Prieš 50 metų – 1970 – ųjų birželio 14 – ąją – aš švenčiau savo 19-ąjį gimtadienį ir tą pačią dieną laikiau abitūros chemijos egzaminą Grinkiškio vidurinėje mokykloje. Šiandien, jau kitoje santvarkoje, man sukako 69-eri!
Netrukus 21 „b“ klasės abiturientas buvome išlydėti pro mokyklos vartus į platųjį pasaulį. Buvome sutrikę, nes nuo mūsų pasirinkimo priklausė visas gyvenimas. Į mokyklą važinėdavome autobusais, ne visų tėvai turėjo televizorių ir tik keli mokytojai vairavo automobilį. Fizinio lavinimo pamokos žiemą vykdavo mokyklos koridoriuose.
Mokykla turėjo šiltnamį,daržovių bandymų sklypelį, serbentyną, sodą ir elnio skulptūrą, prie kurios mes ir esame nusifotografavę per paskutinį skambutį. Bėgant metams atsirado didžiulė pieva, nebėra minėto elnio, mokykla su nauju stogu ir nauju priestatu su sporto sale.
Lankydami artimųjų kapus dažnai užsukame į mokyklos kiemą, esu dalyvavusi ne viename jos jubiliejuje.
Baigę mokslus ir pasklidę po Lietuvą, dar norėdavome vienas kitą apkabinti, bet tolstant metams visi ryšiai yra nutrūkę. Pavartę mokyklinį albumą nebegalėtume pasakyti, kur kas gyvena, ar visi besame gyvi…
Aš baigiau Kauno maisto pramonės technikumą ir 1973 m. balandžio 1 dieną atvažiavau pagal paskyrimą į didžiausią Pabaltijyje Vilkaviškio konservų fabriką. Mūsų produkcija pasiekdavo net Uralo kalnus. Prasidėjus Atgimimui, nebuvo kam rūpintis ateitimi, todėl ištiko visiškas krachas. Šiandien praėjau dalimi pirmosios savo darbovietės, tai atrodė, kad vaikštau po Černobylį: avariniai pastatai, šiukšlių kalnai, miškeliai teritorijoje… Prieš akis prabėgo net kiškis. Dalį gamyklos išgelbėjo verslininkai – tie pastatai renovuoti, saugomi apsaugos.
47 metus gyvenu Vilkaviškyje. Užauginau dukrą Renatą ir sūnų Evaldą, kurie su šeimomis 17 metų gyvena Airijos sostinėje Dubline. Aš ten buvau 10 kartų. Pernai, būtent šią dieną, vaikai man padovanojo kelionę į Romą. Visi trys dvi dienas grožėjomės Koliziejumi.
Negailestingas likime, būk pakantus ir gal kur nors dar teks sutikti klasiokus Rimutę, Eugutę, Mykolą, Niną ir suolo draugę Albiną.
Alma Steponavičiūtė – Menčinskienė
