Po šešerių metų, jei išgyvensime socialkonservatorių su prielipais valdymą, galėsime paminėti Radviliškio kaip miesto šimtmetį. Tačiau į istoriją nesigilinsiu apsiribodamas sąlyginai nesenais praradimais pramonėje. Mieste nugaišo odų apdirbimo fabrikėlis, bet tai menkas praradimas, nes odininkai naudoja sveikatai nenuodingus chemikalus. Jų vietoje išaugo žemės ūkio mašinų gamykla, turėjusi liejyklą. Mano nuomone, neprotingundirektoriaus J.Žeko sprendimu ją uždarė, nors būtų užtekę modernizacijos. Žaliavos ne problema, bet darbo vietos prarastos. Tas pats ir su stiklo fabriku. Bankrutavo pieninė, nors buvo požymiu, kad atsigaus. Pirmos partijos, išskirtinio skonio varškės sūris kažkada pasiekė net Tėvą Stanislovą Dotnuvoje. Užvėrė duris ir kojinių fabrikas, nors kai kas Lietuvoje sėkmingai prisitaikė ir toliau sėkmingai mezga šią reikalingą produkciją. Amžinybėn iškeliavo ir gelžbetonio gamyba buvusioje „tarpkolūkinėje“. Didžiausias praradimas, be abejo, Linkaičių ginklų – šaudmenų fabrikas. Jų paklausa tikauga. Galėčiau išvardinti ir daugiau praradimų, bet esminė mintis ta, kad stokojame gabių verslininkų ir ne tik jų. Tam, kad pagrįsčiau šį teiginį, pažvelkime į nūdienos aktualijas.
Daugybė TV kanalų pasakojo apie išdykusius radviliškiečius,atsisakiusius socialinio būsto Aukštelkų kaime. Sutinku, kad padykę, nes jeižmogui išties reikia stogo virš galvos, jis dovanotam arkliui, atsiprašau,butui, į dantis nežiūrės, bet… Aš nesiruošiu ieškoti ir įvardinti bukapročio,kuris sumąstė už milžiniškas lėšas įrenginėti kumetyną, na niekuo nesiskiriantįnuo sovietinio šeimyninio bendrabučio, kaime. Už tas lėšas buvo galima nupirktidaugiau būstų mieste. Tačiau čia aš matau kitą problemą, apie kurią nenorėjožinoti (?) korespondentai. Tai siaubingai apleista aplinka, kurios per daugelįmetų, nors buvo daug kartų rašyta vietos spaudoje, nesugebėjo sutvarkytiAukštelkų seniūnė A. Kubilinskienė.
Visai šalia minėto bendrabučio ir seniūnijos šepšynai, griuvenos, kakarykai,nešvankūs užrašai neaiškios paskirties pastatuose, išdaužyti mokyklos langai irneaišku ką sekmadieniais dirbanti mokyklos valgykla. Atsikėlusiems asmenims net nėra žemės lopelio daržui. Kaime nerasite koplyčios tikinčiųjų dvasinių poreikių tenkinimui, o autobusų stotelės tvarkaraštis primena kvizą, rebusą, o gal ir šaradą. Ir dar įsivaizduokite, kad atvykę kaiman vaikai užklys į buvusią gaisrinę, kur veik šimtaprocentinė garantija nusisukti sprandą net suaugusiems. Tai irgi tik pavyzdys, iliustruojantis rajono valdžiažmogių nesugebėjimą pasirūpinti paprastu piliečiu. Jiems į jį (pilietis prisimenamas prieš rinkimus) tik nusispjauti. Storai, riebiai, atsikrenkštus iš kūno (siela praleidžiu) gelmių. Manote, kad rajone toks požiūris tik į paprastus žmones? Nieko panašaus. Net oficioze savo profesinės šventės proga rajono soc. darbuotojai nesulaukė pasveikinimo. Tikėtis, kad socialkonservatoriai, nors turi teisę ir galimybę, pakels jiems atlyginimus –daugiau nei naivu. Tiesa, mane pasiekė nuogirdos, kad soc. darbuotojus galimai pasveikino socialinių paslaugų centre. Ko nežinau, netvirtinu, pakviestas nebuvau, o jei ką ir kvietė tai, ko gero, tik išrinktuosius. Išvada paprasta -rajone didžiausias praradimas žmonės. Dėl nevykusių verslininkų, investicijų stokos ir ciniško valdininkų požiūrio į paprastus piliečius, specialistus. Galų gale, net tie asmenys, kuriems reikalingas soc. Būstas, yra sukurti pagal Dievo paveikslą, į kurį spjauti taip pat nerekomenduočiau. Komentarą apibendrinsiu šaltojo karo laikų pokštu. „Amerikiečių atominio povandeninio laivas atsitrenkė į ledkalnį. Ledkalnio įgula nenukentėjo“. Tačiau ne viskas taip jau ir blogai.Jei pasiseks, yra tikimybė patekti į „atsilikėlių“ rajonų sąrašą, kas amžinybės požiūriu ne taip jau ir baisu, palyginus su ūkininkais, nesirūpinančiais savo galvijų apsauga nuo vilkų.
Vytautas MIKALAUSKIS
