Perskaičiau vieną komentarą viešoje erdvėje, pacituosiu:
„Na, vieni segėsi gėlytes, kiti nesisegė… Kas čia blogo?.. Aš segiausi gėlytę, bet tikrai ne mažiau nei jūs, kurie čia „viską pamena ir didžiuojasi”, viską pamenu ir juos visus, žuvusius, gerbiu… Tos gėlytės nieko nekainavo, mokykloje patys su vaikais jas nusispalvinome, prisisegėme ir taip paminėjome ( tie vaikai tuomet dar nebuvo gimę ir apie tuos įvykius, apie žuvusius žmones žinos tiek ir tai, ką jiems papasakosim, kaip tai parodysim ) Nebesipykit, gėlytes jau išsisegėm“.
Man užkliuvo šis komentaras, negalėjau neparašyti savo pamąstymų. Iš kur ir kada atsirado neužmirštuolė – „nezabudka“ nesigilinsiu, nes vienur minima, kad tai vermachto kareivių naudotas simbolis, kitur, kad tą simbolį naudojo masonai. Bet iš kur ir kada Lietuvoje atsirado ši gėlelė?
Jaunimui iš karto pasakysiu: nei 1991 m., nei vėliau nebuvo šio simbolio, jis atsirado 2014 metais. Tai konservatorių partijos sukurtas simbolis, kuri už šį „triuką“ gavo net „Metų reklamos simbolį“. Cituoju: „Verslo žinių“ organizuojamoje rinkodaros pasiekimų konferencijoje „Password 2014 m.“ efektyviausia rinkodaros kampanija buvo pripažinta socialinės medijos rinkodaros kampanija „Neužmirštuolė“. Akciją organizavo bei joje dalyvavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija“.
Paklausiau keleto 13 -15 metų mokinių, ką jie mano apie šią gėlelę. Mokiniai buvo įsitikinę, kad tai žmonių, Sausio 13- ąją paguldžiusių galvą už Lietuvos laisvę simbolis. Ir segamos visiems iš eilės mokyklose melsvos gėlelės Sausio 13-ąją, o pedagogai šią idėją priima kaip sovietiniais laikais direktyvas „iš viršaus”, nemąstydami apie jų simboliką.
Pasidomėjau ir vyresnio amžiaus žmonių, televizijos bokšto, parlamento gynėjų nuomonę apie „Neužmirštuolę“. Šis simbolis jiems taip pat svetimas, nieko apie neužmirštuolę – „nezabudka“ jie nežino. Tad kyla klausimas, ar nereikėtų šia tema padiskutuoti ir išsirinkti tikrą tų dienų simbolį, kuris galėtų būti pvz., Lietuvos trispalvė, Gediminaičių stulpai, Televizijos bokštas ir t.t.
Simbolis turi atspindėti, dėl ko prie parlamento stovėjo mūsų žmonės, už ką guldė galvas…
Prisimenu 1991 m. Sausio 13 – osios įvykius. Tuo metu buvau beveik 14 metų, puikiai pamenu mamos ašaras, senelių, brolio nerimą. Informaciją tuo metu buvo galima gauti tik dviem būdais: per radiją ir televiziją (dar šiek tiek telefonais).
Neišvykusieji į Vilnių, buvo prikaustyti prie televizorių ar radijo aparatų. Daug kas kalba apie įvykius prie televizijos bokšto, prie parlamento, bet mažai kas girdėjo apie kitą pusę. Daug mūsų jaunuolių tuo metu tarnavo sovietų armijoje, kita dalis aštuoniolikmečių dar ruošėsi eiti tarnauti. Iškilo klausimas: eiti ar neiti? Tuo metu šauktinius bausdavo, veždavo į sovietų armiją prievarta, pabėgusių iš dalinių laukdavo dar baisesnės bausmės. Apie tai dar mažai viešai kalbama. Mano brolis buvo tinkamo amžiaus sovietų armijai, tad nerimo, nežinomybės buvo tik pradžia…
Ir dar. Radviliškyje vykusiame Sausio 13-osios iškilmingame minėjime meras A. Čepononis kalbėjo apie „susitaikymą“. Tačiau apie kokį? Kas galėtų paneigti, kad meras pabandė sumenkinti kovą su partine nomenklatūra, kuri pastaruoju metu labai suvešėjo naujais pavidalais.
Sausio 13-osios proga politikams V. Landsbergiui ir V. Adamkui įteiktos Laisvės premijos. Gal jie ir nusipelnė, bet labai skaudu, kai plikomis rankomis tankus stabdę žmonės liko užmiršti. Manau, jie labiausiai nusipelnė Laisvės premijos, nors ir po mirties. Bet medaliai teikiami lengvai, taip kaip ir atimami – tai rodo rusų žurnalisto D. Kiseliovo pavyzdys: jam buvo įteiktas Sausio 13-osios medalis, o po to atimtas.
Oficialiame rajono minėjime nei vienu žodžiu nebuvo prisiminti ir įvertinti Nepriklausomybę sunkiais metais kūrę bei už ją kovoję Anapilin jau išėję kraštiečiai: Vitolis Januševičius, Petras Kaščionis.
Sausio 13 buvau minėjime prie kultūros rūmų vykusiame renginyje pasiklausęs rajono mero kalbos, susidariau įspūdį, kad valdininkams labai gerai gyventi Lietuvoje, bet ar su juo sutiktų milijonai išvykusiųjų? Gaila, kad lietuviai pasirinko emigracija, o ne kovą už savo teises, už savo vaikų gerovę, už savo šalį. Tik šį kartą mūsų priešas pasikeitęs, dažniausiai esantis tarp mūsų, besišypsantys, gražius žodelius šnekantis.
Kol mes, lietuviai, tylėsime, tol taip ir bus. Kol rajono valdininkams trinkelės ir fontanas po savivaldybės langais svarbesnis negu Radviliškio rajono žmonių gerovė, tol niekas nesikeis. Bet nenusiminkime, kaip ir sakau „Radviliškio krašto bendruomenės“ nariams, taip ir Jums, gerbiami skaitytojai, noriu pasakyti: išsirinkom naują Seimą ir po dvejų ar šešerių metų pakeisime ir rajono valdžią. Tada ir paaiškės, kiek lėšų įsisavino mūsų besišypsantys valdininkai ir kas už tai atsakys.
Kova Sausio 13 – ąją nepasibaigė, ji tęsiasi, tik priešas kitoks, dažniausiai besišypsantis, naudojantis frazę „įsisavinome lėšas“. Mes turime ginti savo teisę gyventi mūsų gimtinėje, mūsų Lietuvoje. Parašiau šias mintis, nes noriu, kad mano sūnus, kuriam dabar tik treji metukai, kaimynų, išeivių vaikai užaugę žinotų tikrą tiesą apie Sausio 13-osios įvykius, papasakotą liudininkų, o ne politikų, kurie mėgsta istorijos įvykius „pakreipti“ saviems tikslams.
„Radviliškio krašto“ bendruomenės pirmininkas Gediminas Lipnevičius