Antanas Stugys
Feljetonas
Ginčijasi radijuje užsakomuoju ginčijimusi du iki trisdešimtmečiai: „Apie absoliučius ir santykinius reiškinius“. Laida kaip visada – apie viską ir apie nieką. Niekas už nieką neatsako, faktais neįrodytas tiesas liežuviais skalambija, gražbyliauja. Čia kaip pasiklausius šiuolaikinės estradinės-sintetinės-mechaninės dainos įrašo. Kas kompozitorius – diktorius – didžėjus, parenkantis garso takelius, nepasako. Gal pats nežino, o gal jam neleidžiama to daryti. Kad niekas negalėtų pareikšti autorinių teisių į santykinai legalios rinkos absoliučiai legalų kūrinį.
Kreivadantėje demokratijoje tokios taisyklės… Kas dainų žodžių autoriai, irgi nebėra mados atskleidinėti. Muzika groja, žodžiai girdisi, nutilus įrašui – prisiminti nėra ką. Užtat dainininko- atlikėjo ir pavardė, ir vardas, ir „brendinė klička“ paviešinami N kartų. Atlikėjas – komercinių radijo bangų infrastruktūros direktoriui dievas, dievienė ir nekalto pradėjimo dievytė – trys viename. Šiais laikais turėti absoliutų balsą nėra jokio reikalo. Turi kokį nors santykinį falcetuką – ir tu jau esi neišrankaus jaunimo dieveišinas. Senoliai (Bočeliai) – ne autoritetas. Jiems, atsižvelgiant į chroniškos nemigos simptomus, lietuviška muzika skamba naktimis. Povilaitis, Čepreckas, Babravičius, Frankoniai… Lietuviai autoriai (su tarybinių laikų etiketėmis) įleidžiami į eterį tik po dvylikos. Saulutei nusileidus, mėnuliui užtekėjus… Tas laikas, kuris netinka komercinei reklamai, ir numatytas balzakinio amžiaus atgyvenoms. Užtat nuo pat ryto prasideda anglicizmai.
„Družba narodov“ pasibaigė. Dabar FRIENDSHIP-as: dienomis – absoliutus. Naktimis – santykinis.
Ginčas tuščias, bet neišrankiems klausytojams kabinti makaronus būtina. Visos temos geros – ypač tos, kurios sujaukia protus ir atima laiką. Yra poreikis – bus ir tema. Kaip su tomis žaliomis rodyklėmis prie šviesoforų. Atėjo Pumputis, atsivedė savo patarėjų kabinetą – prasidėjo juodos dienos žalioms rodyklėms. Visiško žalių rodyklių perdislokavimo reikės palaukti nefiksuotą laiką.
Kas labai patogu kai kurių miestų kai kurioms savivaldybės. Jos pagal poreikį, atsižvelgdamos į eismo intensyvumą, nuspręs: „Kuriems šviesoforams žalias rodykles užkabinti atgal, o kuriems ne“.
Absoliuti valdžia net sąlyginės naudos pagaminti nemoka, nesugeba, nežino kaip. O žmonės – tik stebėtojai, tik vartotojai, tik vertintojai. Viršininkai visada teisūs. Biurokratizmo ir pumputizmo bacilos kilusios iš to paties raugo. Tai absoliuti ar santykinė atsakingo asmens neatsakingumo už priimtus sprendimus žala – niekam neįdomu. Diktorius ir pašnekovas toliau gainioja miglos debesėlius po lietuviškas galvas. „Skurdas Lietuvoje – santykinis, ar absoliutus?“ Kaip čia pasakius, kaip čia pažiūrėjus, kaip čia įvertinus… Jeigu prieš rinkimus, – tada, žinoma, sąlyginis.
Bet jeigu jau po naujos valdžios trinimosi valdžioje ištisus metus – tada galimai tipinis reiškinys.
Atkreipkime pilietinį dėmesį – dabartinėje biurokratizmo pakopoje, niekas nieko negarantuoja ir nepatvirtina. Visi kaip susitarę karksi tik slidžiomis, bendro neapibrėžtumo frazėmis: „Panašu, galimai, gal, teoriškai…“ O kad dar solidžiau atrodytų, manipuliuojama užsienietiškais naujadarais.
Lietuvoje būti natūraliu ETNO lietuviu – paskutinis reikalas! Visuose frontuose – kapituliacija vakarams.
Paduok valstybei nepatogų asmenį – ir nusikaltimą pripaišys, ir kodekso straipsnį pritaikys. Duok ausis – auskarų iš makaronų ilgai laukti nereikės. Apie laisvę: sąlyginė ji ar absoliuti – jeigu nenori būti grėsme valstybei – geriau nediskutuoti. Žvalgybos rankos ilgos.
Taigi, jeigu jau apsisprendei būti absoliučiu žemdirbiu, turi savo nuosavybėje turėti nors sąlyginį žemės sklypą. Kad gautum valdžios išmokas, privalai vykdyti absoliučiai visas su valdžia pasirašytas santykinai naudingas, absoliučiai privalomas sutartis. Po visų nuleidžiamų iš viršaus privalomų absoliutumų – esi kas?.. Taip! Absoliutus BAUDŽIAUNINKAS, pridengtas sąlyginiu širminės demokratijos veliumu. Vykdytojas. Atlikėjas. Vartotojas. Didvyris – prostitutas, vienoje rankoje laikantis virvę, kitoje – muilą.
Norint būti ne absoliučiu, o nors sąlyginiu vargšu, reikia žinių. Absoliutūs mokytojai, vežanty švietimo vežimą už sąlyginį atlyginimą, yra samdomi tarnautojai, vykdantys valstybės užsakymą. (Kaip medikai, kaip teisėjai, kaip „Sodros“ mokesčių surinkėjai). Nori būti sąlyginiu ponu Konstituciniu pagrindu – tempk absoliučios valdžios vežimą negadindamas sąlyginai nemokamo oro. Pasirašei sutartį, uždėjo pavalkus – privalai vykdyti visus raštu užfiksuotus punktus. Absoliuti ir santykinė strategija – labai slidus manevravimas lietuviškoje tragedijoje. Punktas A negalioja nepasirašius punkto C. O punktas B privalomas tęsinys punkto Ž. Kad laiku gautum visas „E“ paslaugas ir išmokas, privalai pirkti medžiagas ir priedus tik numatytus punktuose: M ir R. Taigi, nori būti santykiniu turčiumi, privalai tapti absoliučiu kumečiu. Valdžia tave nurašo, tu… pasirašai.
Taip visose srityse. Visur akis graužiantis komercijos smogas. Tik nusilenkusiems iki žemės punktui A, juridiškai leidžiama pradėti svajoti apie D punkto teikiamų paslaugų sertifikatais patvirtintą teorinę kokybę. Kai viskas perkama ir parduodama valdžios nustatytų limitų ribose, nei absoliutus, nei santykinis teisingumas neįmanomas nei valstybės lygmenyje, nei privačiame sektoriuje. Radijui reikia ausų. Ausims reikia makaronų.
