Vietos savivaldos įstatymas įpareigoja rajonų merus gyventojams pristatyti savivaldybės metinę veiklos ataskaitą. Skirtingai nuo susiformavusios praktikos, šį kartą meras su komanda į seniūnijas atvyksta gerokai anksčiau ir tam yra pakankamai rimtas pagrindas. Gražiai deklaruojama, kad norima atidžiau susipažinti su konkrečios seniūnijos kelių būkle.
Bet tai panašu į Potiomkino stiliaus nevykusią viešųjų ryšių akciją. Susirūpinimas ne tik kaimus kamuojančia problema be jokių realių pasiūlymų ir sprendimų rodo valdžios vyrų apsimestinumą ar net veidmainystę. Skaičiai padeda atskleisti, kad dažnai viena yra sakoma, o kita yra daroma.
Tragiška kelių būklė
Pernai lietinga vasara pridarė vargų ne tik žemdirbiams, ji nepalankiai veikė ir rajono kelius. Žvyruotų kelių greideriavimui, žvyravimui ir panašiems darbams reikia gero oro. O jo dažnai ir nebuvo. Nors gal ir seniūnų iniciatyvos pritrūko. Pasivėlinusi žiema dar labiau pablogino padėtį. Internete ir socialinėse medijose rajono gyventojai platino nuotraukas, dėjo filmuotus įrašus apie tragišką kelių būklę. Ji tokia baisi, kad šalia Radviliškio vos už kelių kilometrų esančiuose kaimuose gatvės primena nuo bet kokios civilizacijos tūkstančiais kilometrų nutolusią nepravažiuojamą Sibiro taigą. Iki kelių maknodami purve žmonės skuba į darbą, vaikai eina į mokyklas.
Jau net dviejų rankų pirštų nebeužtenka, o gal reikia ir triženklio skaičiaus norint įvardinti kaimus, į kuriuos veda keliai su tokiomis giliomis duobėmis. Važiuojant jais vairuotojų turėtų neapleisti jausmas, jog yra astronautai, judantys visureigiu Mėnulio paviršiumi. Ir tai realybė, o ne 5D simuliatorius. Praėjusi vasara tik paaštrino problemą, kuri kaupėsi ne vienerius ar dvejus metus. Belieka stebėtis ten gyvenančių žmonių begaline kantrybe ir džiaugtis, jog jie kaip paskutiniai mohikanai vis dar lieka gyventi kaimuose.
Mero „lūkesčiai“ viršyti su kaupu – teko apsisukti
Net ir žinodami valdžioje esančiųjų impotenciją spręsti paprastų žmonių problemas, gyventojai nuolat kreipiasi raštais dėl kelių būklės į rajono administraciją. Geras pavyzdys būtų keliolikos gyventojų suraitytas skundas iš vieno Aukštelkų seniūnijos kaimo. Direktorės J. Margaitienės vadovaujami specialistai paruošė atsakymą, tačiau įsikišo … meras. Turintis pedagoginį išsilavinimą A. Čepononis pats panoro įsitikinti, ar tikrai gyventojai pagrįstai skundžiasi. Tuo tarpu seniūnė A. Kubilinskienė ėmėsi žygių išsiaiškinti, kam gimė idėja skųstis. Kaime žmonės kalba, kad jie prarado seniūnės simpatijas už tai, kad neva rinkimuose ne už tuos balsavo, todėl ši kelių nebetvarko nuo pat 2016 m. Seimo rinkimų!
Meras su komanda vyko ne į tą, bet į kitą kaimą Sidabravo seniūnijoje. Jos seniūnas V. Blužas yra pasižymėjęs savotišku sprendimo būdu – į problemas žvelgti per stikliuką. Paties mero ir pagalbininkų laukė tikriausiai nemažas siurprizas. Kelias per Ožaičių kaimą buvo taip subjaurotas, jog tapo nepravažiuojamu. Teko brangiai pirktu limuzinu visai svitai apsisukti ir tikslą pasiekti alternatyviu maršrutu. Neįveikiama kliūtimi mero švariam įvaizdžiui tapo purvina nepravažiuojama bala. Deja, paprasti rajono kaimų gyventojai tokios prabangos neturi.
Gyvendamas Kreivų veidrodžių karalystėje ir lankydamasis Šiaulių bei Vilniaus teismuose dažniau nei rajono atokiose gyvenvietėse, meras nutolo nuo realybės. Negalima teigti, kad keliai nėra tvarkomi, prižiūrimi ir taisomi, tačiau tai daroma nepakankamai. „Lėšų nėra, nes sostinė per mažai skiria“, – teigia valdžia. Tačiau iš tikrųjų yra šiek tiek kitaip. Pinigų yra, ir ne taip jau mažai. Tik jie leidžiami neturint jokių nustatytų prioritetų ir be aiškiai patvirtintos tvarkos.
Keliai tvarkomi be jokios tvarkos
Bandant išsiaiškinti, kokia tvarka yra nustatytas eiliškumas tvarkytiniems gatvių ruožams, atsakingi administracijos specialistai atskleidė šokiruojantį faktą – keliai ir gatvės tvarkomi tik pagal atskirą pageidavimą. Įvardinti pageidavimų koncertu būtų gal per stipru, tačiau faktai kalba patys už save. Radviliškio miesto centre, netoli turgelio, prie garažų esantis įvažiavimas buvo ištisai perlietas nauja asfalto danga. Tikriausiai atsitiktinai jis yra vienintelis įvažiavimas į mero gyvenamąjį namą Gedimino g. Sutapimas? Vargu, nors pats A. Čepononis teigia, kad ne jis vienas tuo keliu naudojasi. Juk ir gyventojai į garažus automobilius atvairuoja. Ir net šiukšlės išvežamos didžiuliu sunkvežimiu.
Kitas pavyzdys. Vėriškių kaime sutvarkyta automobilių aikštelė už „menkus“ 12 tūkstančių eurų. Irgi „atsitiktinai“, bet ji yra šalia Vėriškių seniūnaitės B. Mickaitienės parduotuvės. Taip pat „atsitiktinai“ jos sutuoktinis valdo savivaldybės įmonę „Radviliškio šiluma“, kuri rajono konservatoriams lyg žąsis, dedanti aukso kiaušinius. Ir galima būtų toliau tęsti. Tačiau peržvelgus sumas, kurias išnaudojo seniūnijos, išryškėja akivaizdi persvara Radviliškio miesto naudai.
Kaimai nukenčia dėl kažkieno meilės Radviliškiui?
Kelių priežiūros ir plėtros finansavimas buvo pagrindinis lėšų šaltinis kelių priežiūrai rajone. Išnaudota 2,481 milijono eurų, iš kurių einamiesiems tikslams skirta 645 tūkstančiai. Einamieji tikslai – tai palaikyti kelių būklę juos greideriuojant, skaldą panaudojant, žvyruojant ir taip toliau.
Nenustebkite, kad Radviliškio mieste žvyruotų kelių atstumas kilometrais pats mažiausias. Bet sukrusti reikėtų dėl to, kad miestas gavo didžiausią sumą – net 49 tūkstančius iš visų šiam tikslui skirtų 372 tūkstančių. Proporcija netolygi ir badanti akis, nes iš 1150 kilometrų žvyruotų kelių Radviliškio mieste yra vos 33 kilometrai!
Toliau – dar keisčiau. Radviliškio miesto seniūnija turi 52, 6 kilometro asfaltuotų kelių iš 214 kilometrų, o sutvarkytų išdaužų kvadratiniais metrais Radviliškyje 2065, likusiose 11 seniūnijų – vos 3673 kvadratiniai metrai. Ar tai sąžininga kaimo gyventojų atžvilgiu, labai abejotina. Tačiau Radviliškio gyventojai nesidžiaugia tokiu dėmesiu, nes laužomi automobiliai tiek duobėtose gatvėse, tiek prastos būklės kiemuose.
Nerašytas prioritetas – Aušros aikštė
2015 m. išrinktas meras A. Čepononis asmeniškai negalėjo balsuoti už Aušros a. rekonstrukciją. Tikrai neatsitiktinai, bet šis 2008 metais parengtas projektas pajudėjo iš „mirties taško“, kai jis sugrįžo į mero pareigybes. Nors projektas gal tyčia buvo įšaldytas laukiant, kol pats nepakeičiamasis sugrįš prie valdžios vairo. Priremtas įrodymų prie sienos, meras ilgai išsisukinėjo, teigė, kad tai ne 3 milijonai eurų, o tik dvi atskiros dalys už 1,4 milijono eurų pačiai aikštei ir 1,6 milijono eurų aplink aikštę esančių gatvių rekonstrukcijai.
Analizuojant 2017 m. kelių priežiūros ir plėtros programos Radviliškio rajone panaudotas lėšas, matosi, kad didžiausia dalis skirta būtent apie Aušros a. vedančių dviejų gatvių atkarpoms. Įspūdinga 1,189 milijono eurų suma iš visų skirtųjų 2,481 milijono eurų visiems rajono keliams. Tai beveik pusė visos metų sumos! Dar daugiau. Į šią sumą neįskaičiuojami darbai, kurie tiesiogiai susiję su Aušros a.
Palyginimui, visų 12 seniūnijų teritorijose esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių asfaltbetonio išdaužoms užtaisyti buvo skirta 99 tūkstančiai. Arba 1152 kilometrų ilgio visų rajono vietinės reikšmės žvyruotų kelių ir gatvių greideriavimui, žvyravimui ir skaldavimui išnaudota 372 tūkstančiai eurų. Suma tris kartus mažesnė nei skirtoji Aušros a. supančių Gedimino ir Maironio gatvių atkarpoms iškloti brokuotomis trinkelėmis.
Veidmainystės demonstravimas
Jeigu kas pagalvotų, jog šiemet situacija pasikeis, apsiriktų. Juk Radviliškio mieste vyks Europos žmonių festivalis. Kažkas nori pasirodyti lyg XVIII a. rusų caras. Tad situacija greitai iš esmės neturėtų keistis – Radviliškio miestas ir vėl prioritetas. Žinoma, nerašytas. Numatyta 1,2 milijono eurų suma iš KPP programos bus trečdaliu mažesnė nei pernai, tačiau beveik pusė milijono eurų atiteks miesto seniūnijai. Tik gali kilti klausimų, kokia dalimi šios lėšos „nusės“ Aušros aikštę supančių gatvių šaligatvio trinkelėse.
Nors meras garsiai trimituoja, kad jau šiemet savivaldybės dalis bus gerokai didesnė prisidedant prie kelių būklės gerinimo ir skirs net papildomus 100 tūkstančių kaimiškosioms seniūnijoms, tačiau kažkodėl visiškai nutylima apie 300 tūkstančių, kuriuos paskyrė Radviliškio miesto seniūnijai.
Todėl mero „gastroliavimas“ po rajono seniūnijas su apsimestiniu susirūpinimu dėl blogų kelių tėra pigus viešųjų ryšių triukas priešrinkiminiais metais. Skaičiai akivaizdžiai rodo, kokie mero ir jo komandos prioritetai. Vienas jų – per savo įstaigos kabinetų langus matyti blizgančias marmurines plokštes ir klinkerio bei kitokias trinkeles. Napoleoniškas ambicijas bepigu apmokėti iš biudžeto, o potiomkiniškas artimiausios aplinkos galvų linkčiojimas, pritariant be jokių diskusijų, primena, jog valdžioje esantiems nerūpi tragiška rajono kelių būklė.
Marius Aleksiūnas
