Kartais stebiu lyg ir C. G. Jungo sinchronijas (sutapimus erdvėje ir vietoje). Priešpaskutinėje skiltyje minėjau rašytoją – fantastę U. K. Le Guin (anksčiau rašydavo „le Kvin“). Nesvarbu. Gal pradedam.
Pradžia
Kartais galvoju, jog kepti skiltis it blynus nelabai gerai, bet… Įprotis, priklausomybė daro savo. Netgi pradedu manyti, jog dvi skiltis, puslapio apimties parašyčiau, kaip esu daręs, per savaitę. Apskritai, jei turiu medžiagos, o taip būna gan retai, skiltį pagaminu per vieną dieną. Žinau, deginu neuronus, bet jų man užteks iki mirties. Žinau ir tai, kad man toli iki rašytojų – korifėjų. Na ir kas! Aš nesiekiu premijų, garbės, pripažinimo, rašau savo malonumui ir skaitytojų laisvalaikiui. Žinau, kad skaito. Į kritiką ir pagyrimus – nusispjaut, bet rašymas mano gyvenimo dalis. Skirtingai nuo U. K. Le Guin nerašau nuo pusryčių iki pietų, o kada papuola, aplanko Mūza ir/ar noras paskrebenti rašikliu. Tai štai, dalį laiko suvalgo skaitymas. Skiltyje kiek anksčiau jau minėjau garsią autorę. Ją, o tiksliau jos paminėjimą, net du kartus sutikau „Literatūros ir meno“ žurnale. Net du kartus! Lietuvių kalba pasirodė jos savotiškai legendinė knyga „Kairė tamsos ranka“. Rimtesnė nei „Žemjūrės“ ciklas. Ji išleista 1969 m. Išversta, na geriau anksčiau negu vėliau, geriau vėliau nei niekada. Ją (knygą) jau senokai išleidau į pasaulį. Gal dar keliauja, o gal sulaukė finalo. Man nesvarbu. „Slenkstį“ – pasilikau. Lai pagyvens mano lentynoje šalia „Žemjūrės“ ciklo, tikiuos dar kurį laiką, nes mokančių rusų kalbą kasdien vis mažiau, bet daugėja „anglistų“. Šie galės skaityti jos kūrybą originalo kalba. Bet skilties pradžią noriu skirti ne tam. Vienu metu man pasirodė, kad „literatūrmenis“ išgaišo. Paėmęs į rankas 14-ąjį numerį supratau – laidoti pradėjau per anksti. Tiesa, poetas A. Marčėnas mėgsta savotiškus epigrafus ne tik savo prozai, bet ir poezijai. Juo ir pradėsiu kitą skyrelį.
Kitas
„nori nenori
išliekama amžiui šiame
tik prisitaikius
kaukes pomirtines“.
Kaukių nemėgstu, net pandemijos metu ir apskritai rašau be „kaukės“. Ji nereikalinga, o atvirumas gali pasitarnauti masalu gaudant įvairius eiliakalius, grafomanus ar šiaip asmenis, kamuojamus didybės manijos. Literatūrinės atmatos įžeidžios, tad galima pasišaipyti iš tokių taip vadinamų literatūros kūrėjų. Ačiū Dievui, ne vienas toks tipas įsižeidęs pagrasino, jog nebeskaitys „Mūsų krašto“. Netikiu, sugalvos vaikiškai naivų pasiteisinimą, jog pats neskaitė, o apie jį, kaip straipsnelio herojų, papasakojo geri dėdės, tetos, ar kiti linksmuoliai. Galimi ir kiti variantai. Ar tai svarbu? Niekalas. Mėšlas, srutos, kompostas, pelenai ir šiandien naudojami, tiesa, vis mažiau, žemdirbystėje. Na, o skaitytojai tiesiog nepajėgūs suprasti jo genialumo. Gal tiktų ir citata: „Kažkos nuopisa rajono alkašas prisikabino prie Dogušo ir, vos pastovėdamas, su cigarete dantyse, aiškino gyvenimo tiesas. Žmonės be dantų mėgsta šnekėti apie gyvenimą. Normalu: kai į jį negali kabintis dantim, lieka gerti ir filosofuoti.“ (Benas Lastauskas „Tiems, kurie neskaito“, „Laisvės Media Group“, Vilnius, 2024, P. 89). Arba kaip sako Oskaras Koršunovas: „Mes savęs nematome taip, kaip mus mato kiti. O kiti nemato taip, kaip mes matom save“. Taip ir gyvenime iškrypusių vaizdinių pasaulyje. Tikiuosi, jog mano hipotetiniai pamąstymai nepakenks Jūsų virškinimui, o šūdo smarvei sumažinti užteks dezodoranto. Tačiau ši skiltis trumpesnė ir skirta truputį kitiems dalykams, tad pabaiga.
Pabaiga
Atsiverčiu oficiozą, o ten šalia Radviliškio rajono savivaldybės etninės kultūros ir amatų centro informacijos apie „Šaltibarščių gaminimo čempionatą“ prikergtas priedas apie deputatą G. Lipnevičių. Sąlyginai anonimiškas, nes autorius „Radviliškio naujienos“. Tiesa, sprendžiant iš stiliaus galimas Vaižganto Pakulinio opusas. Patiko. Ypač tai, kad G. Lipnevičius nėrė į krūmus ir nieko neišstenėjo. Spėju, kad autorius tikėjosi rasti ne meninę instaliaciją, bet bent jau pasimėgauti performansu. Nesidomėti menu, kiekvieno teisė, bet aš paaiškinsiu rašytojo, žurnalisto, fotografo R. Parafinavičiaus žodžiais. Instaliacija būtų tuomet, jei aš pridergčiau prie mero padėjėjo rašybai durų ir pakviesčiau jį pasigrožėti kūriniu. Jei pakviesčiau pasimėgauti pačiu kūrybos aktu – būtų performansas. Tikriausiai atsirastų ir auditorijos, kuri patvirtintų, jog tai mano kūryba. Ne prastesnė už oficiozinę. Et, pamiršau paminėti, jog tai mintis iš ir R. Parafinavičiaus romano „Fotografas“, bet apie romaną, kuriame bent keturis kartus paminėtas Radviliškis, kitą kartą. Dabar paskutinis taškas.
Vytautas Mikalauskis
