Vasario 14 dieną Lizdeikos gimnazijoje įvyko susitikimas su kraštiečiais: pulkininku Eugenijumi Lastausku, einančiu Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo už karinį rengimą ir pratybas atsakingos valdybos viršininko pareigas, ir majoru Arnoldu Šablinsku. Moksleiviai dalyvavo patriotiškumo pamokose, skirtose Vasario 16-ajai paminėti, simbolišku pavadinimu O KAS GI TA TĖVYNĖ? JUK TAI MES.
Kalbėdamiesi su svečiais, gimnazistai išgirdo daug svarbių pamokų.
Apie valstybę. Prisiminkime tris svarbius mūsų valstybei dokumentus: 1918 m. vasario 16 d. pasirašytą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaraciją – svarbiausią Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo dokumentą, priimtą 1949 02 16 Radviliškio rajone, Minaičių kaime, pasirašytą Lietuvos partizanų vadovybės. Deklaracijoje išdėstyta antisovietinio pasipriešinimo programa. Ir 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Ir nors atrodė, kad Lietuvos valstybei šansai buvo menki, bet visus tris kartus mums pavyko. Net ir devyniasdešimtaisiais – trims milijonams stojus su dainomis prieš Sovietų Sąjungą, prieš tironiją… Jeigu darome teisingą dalyką, tai ir pavyksta.
Apie meilę Tėvynei. Kalbant apie meilę Tėvynei daugeliui aktualus klausimas: ką aš galiu padaryti konkrečioje situacijoje ir ar tikrai tai bus naudinga? Nereikia gelbėti pasaulio. Svarbu toje vietoje, kur esi, padaryti geriausiai viską, ką reikia. Tegul kiekvieną stiprina pareiga, žodis REIKIA. Labai svarbu – padaryti pasaulį geresnį ten, kur esame, ir stengtis kuo geriausiai atlikti savo pareigas.
Apie laisvę. Popiežius Jonas Paulius II yra labai teisingai pasakęs, kad laisvę daugelis įsivaizduoja kaip galimybę pasirinkti daryti tai, ką nori. Tačiau, pasak jo, padaryti tai, ką privalome, ir yra tikroji laisvė. Jeigu Dievas viskam turi planą, jeigu Jis mus myli, o mes sakome: „Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“, – tai ko mums bijoti? Beje, baimė yra laisvės antonimas.
Apie kariuomenę. Ji moko žmogų sutarti – panašiai kaip groti orkestre ar dainuoti chore.Svarbiausios Lietuvos kariuomenės vertybės yra ištikimybė, kovos dvasia, profesionalumas ir iniciatyva: man rūpi mano kraštas ir mano valstybė.
Apie jaunimą. Auga puiki jaunoji karta – tikrai turime kuo didžiuotis ir kuo džiaugtis. Šiais laikais jaunimas yra drąsesnis, laisvesnis nei anksčiau, tik problema ta, kad skęsta informacijos jūroje ir kartais sunku atsirinkti, kas svarbu.
Apie ateities planus. Nėra pasauly žmogaus, kuris žinotų, kaip bus toliau. Nėra – ir tai reikia aiškiai suprasti. Mes manome, kad gyvenime einame į priekį, bet juk net nežinome, ar po valandos būsime gyvi. Vadinasi, judame atbulomis – matome, kas buvo, ir einame toliau nematydami, kas bus. Todėl ieškodami konkretumo nesuvokiame nei aplinkos, kurioje esame, nei kas esame. Žinoma, planuoti, tikėti ir dirbti reikia.
Susitikimą sklandžiai ir kryptingai vedė trečiokai gimnazistai Smiltė Kadžiulytė ir Ignas Ereminas. Jo pabaigoje pulkininkas Eugenijus Lastauskas parodė moksleiviams 1947-ais metais darytą Jono Žemaičio, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko, nuotrauką, sakydamas: „Kai pradedu galvoti, kad sunku, pasižiūriu į ją, kabančią mano kabinete. Tada suprantu, kad mano sunkumai net arti nėra tų, kokių jiems kilo.“ Ir palinkėjo moksleiviams džiaugtis, didžiuotis, kokioje gražioje šalyje gyvename, branginti laisvę ir suprasti, kad kiekvienas ateiname į šį pasaulį tarnauti Lietuvos valstybei.
Gražina Pilypienė, Lizdeikos gimnazijos mokytoja
