Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje dirbantis ir pagalbos
ranką priklausomybių kamuojamiems žmonėms teisiantis Maksimas
Kostiučenko, laisvalaikiu groja sunkaus roko grupėje. Svaigalų
nevartojantis vyras tiki, kad tik atsisakęs priklausomybės žmogus
gali pajausti meilę sau: „Anksčiau ar vėliau ateina supratimas, jog
gyvename tik kartą, tad kodėl nepalengvinus gyvenimo sau ir savo
artimiesiems“. Maksimas pasakoja ne tik apie tai, su kokiais
iššūkiais susiduria dirbdamas Tarnyboje, apie šeimas kamuojančią
kopriklausomybę, bet ir apie tai, kaip jis pats suderina iš pirmo
žvilgsnio skirtingas veiklas bei galimybę atrasti save, padedant
kitiems.
— Maksimai, kaip į jūsų gyvenimą atėjo socialinio pobūdžio
darbas? Ar apie tai svajojote nuo vaikystės ar šį pašaukimą
atradote palaipsniui išbandydamas save?
— Teko išbandyti skirtingas specialybes, kol atradau mylimą darbą,
kuriame realizuoju save. Mane visada traukė veikla, pagrįsta
bendravimu. Teko dirbti policininku Vilniaus apskrities vyriausiajame
policijos komisariate, vėliau tapau socialiniu darbuotoju Lentvario
kompleksinių paslaugų šeimos centre, kur buvau atsakingas už globos
namuose gyvenančių vaikų užimtumą. Po to pradėjau dirbti
priklausomybių specialistu Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams
centre. Vėliau išbandžiau save vaiko teisių apsaugos srityje, kur
dirbu iki šiol. Papildomai darbuojuosi priklausomybės ligų
konsultantu Trakų visuomenės sveikatos biure bei Trakų rajone.
—Jūsų veikla visuomet sukosi aplink žmogų ir pagalbą jam. Kodėl
jums tai svarbu ir ką pastebite tiek metų dirbdamas su šeimomis?
— Girdėdamas žmonių istorijas, matydamas yrančias šeimas, tėvų
netekusius vaikus norom nenorom pradėjau mąstyti, kas kaltas dėl
visų šių nelaimių. Kaip bebūtų liūdna, atsakymas vienas –
priklausomybė nuo svaigalų. Dirbdamas su priklausomais asmenimis
atradau dar vieną mūsų visuomenės skaudulį – kopriklausomybę
(netiesioginė priklausomybė), su kuria taip pat reikia kovoti, tam,
kad išsaugotume save bei sveikus santykius šeimoje.
Supratau, kad negaliu užsimerkti ir nereaguoti į kitų nelaimę,
noriu padėti, neskaičiuodamas laiko ar pinigų, tiesiog svajoju, kad
aplinkui būtų kuo daugiau laimingų, laisvų nuo priklausomybių
šeimų, besišypsančių mylimų ir saugių vaikų. Todėl be
pagrindinio priklausomybių specialisto darbo Vaiko teisių apsaugos
sistemoje ėmiausi papildomų veiklų ir grupių konsultavimo.
Dirbdamas Vilniaus apskrityje pastebėjau dar vieną problemą –
kalbinį barjerą. Vilniaus apskrityje niekas neorganizavo pagalbos
grupinių rusakalbiams ir lenkų kalba kalbantiems žmonėms, aš tapau
pirmuoju priklausomybių specialistu regione, konsultuojančiu grupes ne
tik lietuvių, bet ir rusų bei lenkų kalbomis.
— Paminėjote, jog konsultuojate ir kopriklausomus žmones. Kas tai
per priklausomybė?
— Tai sutrikimas, kai priklausomybe sergančių asmenų šeimos
nariai tarsi taip pat suserga, tampa priklausomais nuo alkoholiko ar
narkotikų. Ir kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo labiau priklausomais tampa
šeimos nariai. Kadangi su priklausomu asmeniu juos sieja stiprus
emocinis ryšys, todėl juos įtakoja priklausomybę turinčio artimo
žmogaus elgesys. Kopriklausomas žmogus praranda jausmų, mąstymo ar
elgesio laisvę. Visos mintys, susiję tik su priklausomu artimuoju,
tokiu būdu žmogus praranda save ir pradeda gyventi svetimą gyvenimą.
Kopriklausomybė – rimta problema, kamuojanti beveik visas šeimas,
kuriose yra priklausomas žmogus. Nuo netiesioginės priklausomybės
kenčia žmonos, motinos, vaikai, kiti priklausomo žmogaus artimieji.
—Kaip padedate į svaigalus įklimpusioms šeimoms?
— Esu Mobiliosios komandos dalis. Komandoje dirbame trise:
psichologas, socialinis darbuotojas ir priklausomybių specialistas.
Šeimai pakliuvus į sudėtingą situaciją privalome jai padėti ir
turime tam trisdešimt dienų. Kiekvienas specialistas dirba savo
srityje, tačiau mano, kaip priklausomybių specialisto misija –
padėti šeimai įvertinti savo situaciją, padėti suprasti, kad
būtent priklausomybė nuo svaigalų yra viena svarbiausių
priežasčių atvedusių prie vaikų netekimo. Aš esu tas žmogus,
kuris motyvuoja priimti sprendimą atsisakyti svaigalų. Labai daug
bendrauju su šeima, padedu pasirinkti specialistus, priemones,
padėsiančius šeimai ir ateityje. Viskas daroma tam, kad vaikai
galėtų grįžti namo ir augti savo biologinėje šeimoje, gyventi su
blaiviai į pasaulį žiūrinčiais tėvais.
— Koks išsilavinimas reikalingas, norint tapti priklausomybių
specialistu? Kokias studijas baigėte jūs?
— Esu baigęs Opolės (Lenkijoje) aukštąją vadybos ir
administravimo mokyklą, turiu globos pedagogikos ir pedagoginės
terapijos magistro laipsnį. Taip pat pabaigiau priklausomybės
konsultantų mokymo programą, esu _Priklausomybių_ ligų specialistų
asociacijos narys. Esu įsitikinęs, kad žmogus privalo nuolat
tobulėti, todėl dažnai ir pats dalyvauju kvalifikacijos kėlimo
kursuose bei seminaruose, kur nagrinėjami darbo su sunkumų
turinčiomis šeimomis ypatumai ar vaikų emocinės ir elgesio
problemos.
— Kokioje aplinkoje augote, kokios vertybes atsinešėte iš
vaikystės?
— Mano kartai buvo diegiamos demokratinės vertybės – augau
laisvoje Lietuvoje, nedideliame daugiakalbiame mieste netoli sostinės.
Man pasisekė užaugti geranoriškoje aplinkoje. Vaikystėje ir
paauglystėje turėjau daug draugų iš įvairiausių šeimų, stebėjau
jų gyvenimus, nevalingai lyginau su savo šeimos gyvenimu. Laikui
bėgant suvokiau, kad žmogus pats gali formuoti savo aplinką, kad
žmogus yra laisvas rinktis.
— Laisvalaikiu grojate būgnais sunkaus roko grupėje. Visuomenėje
sklando stereotipas, jog roko muzikantas neatsiejamas nuo svaigalų.
Kaip jūsų grupėje žiūrima į alkoholį?
— Mūsų grupė šį stereotipą sulaužė, visi grupės nariai
nevartoja jokių svaigalų. Grojame savo malonumui, tam kad
atsipalaiduotume ir pasisemtume energijos iš muzikos. Alkoholis tam
nereikalingas.
— Jūsų nuomone, kodėl žmogus turėtų atsisakyti alkoholio ir
kaip žengti pirmą žingsnį?
— Galėčiau išvardyti daugybę priežasčių, kodėl reikėtų
atsisakyti alkoholio, tačiau pirmiausia nustoti vartoti svaigalus arba
atsižvelgti į vartojimo įpročius reikėtų ne dėl kitų, o dėl
savęs, dėl savo ateities.
Bene kiekviename Lietuvos rajone šiandien yra galimybė susisiekti su
priklausomybių srities specialistais, galima užsiregistruoti
konfidencialiam pokalbiui. Mūsų paslaugos yra nemokamos, o darbo
laikas patogus klientui (vakarais, po darbo valandų). Per karantiną
konsultuojame ir nuotoliniu būdu. Kreipkitės ir mes jums padėsime
žengti pirmą svarbų žingsnį link išsivadavimo.
— Dėkoju už pokalbį.
Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyrius
Tel. (8 5) 210 3070
(8 5) 233 2572
(8 5) 210 3090
El.p. komunikacija@vaikoteises.lt
VALSTYBĖS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS IR ĮVAIKINIMO TARNYBA
PRIE SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJOS
Labdarių g. 8, Vilnius
