Artėjant savivaldybių tarybų rinkimams visuomeniniai rinkimų komitetai vėl tapo diskusijų objektu. Ypatingai po to, kai Seime atsirado noras leisti partijoms sudaryti koalicijas su visuomeniniais rinkimų komitetais. Konservatorių patriarchas prof. V. Landsbergis be užuolankų tai įvardijo kaip ketinimą įteisinti „gaujelių demokratiją“.
Nieko naujo. Gerbiamas profesorius bet kokias nuo konservatorių nepriklausančias nepartines pilietines iniciatyvas – judėjimus ar komitetus – jau seniai pravardžuoja „krutėjimais“, „bildėjimais“, „chebrytėmis“, „būreliais“. O Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio norą įteisinti koalicijas su tais neaiškiais dariniais įvertino kaip jo silpnumo išraišką.
Į tokį profesoriaus bakstelėjimą nedelsiant sureagavo „valstiečių“ vadas Ramūnas Karbauskis primindamas Konstitucijos nuostatą, draudžiančią primesti žmonėms vien partinius formatus, renkant savo atstovus į valdžią.
Aritmetiniais skaičiavimais, 2015 metais į savivaldybių tarybas buvo išrinkti 1326 kandidatai iš partinių sąrašų ir tik 120 – iš visuomeninių rinkimų komitetų. Merų rinkimus laimėjo 56 partiniai kandidatai ir tik 4 iš komitetų.
Nežiūrint į tai, kad iš partinių sąrašų išrinkta daugiau nei 10 kartų daugiau savivaldybių tarybų narių negu iš komitetų sąrašų, vis tiek biudžetinėms partijoms tokie rezultatai prilygo šalto dušo efektui. Ypatingai konservatoriams, kurie prarado valdžios citadeles Kauno ir Panevėžio savivaldybėse.
Bet konservatoriams nėra to blogo, kas neišeitų jiems į gerą. Jeigu ne tie praradimai, kažin ar konservatorių šulai būtų suskatę „greituoju būdu“ parsikviesti iš Briuselio naujos kartos Landsbergį.
Paradoksas čia tas, jog jei ne prof. V. Landsbergio keikiami visuomeniniai rinkimų komitetai, tai nežinia kada būtų pajudėjęs iš partijos pirmininko posto nepajudinamas Andrius Kubilius.
Žinoma, padėkos už tai nei iš gerbiamo prof. V. Landsbergio, nei iš G. Landsbergio komitetai nesulauks.
Bet tikiuosi, kad kada nors, tegul ir tolimoje ateityje, kai Lietuvoje politologija iš ideologinių pievų sugrįš į mokslo sritį. Gal tada atsiras ir politologas, kuris sugebės moksliškai pagrįsti visuomeninių rinkimų komitetų teigiamą indėlį į konservatorių partijos atsinaujinimą.
Kol politologai brandina savo gilią mintį, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis mūru stoja ginti visuomeninių rinkimų komitetų. Vienam iš atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos demokratijos architektui Vytautui Landsbergiui jis priminė, kad „Konstitucinis Teismas jau prieš aštuonerius metus pripažino, jog partijos ir politinės organizacijos – visuomeniniai rinkimų komitetai – yra lygiaverčiai rinkimų proceso dalyviai ir tiek vieni, tiek kiti yra būtini demokratiniam rinkimų procesui.“
O baigdamas pridūrė: „Registravau Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisas, kurios dar labiau užtikrintų šių abiejų rinkimų proceso dalyvių lygiateisiškumą“. Čia taip R. Karbauskis įvertina savo iniciatyvą įteisinti savivaldybių tarybų rinkimuose partijų ir komitetų koalicijas.
Už šias demokratines nuostatas būtų galima net kepurę nukelti prieš valdančiosios partijos lyderį, jei ne vienas BET.
Tame pačiame Seimo posėdyje, prieš R. Karbauskiui pateikiant pataisas, įteisinančias jo dabar reklamuojamą demokratinį lygiateisiškumą, LVŽS frakcijos deleguotas Seimo pirmininko pavaduotojas A. Nekrošius pristatė ir tokias Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų pataisas, kuriose šis lygiateisiškumo principas paneigiamas šiurkščiausiu pavidalu. Ir vien tam, kad būtų įteisinta visuomeninių rinkimų komitetų narių prievolė deklaruoti savo ryšius su visais juridiniais asmenimis.
Po Seimo rinkimų į valdančiąją koaliciją kviečiami konservatoriai reikalavo „valstiečių“ išsiimti patikimumo pažymas iš VSD. Dabar A. Nekrošiaus stumiamomis pataisomis „valstiečiai“ būsimiems nepartiniams koalicijos partneriams nori uždėti prievolę pagrįsti savo skaidrumą deklaruotais ryšiais su valstybės ar savivaldybės institucijomis, su verslu ar viešosiomis įstaigomis ir su… gyvenamųjų namų, sodų bendrijomis, žvejų ir kitomis draugijomis.
Už šią pasiūlytą pataisą iš viso balsavo 72 Seimo nariai. Iš Valstiečių ir žaliųjų frakcijos su R. Karbauskiu priešakyje už ją pasisakė 43. Nė vienas iš balsavime dalyvavusių „valstiečių“ nesusilaikė ir nebalsavo prieš.
Tačiau ir po tokio „demokratijos“ spektaklio R. Karbauskis prisiekinėja: girdi, koalicijų sudarymą su visuomeniniais rinkimų komitetais jis siekia įteisinti ne iš politinio išskaičiavimo, o tik iš noro užtikrinti konstitucinį lygiateisiškumą visiems rinkimų dalyviams. Tad kas šiuo atveju yra nuoširdesnis? Prof. V. Landsbergis, atvirai dedantis į šuns dienas komitetus, ar R. Karbauskis, prisistatantis vos ne jų konstituciniu garantu, bet tyliai balsuojantis priešingai?
Beje, kuo toliau, tuo dažniau R. Karbauskis, tarsi koks naujųjų laikų Tadas Blinda, bando įsijausti į vadinamąjį „apačių“ vaduotojo vaidmenį. „Apačios“ pagal šią įvaizdžio schemą – tai žmonės, užspausti arogantiškų politikų ir partijų. Ar tai nuoširdi politinė pozicija, o ne dar viena poza, pasimatys ir iš to, kiek bus įdėta pastangų dar per šią Seimo kadenciją įgyvendinti nors du į rinkimų programą įsirašytus darbus: įteisinti tiesioginius seniūnų rinkimus ir teismų tarėjų instituciją.
Kol kas iki tokių „apačių“ nedrįstama nusileisti. Tačiau labai norisi tikėtis, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio R. Karbauskio žodžiai apie pilietinės demokratijos stiprinimą nėra tik įsijautimas į svieto lygintojo rolę.
