Prieš tris dešimtmečius lietuviai prieš sovietinius tankus kūnais stojo ginti šalies laisvę

Prieš 30 metų, sausio 13 dieną, lietuviai prieš sovietinius tankus kūnais stojo ginti šalies laisvę. Nuo to laiko kiekvieną sausį šalyje minima Laisvės gynėjų diena, pagerbiamas žuvusių už laisvę atminimas. 1991 metų sausio 13-osios įvykiai šiemet bus minimi visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, taip pat – miesteliuose. Tad savaitraščio „Radviliškio krašto“ skaitytojams – šių įvykių dalyvių atsiminimai.

Laisvė buvo ginama ne tik Vilniuje, prie bokšto

Pasak Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo Vytauto Simelio, apmaudu, jog nuolat akcentuojama, kad Sausio 13-osios  įvykiai  vyko tik Vilniuje, prie televizijos bokšto, Aukščiausiosios tarybos bei LR Seimo.

„Kova už laisvę rūpėjo ir vietinei valdžiai. Sausio 13-osios įvykiai vyko visuose miesteliuose, visose gyvenvietėse. Tuo metu teko dirbti savivaldybėje valdytojo pavaduotoju –  dabar tai būtų  direktoriaus pavaduotojo pareigos. Sausio įvykiai ir mūsų neaplenkė – savivaldybėje organizavome  naktinius budėjimus. Šie budėjimai buvo reikalingi ne tam, jog sulaikytume tankus, o kad  būtų žmogus, kuris gautų pirmą informaciją ne tik iš vietos, bet iš Vilniaus. Budėjimai tęsėsi iki sausio 11 dienos ir pirmasis atiteko kaip tik man.

Pasak V. Simelio  po visai tautai atmintinos  sausio 13 -osios  nakties savivaldybėje susirinko rajono vadovai ir tarėsi, kas gali įvykti – juk rajonas apsuptas karinių dalinių  Linkaičiuose, Durpyne, dar buvo karinis komisariatas, aktyviai reiškėsi TSKP vadas Radviliškyje Tvardovskis. 
„Sausio ryte nutarėme susitikti su kariškiais ir aptarti situaciją. Likus valandai iki susitikimo, kariškiai pasakė, jog į savivaldybę nevyks, mums reikia atvykti į karinį dalinį Durpyne.  Nusprendėme vykti, nors negalėjome prognozuoti, kokios bus pasekmės.  Atvykome penkiese su savivaldybės „Volga“ – kartu vyko ir Radviliškio rajono Tarybos pirmininkas Vitolis Januševičius. Prieš mus atsidarė geležiniai vartai  ir turbūt ne vienam sukirbėjo mintis – ar uždarys, ar išleis. Su kariškiais  įvyko gan dalykiškas ir ramus pokalbis, išsiaiškinome situaciją, išklausėme jų nuomonę. Kariškiai pasakė, jog  savo iniciatyvos nerodys, nieko išskirtinio neinicijuos, tačiau privalės vykdyti  savo vadų gautus  įsakymus. Dar susitarėme, kad po miestą  nebevažinės karinių mašinų kolonos, taip pat  į Radviliškį už gerą elgesį  nebebus išleidžiami kareiviai. Išsiaiškinę santykius išsiskirstėme. Vėl užsivėrus geležiniams  vartams lengviau atsidusome“,- savo patirtimi iš susitikimo su  sovietų kariškiais pasidalino V. Simelis.

Iš Radviliškio miesto laisvės gynėjams į pagalbą pirmas autobusas išvažiavo sausio 11 dieną.

„Išėjus išlydėti  žmonių, stovėjo 5 – 6 vyrai kartu su TSKP Radviliškio skyriaus pirmininku Tvardovskiu, kuris rėkė: „Kur juos siunčiate? Siunčiate mirti!“ Tik paskui dingtelėjo mintis, kad jiems gal jau buvo žinoma, jog Vilniuje gali būti aukų“,- sakė šių įvykių liudininkas V. Simelis.

Kasdien iš rajono į Vilnių išvykdavo po 1- 2 autobusus. Tais laikais visos įmonės turėjo autobusų, buvo sudarytas grafikas, kada kuriam rajonui budėti. Radviliškio rajonui atiteko  sausio 16 diena ir buvo sukomplektuota kolona iš 16 autobusų.

„Vilniuje praleidome parą laiko. Tą dieną vyko atsisveikinimas su žuvusiaisiais, buvome prie Katedros jų išlydėti – iki šiol prisimenu tą graudų vaizdą.

Tomis kraupiomis sausio dienomis laisvės kovotojų minia iš visos Lietuvos buvo gerai nusiteikusi: žmonės  dainavo, diskutavo – tikrai buvo labai įsimintina atmosfera. Dar smagiai nuteikė, faktas kad ieškant autobusų kelionei į Vilnių nei vienas įmonės vadovas nepaprašė atlyginimo, nei vienas neatsisakė padėti. Ir dar kartą noriu pabrėžti, jog šiandien nebūtų tokio rezultato, jeigu už savo laisvę į kovą  nebūtų įsijungusi visa Lietuva, visi vienkiemiai“,- sakė  šių įvykių liudininkas.

Paklaustas, ar jo nuomone, šiuolaikinis jaunimas taip pat aktyviai gintų savo tautos laisvę, V. Simelis atsakė, jog jis esąs optimistas ir dabartinis jaunimas ne mažiau aktyviai kovotų nei jų tėvai ar bendraamžiai prieš 30 metų.

Norėjo apsiginti eglės šaka…

Kitas tragiškų Sausio  13 -osios įvykių liudininkas – Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas Albertas Vitartas.
Pasak  A. Vitarto, jis į Vilnių vyko sausio 11 d., su šiauliečių energetikų grupe. „Nuvykus prie Aukščiausiosios tarybos pamatėme, kad aikštė aplinkui tuščia, nėra jokių barikadų, tik buriuojasi žmonės. Nuėjęs pas apsaugą pasiūliau, kad aikštę apjuostų autobusais. Taip ir buvo padaryta. Vilniuje budėjome iki 12 d., kaip buvo nurodyta pagal budėjimo grafiką. Prie Aukščiausios tarybos skambėjo patriotinės dainos, prie jos prieigų ir barikadų buvo sustatyti žmones atvežę autobusai. Didelį įspūdį padarė sausio 11 d. vakare kunigo Roberto Grygo vestos pamaldos, kurių metu jis davė nuodėmių atleidimą kariams, nes buvo laukiamas Aukščiausiosios tarybos puolimas. Visa aikštė susikaupusi meldėsi, atrodė, kad ta malda kyla į dangų. Kiekvienam miestui buvo paskirti apsaugos ruožai, buvo instruktažas, kaip elgtis puolimo metu. Nebuvo leidžiama naudoti ginklų, kad neišprovokuotų „Omono“. Tačiau kai kurie vyrai iš tvoros nusilaužė baslius, aš ir buvau toks naivuolis, stovėjau su eglišakės šaka. Sausio 12 d. vakare išvykome iš Vilniaus, nuo Šeškinės kalno buvo matyti į sostinę važiuojančios rusų tanketes “,- pasakojo radviliškietis. 

Beje, radviliškietis A. Vitartas  buvo gavęs ir atsakingą užduotį – surinkti nuo armatūros  virbų dokumentus: „Dar vieną kartą nuvykus į Vilnių, naktį iš sausio 15 į 16  d. mane ir dar vieną žmogų pakvietė į Aukščiausiąją tarybą, ilgai sėdėjome, mačiau, kad naktį per televiziją rodė baletą. Paskyrė mus surinkti dokumentus nuo armatūros virbų ir davė du maišus. Rinkome dviese, rinkome tik pasus ir karinius bilietus – pagrindinius dokumentus, nes visų nebuvo įmanoma surinkti. Pradėjome po vidurnakčio, baigėme paryčiais. Net gavome mušti, nes gynėjai galvojo, kad mes provokatoriai. Vėliau mus saugojo, kol viską nurinkome. Buvo bijoma, kad priešai pasinaudos dokumentais“.

Prisimenu mamos ašaras…

Sausio 13 – osios įvykius prisimena ir  Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys bei „Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas Gediminas Lipnevičius, nors buvo dar tik paauglys: „Prisimenu 1991 m. sausio 13 – osios įvykius. Tuo metu buvau 13 metų, puikiai pamenu mamos ašaras, senelių, brolio nerimą. Informaciją tuo metu buvo galima gauti tik dviem būdais: per radiją ir televiziją (dar šiek tiek telefonais). Neišvykusieji į Vilnių buvo prikaustyti prie televizorių ar radijo aparatų. Daug kas kalba apie įvykius prie televizijos bokšto, prie parlamento, bet mažai kas girdėjo apie kitą pusę. Daug mūsų jaunuolių tuo metu tarnavo sovietų armijoje, kita dalis aštuoniolikmečių dar ruošėsi eiti tarnauti. Iškilo klausimas: eiti ar neiti? Tuo metu šauktinius bausdavo, veždavo į sovietų armiją prievarta, pabėgusių iš dalinių laukdavo dar baisesnės bausmės. Apie tai dar mažai viešai kalbama. Mano brolis buvo tinkamo amžiaus sovietų armijai, tad nerimo, nežinomybės buvo tik pradžia“.

Kaip matome, laikas neišdildė skaudžių prisiminimų bei kovotojų, kritusių už Lietuvos laisvę, iš laisvės gynėjų bei juos palaikiusių atminties ir jie istorijos vadovėliuose bus perduodami ateinančioms kartoms.

Agnė Dapkutė