Artimiausią didesnį miestelį pirmą kartą pamačiau, kai ten šaligatviai mediniai tebebuvo, paskui sužinojau, kad šiame miestelyje kažkur rastas mezolito laikmečio kaulinis durklas, vietiniai didžiuojasi, kad senovėje šias vietas mėgo Žemaitijos vyskupai. Tai laikų būta! Prieš daugybę metų, dar mokantis septynmetėje per pačius vidurvasario karčius ėjome į tą miestelį pasižiūrėti, kaip čia moliniai puodai žiedžiami. Kiekvienas gavome ką nors iš molio nulipdyto – išbrokavoti ir labai sunkūs .
Grįždami namo pliuškenomės pro miestelį tekančiame upelyje, mokytoja tada sėdėjo ant kranto, nes sakėsi „maudimkių“ nepasiėmusi. Mes tada dar net nežinojome, kas tos „maudimkės“ yra, mums jų visai nereikėjo – maudėmės kartu su klasiokėmis kas su kuo buvome apsivilkę. Mergaitės irgi jokių specialių maudymosi drabužėlių neturėjo: mus visus tada vienijo upeliuko vėsa. Mokytoja dar sakė to upeliuko vardą, įdomiausia tai, kad tas kažkur tolėliau iš mūsų kaimo miškų ištekantis upeliukas iki vietinio ežero vienaip vadinasi, o paskui jau kitą vardą turi. Pro mūsų kaimą šis upelis teka ramiai pievomis išsiraitydamas, o nuo ežeriuko jis teka dainuojančiai čiurlendamas.
Dar iš tos ekskursijos laikų prisimenu „dėdės Stepono“ parduotuvę miestelio centrinėje aikštėje. Parduotuvė, jaučiu buvo maisto prekių ar kaip nors kitaip vadinama, bet vietiniai, kažkodėl, ją vadino Stepono parduotuve. Ir mūsų mokytoja patarė, kad suaugusius reikia dėdėmis vadinti, dėdė ar ne dėdė, svarbiausia, kad tas garbanotais plaukais pardavėjas pasiūlė mums „pačių skaniausių“ saldainių – tokių be popieriukų, žemaičiuose „podiškutėmis“ vadinamų. Tas dėdė pardavėjas patarė tų saldainių pirkti kuo daug – nors po kokį kylą – nes nuo tų saldainių, neva, savo tėveliams tik penketukus nešime. Kur daugiau tokį gerą „dėdę“ surastum?..
Dar prisimenu birželio sekmadienį, kai jau buvau pirmakursis, nusipirkęs tų pačių skaniausiu saldainių be popieriukų per miestelio aikštę nosies tiesumu namo šlepsėjau. Prie raudonos „Nivos“ susitikau vietinio kolūkio pirmininką, šis manęs pasiteiravo kaip mokslai sekasi, kokie ateities planai? Mudu ilgai stovėjome miestelio aikštėje, jis pasakojo tai, kas manęs tada visai nedomino – apie ten visokias kaitros išdegintas kultūrines ganyklas, naujai statomas fermas ir dar apie kažką. Kai iš miestelio grįžau namo, mamą radau šimtamečio ąžuolo pavėsyje plaunančią pieno separatoriaus vadinamas lėkštes. Saviškių pasiteiravau, gal žino kiek metų tas pirmininkas jau pirmininkauja? Mama, pasitaisiusi ant akių nusmukusia kuskelę, tarė: „Musėt jau senokai“ Lengva jai pasakyti musėt jau senokai, juk kai aš pirmą kartą tą pirmininką pamačiau, netoli vadinamos Petrauskynės linus rovėme; tada ir aš pats buvau ne ką aukštesnis už tų linų pėdus. Pirmininkas į lauką atjojo raitas, jaunos ir senos moteriškės suklego: „Veizėkit mergos, veizėkit kas atjojo!“ Dar prisimenu, kaip kažkuri net išsižiojo veizėdama: „Jezusmarija, koks jaunas!“
Dar prisimenu kaip per moksleiviškų vasarų atostogas brigados daržinėse kartu su kitais paaugliais mindavome iš lankų atvežtą šieną. Kai suaugusieji vagodavo kolūkio bulves ar daržus, vasaromis tekdavo ir už pavadžių arklius vagoje vedžioti. Paskui ir man pačiam buvo patikėta vagotuvą tampyti, o arklį vedžiodavo kokia nors mergiotė. Keletą vasarų buvau net brigadininko pavaduotojas – taip juokais kolūkiečiai vadindavo brigados apskaitininką, kuris žmonėms atlygius pagal nustatytus normatyvus apskaičiuodavo. Žodžiu, ne šiaip sau koks ten kaimo liurbis jaunystėje buvau: kartą su manimi net pats pirmininkas pasisveikindamas ranką ištiesdamas, ko man ilgai ne vienas kaimo berniokas pavydėjo.
Po kariuomenės grįžau į miestelį, kur dėdės Stepono patys skaniausi saldainiai be popieriukų, kur sraunioji upė teka! Ir štai aš jau kolūkio brigadininkas, štai pralėkė pirmoji brigadyriavimo šienapjūtės diena. Nusileidus saulei, orą ėmė karpyti kregždės, gaudydamos kažkokius masalus. Pakeliui į namus užsukau pas kaimynė, su kurią kažkada juokais į šieno kaugę buvome suvirtę, Birutė tada cypė, kolūkiečiai juokėsi, ragindami stipriau mergiotę prispausti. Kaimynai tą vakarą jau vakarieniavo, kiekvienas užgulęs savo lėkštę net linksėdami srėbė kas panosėje padėta. Tos mergiotės tėvas buvo kaime garsus vyriškų drabužių siuvėjas, prieš išvažiuojant į technikumą mokytis jis man iš namuose austo audinio ir pasiuvo pirmąjį „tikrą“ kostiumą. Senokai tai buvo, bet kaip šiandien dar prisimenu, kaip tas siuvėjas atsitraukęs keletą žingsnių tarė: „Nu vot, dabar esi vyras kaip nuo adatos!“ Negreit perpratau kas yra tas vyras „kaip nuo adatos“. Kai vėl buvau pas tuos pačius kaimynus, ant stalo pastebėjau gulinčią stora knyga su metaline sagtimi. Siuvėjo žmona paprastai ją laikydavo komodoje, tarp išskalbtų baltinių ir patalynės. Tos knygos niekas niekada neskaitė, nes buvo lenkiškai parašyta, atsiversdavo ją tik sekmadieniais poteriaudami, baigus poteriauti tą knygą visi paeiliui pabučiuodavo, ir šeimininkė ją vėl stalčiun įkišdavo
Dar prisiminiau, kad kai kraustėmės į šį „kolkozą“, sniegas jau buvo nutirpęs, tik paskardžiuose jo dar buvo „vaistams“ likę. Menką mantą vienkinkiu vežimu vežėme vieškeliu, mat šis buvo mažiau patižęs, pasukus į miško keliuką vežimo tekiniai vietomis iki pat stebulių klimpo. Provėžas tuoj užpildavo ištirpusio sniego vanduo. Miškas skendėjo drėgnoje migloje, o palaukėse dirvonai jau net garavo. Pakelėse kur ne kur žaliavo ankstyvų žolių kuokštai. Privažiavus pakelėje augančią vaizdingą pušį, pasveikino ežero pelkių pempės. Priekyje dunksojo troba dviejų galų su dideliu kaminu šiaudinio stogo viduryje, kieme vešliai augo trys galingi ąžuolai. Po medinės trobos langais, įsibridęs į jazminų krūmus, išdidžia žvalgėsi senas, gerokai pakrypęs medinis kryžius, tik jau be „smūtkelio“…
„Jei papulčiau pas didįjį gyvenimo laikrodininką, paprašyčiau jo sulėtinti gyvenimą, kad savaitės ne taip greitai lėktų, kad paprastą dieną nuo sekmadienio atsirastų laiko atskirti“ – prisiminiau taip sakydavo mano Bočius, po sunkių darbų iš kur nors grįžęs. Prieš eidamas trumpo poilsio, žmonai sakydavo: „Dušele, aš minutėlę nusmuksiu“ – tarsi kur nors stačiai žemės prasmegtų, nieko nebegirdėdamas, niekuo nebesirūpindamas, o po trumpo „nusmukimo“ žvalus išeidavo gyvuliukų apliuobti. Dar prisimenu, kai Bočius, paėmęs iš manęs sprogstančio šermukšnio švilpynę, pavartė ją sau prieš akis, paskui pašvilpė ir seiles nuvalęs sau į pažastį tarė: „Pusiau su velniu“ Tada Babūnė savąjį išbarė, neva, vaikui reikėjo sakyti, ne pusiau su velniu, o pusiau su bėda, ar kaip nors panašiai. Bočius atsainiai numojo ranka: „ Negi čia ne tas pats“. Vieną rytą prausdamasis prisiminiau, kaip mama vesdamosi mane už rankos į bažnyčią, prieš tai irgi nuprausdavo tame pačiame prūde. Įeidama bažnyčion atsiklaupdavo beveik tarpduryje – tarsi ko bijotų. Tuo metu prie altoriaus kažkas sužvangindavo plonu varpeliu, virš galvų užgrodavo vargonai, moterys nueidavo į moterų pusę, maniškė mane pastumdavo vyrų pusėn – kiekvienas turi žinoti savo vietą!
Einant į brigada, kur jau brigadininku dirbau, pievoje džyrino grėžlė – grėė-žlė, grė-žlė, ant kaimynų daržinės kraigo kraipydama uodegą blezdinga čiulbėjo: „Ryts vakars, ryts vakars – vis lapyyyy-nė“, upelyje šokinėjo maži upėtakiai, ar velniai žino kaip ten juos reiktų vadinti. Nuo alksnyno ore kildamas tai aukštyn, tai žemyn, atskrido didelis margas drugelis ir ėmė man virš galvos sukti ratus. Nors tebebuvo anksti, bet jau kepino kaip reikiant, kartkartėmis nei iš šio, nei iš to į orą pakildavo vieškelio dulkių sūkuriai panašūs į didelius piltuvėlius. Nuo kaitros perdžiūvusi žemelė laukė išganingojo lietaus. Jau beveik baigėsi šienapjūtė, artėjo javapjūtės. „ Ale tikrai, kažin kiek iš hektaro šiemet pribyrės rugių?“, – eidamas galvojau. Partija ir vyriausybė prisakė kaimui įgyvendinti tariamą maisto programą, buvo numatyta ir atsilikusiose ūkiuose iš hektaro būtinai prikulti nemažiau kaip po dvi tonas rugių, viename kolūkio valdybos posėdyje neapdairiai padariau didelę politinę klaidą leptelėdamas, kad tiek nebus prikulta. Kitą rytą brigados kontoroje jau klegėjo į darbą susirinkę kolūkiečiai, nuo tabako dūmų palubėje nors kirvį kabink. Kažkuris pasakė: „Pirmininkas jau du kartus telefonu zvanijo, liepė pasakyti, kad kai tik brigadininkas ateis, tegul paskambina anei minutės negaišdamas“. Sukandęs žandikaulius pakeliu telefono ragelį, suku reikiamą numerį, o žmonės papasakoja, kaip vakar vakare po darbų buvo pats pirmininkas atvažiavęs teiravosi: „Ar gerą brigadyrių gavote?“ Kažkas juokais jam pasakė: „ Nujoooo, labai gerą, nes kai žmonės vagia, ans nusisuka“. Tą rytą pirmininkėlis man pasakė, kad jei nežinai kiek rugių pribyrės iš hektaro, tai brigadą šiandien pat perduok naujam žmogui. Tai išgirdęs net prisėdau, štai ir dabar sėdžiu už masyvaus, senokai rudai dažyto stalo, pasieniais ilgi mediniai suolai kolūkiečiams, brigadininko vadinama „krasė“ kažkada odine šikšna išpinta, ant tokios „krasės“ nemažai metų išsėdėta. „Ir kurių velnių tame kolūkio valdybos posėdyje man reikėjo visą teisybę apie tų rugių galimą derlingumą sakyti – juk partija geriau už mane viską žino“. Tą rytą man visam laikui pradingo liepsnojantys pražydusių alyvų vakarai tėviškėje…
Rimantas Petrikas
autoriaus nuotrauka
