. Gi medžio drožyba tarnauja kaip savita relaksacinės meditacijos forma (teiginį patvirtino autorius). Įdomu ir tai, kad su tautodailininko E.H. giminaičiu, taip pat E.Hincu, kadaise dirbome Radviliškio žemės ūkio mašinų gamykloje suvirintojais. Ir turiu pasakyti, jog suvirintojo darbe yra meninės kūryba elementų (dokumentinį filmą apie suvirintojų meną rodė per „Discovery“ kanalą).
Komentarą galėčiau pabaigti savitu maldos perfrazavimu: „Apsaugok mus, Viešpatie, nuo politikų pasisakymų, pažadų ir teisingų požiūrių ir leisk pasidžiaugti per Tave į žemę ateinančiu menu ir jo teikiama palaima sielai“.
Vytautas MIKALAUSKIS
