Kad ir kaip skaudžiai gali atrodyti tėvų skyrybų faktas, kartais
vaikams tai atrodo kaip išsigelbėjimas. Pastebima, kad vaikams
matyti ir patirti smurtą bei priklausomybes ilgainiui darosi
nepakeliama. Jie bijo dėl savo ateities, jaučiasi tarsi įkalinti savo
pačių namuose. Vaikų reakcijų į skyrybas gali būti įvairių, dažnu atveju tam įtakos turi tėvų santykiai su vaiku, kaip jie geba pateikti skyrybų faktą
– kur ir su kuo vaikas gyvens po skyrybų, kokia bus (ar nebus)
pasimatymų su kitu iš tėvų tvarka, kas keisis vaiko gyvenime.
Vaiko teisių gynėjai kasdien išklauso išsiskyrusių tėvų vaikų
nuoskaudas
,,Aš nenoriu padėti mamai tvarkyti kambario, nes ji išvarė tėtį
iš namų ir man liūdna. Aš nesitvarkau, mama barasi, o aš verkiu.
Mama sako, kad aš tinginė, tėtis taip nesakydavo, kartu mes valydavom
dulkes, bet jis neateina, nes mama nenori. Kai jie kalba telefonu,
vadina vienas kitą negražiais žodžiais, man baisu ir aš nenoriu
valgyti, man viskas neskanu. Gydytoja sakė, kad man skauda pilvuką,
nes nerandu ramybės“, – kalba pradinukė.
,,Kai mes su mama pabėgome (taip sako mama) iš močiutės namų, kur
gyvenome ir su tėčiu, tapo ramiau – nebėra išgertuvių ir
muštynių. Bet reikia dar labiau taupyti – dabar su mama nuomojamės
butą. Aš niekur neišeinu, nes nėra pinigų. Aš suprantu mamą,
pykstu ant tėčio, kuris parsivedė kitą moterį, pykstu, nes
močiutė užstoja tėtį. Kodėl aš gimiau tokioje šeimoje, kur visą
laiką močiutė ir tėtis su savo broliais gėrė ir mušėsi, o mums
nuolat trūksta pinigų?“, – atvirauja septintokė.
,,Kai tėvai išsiskyrė, namie ramiau, nes nebėra barnių, bet aš
esu pasimetęs – mama visą laiką prikiša, kad aš panašus į
tėvą – toks pat melagis. Mama pyksta, kai aš savaitgaliais einu pas
tėtį, sako, kad jo nauja draugė manęs nieko gero neišmokys.
Žinoma, gerai, kad tėtis man duoda daugiau pinigų, tačiau sunku, kai
mama visą laiką pikta, aš bijau jai parodyti naujus pirkinius, nes
žinau, kad ji rėks ant manęs, o po to nesikalbės, tai stengiuosi
nebūti namie ir nepakliūti jai į akis, dėl to dar dažniau ji mane
aprėkia. Nežinau, ar gerai, kad tėvai išsiskyrė, jaučiuosi, lyg
nebeturintis namų ir nebežinau, kurio iš tėvų klausyti. Tėvai
išsiskyrė, o kaip gyvensiu aš?“, – klausia paauglys.
Tai tik kelių vaikų mintys, kurias jie jaučia ir išsako vaiko
teisių gynėjams po tėvų skyrybų. Išsiskyrusių tėvų vaikų
šiandien yra šimtai tūkstančių. Vaiko teisių gynėjai, psichologai
ne tik girdi vaikų nuoskaudas, bet ir stengiasi jiems padėti
išgyventi, suprasti, kas vyksta, kaip reaguoti, kaip išgyventi.
Specialistai visuomet stengiasi įtraukti ir tėvus, paaiškina jiems,
kokios galimos pasekmės vaikui ir jo raidai, jei vaikas matys barnius,
rietenas, melą, manipuliacijas.
Apie skyrybas ir tai, kas laukia, būtina kalbėtis su vaiku
Vyrauja nuomonė, jog skyrybos yra
tik tėvų reikalas, bet tai neteisinga. Sprendimą skirtis priima
tėvai, bet pasekmes jaučia ir keičiasi visa šeima.
Apie skyrybas vaikui turi pasakyti tėvai, o ne giminaičiai, ar
pašaliniai. Vaikui svarbu žinoti su kuo, kur jis gyvens, kur bus jo
žaislai, kur jis grįš iš būrelio, kada jį pasiims kitas iš
tėvų. Skyrybų procese nežinioje su savo mintimis paliktas vaikas
susitvarkyti vienas negali. Blogiausia, ką gali padaryti tėvai, tai
nutarti, kad skyrybos vaikų neliečia, nes jiems neva nieko neatsitiko,
gi skiriamasi ne su jais.
Su vaiku būtina apie visa tai kalbėtis:
pagal jo amžių išklausyti, sužinoti jo baimes ir jas išsklaidyti.
Mažesni vaikai gali turėti iliuzijų, kad sutaikys tėvus, vyresnieji
suvokia, kas vyksta, tačiau suvokia ir tai, kiek jie yra palikti su
savo išgyvenimais.
Pagrindinė tėvų pareiga šiuo atveju – tarpusavyje susitarti
dėl palankiausio vaikui varianto. Vaikai tų tėvų, kurie sprendimus
dėl vaiko priima vadovaudamiesi ne savo, bet vaiko interesais ir po
tėvų skyrybų palaiko gerus santykius su abiem tėvais, jaučiasi
mylimi ir reikalingi.
Skyrybos yra vienas iš praradimų, todėl kaip
ir gedului (o skyrybos ir yra savotiškas gedulas) būdingi etapai ir
tam tikri elgesio modeliai: „Neigimo etape vaikas gali ignoruoti
tėvų skyrybas – reikalauti, kad abu ateitų į darželį, išėjusio
tėvo prašyti sugrįžti. Pykčio etape vaiką užvaldo kaltinimai –
jis gali darytis irzlus, patirti depresiją, vaiką apima neviltis.
Perėjus į derėjimosi etapą, vaikas gali bandyti sutaikyti tėvus,
manipuliuoti jais, skausmingai išgyventi tų derybų pasekmes.
Paskutinis gedėjimo įveikimo etapas – susitaikymas su faktu. Tik
lieka klausimas, kiek ilgai ir skausmingai besiskiriančių tėvų
vaikas iki šio etapo eis. Gal tai jam kainuos dešimtmečius? Šį
skausmą gali sumažinti tėvai, o esant reikalui ir kvalifikuoti
specialistai“.
Vaikai turi jausmus, kuriuos būtina atliepti
Vaikai skyrybų procese negaudami aiškių atsakymų, išgyvena daug
neigiamų jausmų. Vaikai yra pažeidžiami, nes kai suaugę priiminėja
sprendimus, vaikai įtakos beveik neturi. Bet vaikai turi jausmus.
Būna atvejų, kuomet vaiko emocijos pasireiškia netinkamu elgesiu,
būna, kuomet vaikai patiria psichosomatinių reakcijų (pykinimas,
vėmimas, panikos atakos, įvairūs skausmai, galvos svaigimas, ir
pan.). Tokio pobūdžio reakcijos yra didelio emocinio krūvio pasekmė.
Tėvai žino, kad vaikas į tėvų skyrybas gali sureaguoti, greičiau
pastebi pasikeitusį vaiko elgesį. Psichosomatiniai simptomai gali
pasireikšti ir greit, ir po ilgesnio laiko, tuomet vaikas vedamas pas
gydytojus, atliekami tyrimai. Neradus fiziologinio pagrindo, pagalbos
būtina kreiptis pas psichologą ar psichoterapeutą.
Pasak vaiko teisių gynėjų, tėvai nusprendę skirtis, turi
pagalvoti, kaip tai paveiks vaiką, ką aš, kaip tėtis ar mama, darau,
kad mano vaikas patirtų kuo mažiau žalos: ne ko aš noriu, kaip
tėtis ar mama, bet tai, kaip toje situacijoje geriausia vaikui. Abu
tėvai turi paaiškinti vaikui, kad jie ir toliau išliks vaikui
tėvais, kuriuos jis galės vienodai mylėti ir bus jų mylimas. Svarbu
išklausyti vaiko nuomonę. Tai nereiškia, kad tėvai privalo paklusti
vaiko norams, bet turi jų paisyti, kiek tai neprieštarauja geriausiems
vaiko interesams. Lietuvos įstatymai numato, kad tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, nepriklausomai, ar vaiko tėvai gyvena kartu, ar skyrium.
Skyrybų metu vaikai išmoksta manipuliuoti
Vaiko teisių gynėjai dažniausiai susiduria su vaikais ir jų
tėvais, kuriems nepavyko sklandžiai išsiskirti. Neretai tenka
kalbėtis su vaikais, kurie tėvų yra verčiami rinktis mylėti
kažkurį vieną iš jų. Toks tėvų elgesys, kuomet vaikas myli abu
tėvus, labai skaudina vaiką, jis tampa tėvų įrankiu skyrybų
procese.
Pasak su vaikais dirbančių specialistų, ne pačios skyrybos vaikams
daro žalą, o tai, kaip jos vyksta. Vienas žalingiausių veiksmų,
kuriuos daro išsiskyrę tėvai, tai vaikų panaudojimas aiškinantis
santykius, kovojant dėl turto ir gydant savo, t.y. tėvų psichologines
žaizdas.
Vaikai jau savaime manipuliuoti ima labai anksti, o su amžiumi jų
manipuliacijos tampa vis sudėtingesnės. Vaikai manipuliacijų
,,tobulinimo“ išmoksta iš tėvų. Tenka girdėti, kad vienas iš
tėvų vaiką paklaidina jausmuose: „Jei pasakysi, ką mama veikia
vakarais, galėsime nusipirkti picos/nupirksiu norimą žaidimą ar
pan.“. Ilgainiui šią bendravimo formą perima ir vaikai. Jie tikisi
atlygio už savo elgesį, o tokią elgesio formą vaikas gali pradėti
naudoti bendraudamas su kitu tėvu, su draugais ir ateityje, sukūręs
savo šeimą ir pan. Santykiai, paremti vien tik manipuliacijomis, nėra
nuoširdūs, jie žalingi.
Tėvų vienas kito žeminimas padaro didelę žalą vaiko ateities
pasirinkimams
Sunkiausia, kai vaikai ir toliau gyvena savo tėvų santykių košmare
– nuolatiniuose ginčuose, barniuose. Vaikai būna žalojami ir buvusio partnerio persekiojimu, kenkimu (sutartu laiku nepasiimtas vaikas iš būrelio, o buvusiam partneriui pavėlavus paskambinama, kad pats pasiimtų vaiką žinant, kad šis tikrai nespės). Taip vaikai gauna žinutę, kad jie tėvams nereikalingi ir kelia problemų. Galima tik įsivaizduoti, kiek pagalbos reikės tokiam vaikui, kad jis grįžtų į normalią emocinę būseną.
Jeigu buvę sutuoktiniai vaikui teigia, kad mama ar tėtis yra blogi,
ateityje jaunuolis ar mergina gali turėti didelių sunkumų užmezgant
romantinius santykius ir kuriant šeimą. Nes pasąmonė ir tėvų
,,pamokos“ signalizuoja, kad iš šeimos partnerio nieko gero
nesitikėk, keršyk, apgauk.
Triukšmingai besiskiriančių tėvų vaikai gali jausti gėdą. Vaikai gali šalintis draugų, būrelių, kad nereikėtų teisintis ar meluoti dėl tėvų santykių. Neįvardinti jausmai vaiką uždaro ,,į jausmų kalėjimą“.
Besiskiriančiai porai sunku priimti bendrą gerą sprendimą dėl
vaikų, kai dar atviros santykių ,,žaizdos“. Bet tai yra jų, kaip
atsakingų ir mylinčių tėvų, pareiga.
Jei nepavyksta to padaryti savarankiškai, tėvams reikia kreiptis
pagalbos ir jos turi norėti abu tėvai. Kiekvienas vaikas, kurio
tėvai išsiskyrė ar skiriasi, patiria daug skaudžių išgyvenimų,
tačiau dedant nuoseklias pastangas kiekviena situacija yra
įveikiama.
