Šarūnas Liukpetris gimė 1961metų rugpjūčio 25d. Kauno mieste, tarnautojų šeimoje. Tėvas – miškininkas, mama – inžinierė. Pradžioje, kol tėvas girininkavo, 1961-1965 metais gyveno Kauno rajone, Nemuno girininkijoje. Tuo metu buvo tvenkiamos Kauno marios, tėvas, Zenonas Liukpetris, dirbo girininku ir vadovavo miškų kirtimui, kurie dabar yra marių dugne.
1979 metais Šarūnas Liukpetris baigė Kauno24 – ąją vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojo į Kauno medicinos instituto Stomatologijos fakultetą, kurį baigė 1984 metais ir įgijo gydytojo stomatologo specialybę.1984-1985 metais atliko internatūrą Kauno 2-oje klinikinėje ligoninėje. Šarūnas Liukpetris buvo skiriamas dirbti į Vilniaus miestą, tačiau, įvykus konfliktui su tuometiniu sveikatos apsaugos ministru V. Platūkiu, nuėjo dirbti pagalbiniu darbininku prie namų statybos. Šarūnas sako, kad po pusmečio ministras pasikvietė, teiravosi, kur buvo dingęs, net grasino atimti diplomą. Jis paaiškino, kur dirbo, mat atlygis buvo keturis kartus didesnis nei poliklinikoje. Ministras tuo buvo nepatenkintas, juk tarybinis daktaras negali plytų nešioti. Šis pokalbis nukreipė Šarūno Liukpetrio gyvenimą įgytos specialybės linkme.
1985metų pabaigoje Kauno medicinos instituto docento S. Kindziulio dėka jam pavyko įsidarbinti Vilniaus miesto 4-oje poliklinikoje. Čia jis dirbo vienerius metus ir tuomet buvo paimtas į sovietinę armiją dvejiems metams, 1986-1988 metais tarnavo Tolimuosiuose rytuose, Skovordino miesto kariniame dalinyje divizijos stomatologijos kabineto viršininku. Sunkiai pernešė aklimatizaciją, tačiau profesiniu atžvilgiu mokykla buvo puiki: įvairios veido, žandikaulių traumos, veido srities pūliniai bei kasdieninės stomatologinės problemos. Iš pradžių patirtis buvo nedidelė, todėl teko pasiimti senuosius vadovėlius ir daug ką kartoti iš naujo. Šarūnas Liukpetris buvo atskirtas nuo šeimos, nuo savos aplinkos. Tą netektį kompensavo keliaudamas po Tolimuosius rytus. Bekeliaudamas atrado vieną iš didžiausių savo gyvenimo pomėgių – medžioklę. Tai užsiėmimas, teikiantis adrenalino, ir jis lig šių dienų yra šios srities fanatikas.
Atliekant tarnybą sovietinėje armijoje, iš namų atėjo žinios apie Atgimimo sąjūdį ir bruzdėjimus Lietuvoje. Todėl tapo labai nemiela būti taip toli, be abejo,jam norėjosi kuo greičiau grįžti į Lietuvą.
1988 metais, prieš Kalėdas, Kūčių dieną, jis jau buvo namie, Lietuvoje. Tą pačią dieną Šarūnas Liukpetris gavo pasiūlymą įsidarbinti Kauno 2-oje klinikinėje ligoninėje. Šioje įstaigoje jis dirbo iki 1990 metų lapkričio mėnesio gydytojo stomatologo pareigose.
Šarūnas buvo labai artimas su savo šeima. Tiek jo senelis, Juozas Liukpetris, tiek jo tėvas, Zenonas Liukpetris, mokė Šarūną, kaip reikia teisingai nusitiesti gyvenimo kelią. Šeimoje visada vyravo atsakomybės ir meilės jausmas Tėvynei. Senelis Juozas negalėjo siekti medicinos karjeros, nes bijojo kraujo, tačiau jis lankė medicinos sanitarų kursus, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris ir dalyvavo lietuvių – lenkų kare 1919-1920 metais. Šarūno tėvas Zenonas, kai buvo paauglys, saugumo buvo tardomas, mušamas, jam sutriko sveikata, mat jis buvo partizanų ryšininkas pokario metu. Partizanų šūkis buvo: „Prisiekiu tarnauti Tėvynei Lietuvai, negailėti gyvybės…“
Turbūt matant senelio ir tėvo gyvenimą, Šarūnui buvo išugdytas tas gilus patriotizmo jausmas, ir jis negalėjo nekovoti už Lietuvos laisvę.
Besitęsiant Sąjūdžio sambrūzdžiui, buvo iškelta idėja kurti savanorių pajėgas. Susiskambinęs su draugais ir perskaitęs skelbimą laikraštyje, jis buvo vienas pirmųjų, pasiryžęs prisidėti prie krašto savanoriškų pajėgų kūrimo. Pirma priesaika Lietuvai buvo duota 1990 metų lapkričio 23 d. Tų pačių metų gruodžio mėnesį Šarūnas Liukpetris išvyko į Vilniaus universiteto Stomatologijos kliniką, į bendrosios stomatologijos tobulinimosi kursus. Netrukus kaip tik prasidėjo sausio mėnesio įvykiai. Prisimindamas 1991-ųjų metų sausio įvykius, gydytojas Šarūnas sako: „Vėl traukiant iš atminties ir senų straipsnių detales bei klausantis žmonių pasakojimų norisi ieškoti ir rasti apibendrinimų, dar negirdėtų minčių.1991metų sausio 10 -11dienomis, būdamas prie Seimo ir turėdamas savanorio pažymėjimą, sutikau ten Kauno savanorius, patekau į Seimo vidų ir pradėjau organizuoti pirmąją medicinos pagalbą Seime tarp savanorių.1991metų sausio12 dienos naktį Seime iš medikų buvo tik aš ir gydytojas G. Mečėjus (V. Landsbergio apsauga).Tuometinis arsenalas buvo tvarsliava, keliasdešimt nuskausminamųjų vaistų ampulėmis, vienkartiniai švirkštai bei įtvarai galūnių įmobilizavimui. Tą pačią naktį buvo duota antra priesaika Lietuvai.
1991metų sausio13 dienos rytą atvažiavo pirma greitosios mašina su medikų brigada iš Panevėžio. Tai buvo trys vyrai ir dvi moterys, iš kurių buvo gydytojas Drąsius (gaila, pavardės nepamenu). Tuometinio sveikatos apsaugos ministro Juozo Oleko pagalba Seimo rūbinėje jie pradėjo organizuoti karinį lazaretą, kuriame pragyvenau dvi savaites. Kai kurie medikamentai buvo atvežti greitosios pagalbos automobiliu iš Panevėžio, operacinį stalą ir kitą personalą, reanimatologus ir chirurgus organizavo gyd. Juozas Olekas. Jie greitai pradėjo teikti medicininę pagalbą Seimo gynėjams ir darbuotojams. Buvo kviečiami netgi psichologai, nes viduje buvo juntama labai didelė psichologinė įtampa.
Prie Seimo rūmų buriavosi tūkstančiai žmonių, buvo nebeįmanoma prasigrūsti: minios žmonių, vėliavos, patriotinės dainos. Žmonės buvo pasiryžę savo šalį ir valdžią ginti pilkomis rankomis. Gatvėse ir praėjimuose, kurie vedė į Seimą, buvo padarytos užtvaros ir barikados. Vieną iš barikadų kranas toliau stiprino atvežtomis medžiagomis. Nuo Neries pusės, kur buvo atvira laukymė, du ekskavatoriai kasė gilų gynybinį griovį. Seimo sienos buvo apkrautos suvirintos statybinės armatūros skydais, saugančiais nuo greito antpuolio. Šie armatūros skydai buvo apkaišioti plakatais, transparantais, gėlėmis, sudraskytais SSRS pasais ir sovietų armijos kariniais asmens dokumentais. Nors kariškiams pavyko užimti televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugumo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pastato.
Tą naktį teko matyti visą tragiškų įvykių eigą prie Seimo rūmų. Prie Televizijos bokšto keletą kartų buvo atvažiavę šarvuočiai ir iš patrankų taikėsi į Televizijos bokštą. Paklausti kariškiai teigė, kad tai mokymai ir kad jokio pavojaus televizijos bokštui ir jame dirbantiems žmonėms nėra. Tačiau buvo dalis traumuotų žmonių, kurie nuo Televizijos bokšto atklydo į Seimo rūmus. Pats pergyvenau tuos baisumus, savo akimis mačiau besiliejantį kraują ir skausmo emocijas. Tris paras medikai neišėjo iš savo darbo vietos ir buvo ne tik tie, kuriems pagal grafiką reikėjo budėti, bet visi. Pradėjus važiuoti tankams ir po paskutinio sakinio televizijos ekrane medikai pėsti išėjo į savo darbovietes, žinodami, kad gali būti daug aukų, daug sužalotų žmonių. Dirbo karo lauko sąlygomis.
Duomenų apie žmonių patirtas traumas, kas ir kaip buvo sužeistas, kaip nervinė įtampa ir siaubingas stresas paveikė žmonių likimus, nėra. Realybė tokia, kad visos žinios – tik iš straipsnių, žmonių prisiminimų ir dokumentinių kadrų. Kažkodėl dar niekas nesiėmė skaičiuoti, analizuoti, susieti esamų negalavimų su patirtomis traumomis ar emociniais išgyvenimais.
Juk tas laikotarpis daugeliui buvo tarsi lūžis, kuris visiškai pakeitė gyvenimą. Žmonės važiavo, šalo, savo poilsio, miego ar buvimo su šeima ir vaikais laiką leido būdami gynyboje.
Turbūt pirmą kartą istorijoje karas dėl Lietuvos laisvės vyko miestų gatvėse ir žmonių galvose, o ne mūšio lauke. Emocijos, psichologinė įtampa, žmonių ryžtas stovėti iki pabaigos priesaikos – tai tautos kūno kalba, reiškianti visišką pasitikėjimą savimi, kuri nuvarė priešą į neviltį. Vieniems – tai istorijos faktas vadovėlyje, tėvų ir artimųjų pasakojimai apie tamsią ir baisią naktį, vieningą Lietuvos šeimos, turinčią vieną tikslą – atkovoti laisvę ir nepriklausomybę, kitiems – patirtys ir išgyvenimai, nes gyveno laisvės dvasia, viltimi gynė ištikimybę savo kalbai ir tikėjimui“.
1992 metų sausio 9 d. Šarūnas Liukpetris buvo apdovanotas Sausio 13-osios dienos atminimo medaliu. Tais pačiais metais nuėjo dirbti į Krašto apsaugos ministerijos Medicinos tarnybą, dirbo vyriausiojo specialisto pareigose, tai yra kariuomenės vyriausiuoju stomatologu. Minėtose pareigose dirbo iki 1993 metų. Per tą laikotarpį buvo pradėta formuoti stomatologinė pagalba, įrengta apie 13 stomatologijos kabinetų kariniuose daliniuose, suformuotas personalas bei sukurta stomatologinių priemonių bei medikamentų tiekimo infrastruktūra. Tačiau dar darbo įkarštyje, 1993 metais, Šarūnas paliko šias pareigas. Jis priduria: „Negalėjau toleruoti valstybinių lėšų netinkamo naudojimo, nesąžiningumo“. Tačiau savanoriškoje veikloje jis visuomet dalyvavo, su malonumu skaitydavo paskaitas medicinine tematika, dalyvavo įvairiose pratybose. 1995metais buvo apdovanotas Lietuvos savanoriškų pajėgų atminimo medaliu. Medalis buvo suteiktas už nepriekaištingą tarnybą.
Tolimesniame gyvenimo etape Šarūnas Liukpetris dirbo privačiose klinikose gydytojo odontologo pareigose. Paskutiniuosius ketverius metus jis dirba privačioje praktikoje, taip pat yra Radviliškio ligoninės Dantų protezavimo skyriaus vedėjas.
Gydytojas Šarūnas Liukpetris teigia:
„1991metų sausio mėnuo daugeliui žmonių buvo ir liko aukščiausia gyvenimo nata. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad aš šią dieną miniu kaip svarbiausią gyvenimo momentą ir galiu nusakyti šiais pasididžiavimo žodžiais: Sausio 13-ąją aš buvau ten…“
