Vienas seniausių Žemaitijos miestų Raseiniai – istorinė šio krašto sostinė. XVII–XVIII a. Raseiniai buvo Žemaitijos seniūno rezidencijos vieta, juose rinkdavosi bajorų seimeliai, veikdavo teismai, reikalui esant rinkdavosi kariuomenė. To meto miestas laikytinas ir ekonominiu Žemaitijos centru, kuriam būdingas intensyvus ūkinis gyvenimas. Svarbus vaidmuo jame tuomet ir vėliau teko žydams. Nors carų laikais Raseiniuose veikė apskrities įstaigos, miestas palaipsniui smuko. Raseiniai labai nukentėjo per abu pasaulinius karus. 1944 m. vykusių mūšių metu buvo sugriauta ir sudeginta net 90 proc. visų pastatų.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Raseiniai pradėjo sparčiai augti, tvarkytis, puoštis nuo 1932 m., kai gavo miesto teises, o savivaldybės vadovu tapo nuo Zarasų kilęs Adolfas Juodka, labai energingas, sumanus žmogus. Jam vadovaujant buvo pastatyti Lietuvos banko Raseinių skyriaus ir Raseinių pašto mūriniai pastatai, 1934 m. – įspūdingas Lietuvos nepriklausomybės paminklas, vėliau pavadintas tiesiog „Žemaičiu“. Talentingo skulptoriaus V. Grybo „Žemaitis“ pasirodė toks „kietas“, kad ne tik išsilaikė sovietmečiu, bet net patį „Leniną“ nurungė. Raseiniai bene vienintelis Lietuvos miestas, kuriame tais laikais privalomo paminklo V. Leninui taip ir neatsirado.
1934–1939 m. pro Raseinius nutiestas Žemaičių plentas, sujungęs Kauną su Klaipėdą. Plento atidarymo dokumentą Raseiniuose pasirašė pats Antanas Smetona.
LDK laikotarpiu Raseiniuose veikė net trys vienuolynai – dominikonų, karmelitų ir pijorų. Dominikonai XVII a. pastatė pirmąją mūrinę bažnyčią, kuri veikia iki šiol jau kaip parapijos bažnyčia. Pijorai Lietuvoje buvo užvaldę pradines mokyklas, konkuravo su jėzuitais dėl įtakos švietimui. Su karmelitų veikla Raseiniuose susijusi vadinama Magdės (Raseinių Magdės) legenda, tapusi viena pirmųjų jaunojo Maironio poezijos temų – „Raseinių Magdė“, 1909 m. Raseinių Magdė, galbūt karmelitų sieta su nuodėmingąja Marija Magdaliete, kuriai Kristus atleido nuodėmes, o ji pati tapo dorovinga moterimi, galėjo būti garbinama prie dabar garsaus, turistų lankomo, Magdės šaltinio. Vėliau Magdės personažas tapo prieštaringas, humoristinis, anekdotiškas, o posakis „Kaip Raseinių Magdė“ –labai populiarus. Maironis Magdei skyrė tokias eiles: „O tačiau Lietuvoj ir šiandieną/Ar sutiktumėt žmogų bent vieną,/ Kurs negarbintų pliuškės apuoko:/”Oi, Raseinių tu Magde, be juoko!/ Ir neleiptų patsai nuo juokų.“
Jonas Sireika
