padūmavęs lietingo pavasario vakarinis dangus. Nuotaika niūri, kaip ir pats dangus. Juolab, kad vis dar tebesitęsia karantinas ir esu įkalinta savo namuose. Mintys užliūliuoja. Leidžiuosi į miegus, o gal kaip ir kasnakt, į sapnus. Nesuvokiamas, paslaptingas gyvenimas sapnuose. „Sapnavau geležinkelį; mamą, klausiausi, kaip ašara rieda, bijojau tylą sudrumsti žodžiu“ (Lacrima).
Paskui mama pasakojo ilgai ir įdomiai. Nesinorėjo nieko, tik amžinai klausytis. Ji pasakojo apie savo jaunystę… Pro miestelį pravažiuodavo daug traukinių. Buvo karas. Vokiečių kareiviai, sovietų vaikinai ir merginos, karinė technika ir žmonės ant prekinių vagonų platformų. Visi kažkur skubėjo. Susiruošė kelionėn ir ji – į Kenigsbergą. Ten, karo ligoninėje, gulėjo sužeistas vyriausiasis sūnus. Kaip ji pasieks ligoninę, kaip susišnekės – nenumanė. Pati nekalba nei rusiškai, nei vokiškai. Gal padės naminės bandelės. Jos taip skaniai kvepia ir vilioja…
Sapnas nutrūksta. Prabundu. Gyvoji praeitis lieka gyventi dabartyje, nors visa tai, ką mačiau sapne, liko taip toli ir taip seniai jau praėjo.
… Geležinkelio stotis. Ji šiandien visai kitokia, nei buvo mano ir mamos jaunystės metais. Gražuolė, šviesi, tvarkinga – ji šviečia iš tolo. Kiek prisiminimų išsaugojo ji? Tuomet šeštame – septintame XX amžiaus dešimtmetyje čia buvo viskas kitaip. Vietoje laukimo salės – restoranas. Prie jo glaudėsi spaudos kioskas, kuriame pravažiuojantys galėjo nusipirkti limonado, bandelių, laikraščių, žurnalų ir kitokios smulkmės. Priešingoje restorano pusėje – kasos. Mes , studentės, čia įsigydavome nuolatinius bilietus mėnesiui, kiti keleiviai – vienkartinius. Ruporas pranešdavo garsiai, bet ne visada aiškiai, kada ir iš kokio kelio išvyksta priemiestinis ar rečiau – tarpmiestinis traukinys. O jau tie mūsų traukinukai! Anglimi kūrenami puškuodavo paskui save palikdami juodų dūmų uodegą. Dėl dūmų radviliškiečiai juokaudavo, kad čia ir žvirbliai juodi. Bet jie mums, jauniems, būdavo mieli. Pavėlavai sekundę ir vejiesi mojuodamas traukinukui. Mašinistas pristabdo, ir tu jau nevėluodamas nuvyksi į paskaitas. Pažinojo mašinistai nuolatinius keleivius: kas į darbą Šilėnuose, Zokniuose, Šiauliuose, kas į institutą, technikumą, medicinos mokyklą. Visus paimdavo, visus nuveždavo. Vasarą vagonuose tvanku, žiemą – šalta. Dar ir dabar prisimename metalines krosneles „buržuikas“, kuriomis buvo apšildomi vagonai. Kartais traukinukas važiuodavo kiek tolėliau – į Kuršėnus, kur Daugėliuose dirbo radviliškiečiai, šiauliečiai, kuršėniškiai. Anksti išvykdavo ryte tas traukinukas. Ypač sunku būdavo pirmadieniais, kai po šokių norėdavosi pasnūduriuoti. Žiūrėk, ir pravažiuoji Šiaulių stotį… Tarpmiestiniai traukiniai mums buvo „ne pagal nosį“, per didelė prabanga, ir jais važiuodavome tik išimtinais atvejais.
O dabar… Dabar peronas įrengtas kiek tolėliau nuo stoties. Priemiestiniu maršrutu važinėja greitaeigiai dyzelinukai, o tarpmiestiniai – tik Kaunan, Vilniun, į Klaipėdą, Mažeikius. Nebevažiuoja pro Radviliškį traukiniai nei į Daugpilį, Rygą, Maskvą, Simferopolį, Lvovą. Pamenu, radviliškiečiai vasaros metu iš pietų atvykusiuose traukiniuose pirkdavo vaisius: slyvas, vyšnias, trešnes, abrikosus , persikus. Jei nespėjai nusipirkti, kol traukinys stoviniuoja, pavažiuok iki Šiaulių, iš ten grįši su pilnais kibirais skanėstų… Dabar tik pinigo turėk, pilnos parduotuvės ir turgūs šitų egzotinių vaisių. O traukinukų pasiilgstame…
Prekiniai traukiniai dar dunda. Juk Radviliškis nuo seno laikomas geležinkelininkų sostine! Tik šilumvežiai kur kas galingesni, o jau sąstatų ilgumas -atsistebėti negali. Veža tie traukiniai naftą ir jos produktus, trąšas, chemikalus.
Kažkada radviliškiečių pageidavimu per „geležinkelį“ buvo pastatytas tiltas. Tiesą pasakius, nelabai jis buvo paklausus. Bet užtai populiarus jis buvo jaunimo (pasimatymų vieta), moksleivių tarpe. Žiūrėk, po išleistuvių vakaro ir susirenka abiturientai ant tilto. Gal svajonė juos čia atvesdavo – kuriuo keliu ir kurion pusėn reikės ryt – poryt išvykti į mokslus. Deja, pakito mokyklinių išleistuvių papročiai, nebesirenka čia jaunuomenė. Tik senas tiltas vis dar mena anuos laikus. O ir mes, rodos, užmirštame didelius dalykus, o atsimename mažuosius. Laikas surinkti tai, kas išbarstyta…
J. Kaučikienė