Štai jau antrą šeštadienį popierinė „Respublika“ skelbia „įtariamų KGB bendradarbių sąrašą“. Jame paskelbta keli tūkstančiai pavardžių. Didesnė dalis žiniasklaidos šį sąrašą ignoruoja. Matyt, nenori daryti reklamos konkuruojančiam leidiniui. Tačiau kuo ilgiau tylima, tuo labiau atrodo, tarsi kas sausakimšame autobuse pagadintų orą ir visi apsimestų, jog niekas nieko neužuodžia. Vienintelė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė Vitą Tomkų už drąsą paskelbė šimtmečio žmogumi.
Kol kas apie sąrašo sudarymo tikslus galime tik spėlioti. Seimo narys KGB guru Arvydas Anušauskas sąrašo paskelbimą labiausiai sieja su V. Tomkaus noru pakenkti 1996–2000 ir 2008–2012 metų Tėvynės Sąjungos-Krikščionių demokratų frakcijoms.
Kiekvienam žmogui savo marškiniai arčiau kūno. Bandysiu pateikti savo pastebėjimus apie paskelbtą „įtariamų KGB bendradarbių sąrašą“.
Nemaža dalis tame sąraše esančių vardų ir pavardžių yra tų asmenų, kurie jau paskelbti Genocido centro paviešintame KGB agentų ir rezervistų sąraše. Kita vertus, ten galima perskaityti ir pavardes, kažkodėl sutampančias su mums žinomų asmenų – disidentų, pavyzdžiui, Nijolės Sadūnaitės, Antano Terlecko, ar Jono Žemaičio, partizanų vado, sovietų okupacijos metais vykdžiusio Lietuvos Respublikos prezidento pareigas, ir kt. – pavardėmis.
Jas beskaitant minčių kyla vienokių, tačiau kai ten pat perskaitai ir Dušanskio pavardę, supranti, jog asmens tokiu vardu ir pavarde KGB bendradarbiams priskirti neišeis – Nachmanas Dušanskis buvo kadrinis KGB karininkas, kuris, įtariama, yra prisidėjęs prie Rainių žudynių ir prie žiaurių kankinimų, tarp kitų – ir partizano Ramanausko-Vanago…
Dar kitokių minčių ima rastis, kai beskaitydamas pavardes suvoki, jog sąraše kažkodėl dominuoja pavardės žinomų žmonių iš kultūros bei meno pasaulio. Pavyzdžiui, teatro grandai – Juozas Miltinis, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Jonas Jurašas, Gintaras Varnas, Vaitkus Jonas, Povilas Gaidys, Vytautas Paukštė, Stasys Petronaitis, Regina Tumalevičiūtė, Julius Dautartas, Gediminas Storpirštis… Ko gero, paminėtos ir kone visų žinomų muzikos pasaulio žmonių pavardės – praktiškai visi garsesni kompozitoriai ir atlikėjai. Skaitant jų pavardes sunku atsikratyti įspūdžio, kad sąrašo sudarytojo ranką vedžiojo soljeris iš jų tarpo.
Sąrašas paskanintas ir poetų bei prozininkų pavardėmis: Bernardo Brazdžionio, Vinco Mykolaičio-Putino, Kazio Sajos, Eduardo Mieželaičio, Pauliaus Širvio, Juozo Baltušio, Ramutės Skučaitės, Donaldo Kajoko, Juozo Erlicko, Liudviko Jakimavičiaus, Valdemaro Papievio ir kitų. Teneužpyksta dailininkai, architektai, gydytojai, mokslininkai, kad dėl vietos stokos nepaminėsiu ir jų pavardžių.
Kad sąrašas atrodytų dar solidžiau, įtrauktos ir visiems žinomos filosofų pavardės: Antano Maceinos, Arvydo Šliogerio, Arvydo Juozaičio… Neapeitas ratu ir krepšinis: kaip ir visur, taip ir čia Vlado Garasto, Modesto Paulausko, Arvydo Sabonio pavardės tampa dar viena puošmena. Tačiau Igno Šlapelio, Jono Meko pavardės „įtariamų KGB bendradarbių sąraše“ atrodo išties keistai, bet juk fantazijai ribų nėra.
Yra nemažai ir politikų pavardžių, tarp jų – ir signatarų, pavyzdžiui, Egidijaus Klumbio, Eduardo Vilko, Bronislovo Genzelio, Romualdo Ozolo, Zitos Šličytės, Vidmanto Žiemelio, Mindaugo Stakvilevičiaus, Stanislovo Ilgūno, Bronislovo Kuzmicko, Rasos ir Zenono Juknevičių, Rolando Paulausko, Kazimiero Uokos… Jie suplakti su sovietmečio partinės nomenklatūros atstovais: Vincu Justu Paleckiu, Antanu Sniečkumi, Algirdu Mykolu Brazausku, Vladimiru Beriozovu, Lionginu Šepečiu – ir su dabartinės valdžios aukščiausia nomenklatūra: Valdu Adamkumi, Dalia Grybauskaite, Kazimiera Prunskiene, Andriumi Kubiliumi, Irena Degutiene, Algirdu Butkevičiumi, Sauliumi Skverneliu, Ramūnu Karbauskiu, Roku Masiuliu… Žinoma, į šį ,,nepakartojamą sąrašą“ įberta nemažai ir Seimo narių. Be jų – sąrašas būtų it sriuba be druskos.
Nenustebsiu, jei paaiškės, kad daugelis praeitos kadencijos Seimo narių, tarp jų – ir šių eilučių autorius, į sąrašą pateko dėl to, jog Seimo posėdžio metu nepritarė Lenkų rinkimų akcijos frakcijos nario Zbignevo Jedinskio siūlymui paviešinti prisipažinusių KGB agentų pavardes.Gal čia reikėtų priminti. Po Kovo 11-osios Lietuvoje dar veikė sovietinė KGB. Atsikūrusi valstybė, norėdama susilpninti KGB galią, pasiūlė KGB agentams prisipažinti, mainais už tai pažadėdama išsaugoti jų paklydimus paslaptyje. Tai buvo išmintingas sprendimas, nutaikytas į KGB šerdį, nes kiekvienos slaptosios tarnybos gyvybingumas priklauso nuo lojalios agentūros. Tai labai suerzino KGB, ir kai kurie agentai sulaukė net grasinimų susidoroti su jais ir jų šeimos nariais.
Todėl ir siūlymą paviešinti prisipažinusių agentų pavardes vertinau kaip ketinimą, net jei ir nesąmoningą, po 27-erių metų nepriklausomos Lietuvos valstybės rankomis susidoroti su tais, kurie nepabūgę grasinimų išdrįso parodyti jai lojalumą. Nors tokių būta tik maža saujelė iš 1990 metais veikusios 6 tūkst. KGB agentų armijos, bet monolitas akivaizdžiai trupėjo.
Tad ir balsavimo dieną – 2015 metų birželio 30 dieną – pasisakiau prieš tų žmonių išslaptinimą. Jeigu paanalizuosime tos dienos balsavimo duomenis, pamatysime, kad daugelis balsavusių už šių pavardžių įslaptinimą pateko į „įtariamų KGB bendradarbių sąrašą“. Manau, būtent taip galima paaiškinti Agnės Bilotaitės, ir Pauliaus Saudargo, Manto Adomėno, Liutauro Kazlavicko, Domo Petrulio, Viktorijos Čmilytės ir kitų Seimo narių pavardžių atsiradimą sąraše, nors sovietmečiu jie buvo dar vaikai.
Pagrindinis sąrašo sudarytojas, kaip ir dera ,,šimtmečio žmogui“, save įsirašė šalia Gabrieliaus Žemkalnio-Landsbergio, Vytauto Landsbergio pavardžių, tuo iškart pripažindamas, kad šimtmečio žmogus – tai ne tik jis.
Manau, neilgai trukus paaiškės sąrašo ir sudarytojo ar sudarytojų minties vingiai, kurie atskleis, kodėl į jį pateko Antanas Terleckas, s. Nijolė Sadūnaitė, Jonas Žemaitis, Petras Gražulis, Petras Cidzikas, Algirdas Petrusevičius – patys nukentėję nuo tos pačios KGB. Nors kas paneigs, kad jie nesėdėjo prie vieno stalo su KGB-istais? Na ir kas, jog per tardymus, bet vis vien – prie vieno stalo. Kebliausia paaiškinti Romo Kalantos pavardės atsiradimą tokiame sąraše.
Iš dabartinių prieš valdžią burnojančių visuomenininkų kukliai paminėtos kelios pavardės: Krescencijaus Stoškaus, Liudviko Jakimavičiaus, Dariaus Kuolio, Vytauto Budniko, Vytauto Rubavičiaus ir Ramutės Bingelienės. Ko gero, jie į sąrašą pateko tiesiai iš VSD metinių apreiškimų, kuriuose tokie „nesusipratę“ Lietuvos Respublikos piliečiai priskiriami kone „valstybės priešams“.
Beje, šio sąrašo neišvengė ir tų metinių apreiškimų autoriai – buvę VSD vadovai Arvydas Pocius ir Andrius Tekorius ir šiandieniniai vadai Darius Jauniškis ir jo pavaduotojas Kęstutis Budrys.
Šalia kai kurių pavardžių sąraše nurodomos JAV dolerių (USD) sumos. Nemažai jų sutampa su bibliotekų, leidyklų vadovų, istorikų, politologų, psichologų, komunikacijos specialistų pavardėmis. Kaip vyriausias sąrašo redaktorius paaiškina, jis visai netyčia „vietoj KGB sąrašo įdėj[o] Sorošo sąrašinius“. Anot jo, „beveik šimtas procentų Sorošo išlaikytinių patenka ir į įtariamų KGB bendradarbių sąrašą, todėl ramia sąžine“ jų pavardes perkelia į savąjį.
Beje, taip jame atsiranda ir prelato, Šv. Rašto tyrinėtojo prof. Antano Rubšio pavardė, o šalia jos – suma skliausteliuose: 1000 USD.
Įtariamų KGB bendradarbių sąraše sušmėžuoja ir įvairių žiniasklaidos atstovų pavardės, tarp jų – ir Rimvydo Valatkos, Indrės Makaraitytės bei Laimos Lavastės. Ar taip padaryta dėl galimų santykių su Sorošu, ar siekiant išprovokuoti jų atsakomąją viešąją nuomonę ir bent taip išlinguoti skandalą, lieka neaišku.
Sąrašo sudarytojo dėmesio neišvengė ir žinomi verslininkai Benas Gudelis, Dainius Dundulis, Arvydas Avulis, Robertas Dargis, Vladas Bubelis, Nerijus ir Julius Numavičiai ir kiti. Kažkodėl Seimo narys Arvydas Anušauskas juos įvardija kaip „nepasidavusius reketui“. Kas čia dabar prisipažins, bet po savaitės antrą kartą paminėtas jau tik Nerijus Numavičius. Nejaugi kažkam taip siunčiama žinutė?
Įdomu tai, kad pasikartojančių pavardžių yra keliasdešimt ir jų daugiausia sutampa su politikų vardais ir pavardėmis. Tad vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus save irgi įrašo du kartus. Ar sąmoningai, ar dėl pervargimo antrą kartą vardą parašo nebe Vitas, o Vytas.
Šis pavardžių sudvigubinimas kokybės sąrašui neprideda, bet kiekybės ir teisinės painiavos ateityje – taip. Niekur sąraše prie pavardžių neparašytos pareigos ir profesijos, todėl vardų ir pavardžių sutapimai ir gali likti tik sutapimais – teisiškai asmuo, įžvelgęs savo asmens įžeidimą, turės vyr. redaktoriaus paklausti, ar į sąrašą įtraukta jo vardas ir pavardė. Tam teisybės ieškotojui greičiausiai bus atsakyta, jog jam tik taip pasirodė.
Taigi taip lengvai iš V. Tomkaus „KGB voratinklio“ neišsipainiosi.
Vyriausiasis „įtariamų KGB bendradarbių sąrašo“ redaktorius į šuns dienas išdėjo vykusią politizuotą KGB agentų liustraciją ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro paviešintą archyvinių KGB agentų sąrašą. Neabejoju, kad dėl pastarojo jis į savo KGB sąrašą įtraukė ir pavardę, lyg du vandens lašai panašią į šio centro vadovės Teresės Birutės Barauskaitės.
Gal ir teisus V. Tomkus, sulygindamas mūsų valstybės vykdytą liustraciją su kapstymusi KGB paliktuose likučiuose. Tai jis pavadina „kapstymusi atliekose“, o visus jose besikapstančius pakrikštija „bomžais“.
Daugiausia už politizuotą liustraciją nuo jo kliūna konservatoriams: „Per baimę, o ne per pagarbą, jūs, konservatoriai, valdėte Lietuvą, pasinaudoję tuo, kad pasisavinote KGB archyvus, o žmonės, dažnai niekuo dėti, nežinodami, koks durnius ką apie juos ten prirašė, turėjo jums aiškintis ir laukti viešo pasmerkimo“.
Iš viešai pareikštos pozicijos matyti, jog paskutinis kantrybės lašas V. Tomkui buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus, aktoriaus Donato Banionio bei dirigento Sauliaus Sondeckio kaip KGB agentų paviešinimas. Suprask, jog jo sudarytas „įtariamų KGB bendradarbių sąrašas“ gimė iš keršto.
Todėl visi, kurie pardavė dūšią KGB, ir tie, kurie buvo jų aukomis, ar visai ne prie ko, sumesti į tą pačią atliekų duobę. Tiesos ir melo ribos ištrintos.
Gyvieji gal dar kaip nors bandys atsiplauti. Tačiau mirusiems tokia galimybė atimta: Ievai Simonaitytei, Juozui Zikarui, Stasiui Lozoraičiui, Meilei Julijai Lukšienei, Vandai Zaborskaitei, Ričardui Gaveliui, Vladui Drėmai, Jurgai Ivanauskaitei, Virgilijui Noreikai ir daugeliui kitų šviesuolių, kurių pavardės lengva ranka buvo įrašytos į juodąjį sąrašą…
Tame sąraše paminėta ir Juozo Urbšio pavardė. Nors nenurodyta, kad tai buvęs užsienio reikalų ministras, iškentęs sovietines represijas, vis vien, perskaitęs tą pavardę, sutapatini ją su jo asmenybe. Po įkalinimo grįžęs į Lietuvą, jis patyrė KGB spaudimą bendradarbiauti. Jis tvarkingai registravo kiekvieną jų apsilankymą, bet kai jų įžūlumas peržengė bet kokias ribas, jis tiesiai šviesiai pasakė: nusižudysiu. Matyt, KGB, nenorėdama viešo tarptautinio skandalo, atsitraukė. Tačiau dabar ir vėl sugrįžo.
Tačiau vardan „didžiojo keršto“ ir į šviesaus atminimo žmones nusispjauti: pasirūpinti mirusiaisiais – pačių mirusiųjų reikalas. Bet, manau, taip ciniškai gali elgtis tik tas, kuris pats kadaise buvo KGB palaužtas ir pažemintas. Todėl jam dabar svarbu pateisinti savo silpnumą, ištrinant ribas tarp tiesos ir melo, bandant išdavystę paslėpti po nekaltu paklydimu, bandant išsaugoti savo sąžinės įšalą.
Žinau, kad už tokią savo nuomonę rizikuoju būti apdovanotas net KGB agento slapyvardžiu, bet vis vien esu įsitikinęs, kad sukurptas „įtariamų KGB bendradarbių sąrašas“ Donato Banionio, Sauliaus Sondeckio pavardžių neišbalina, tik dar labiau įmurkdo juos į KGB purvą.
Ar į tą purvą gramzdinama „Respublika“ nepraras skaitytojo, kuriam reikia ne pigių sensacijų, o vertybių, padedančių atsilaikyti vartotojiškos globalizacijos sūkuryje, išsaugoti tautinę-pilietinę savimonę?
Kuo jam tikėti, jei viename laikraščio puslapyje tarp įtariamų KGB bendradarbių jis perskaito Eglės Gabrėnaitės ar Liudo Mažylio pavardes, o to paties laikraščio prieduose skaito interviu su aktore Egle Gabrėnaite, profesoriumi Liudu Mažyliu?
Tarsi užsimota sunaikinti ne tik pasitikėjimą žmonėmis, kurių mintys padeda kurti prasmingesnę laikraščio tapatybę, bet ir norima sunaikinti pačią „Respubliką“.
Kai kas pasidžiaugs: taip jiems ir reikia. Bet esu įsitikinęs: tai ne V. Tomkaus asmeninė problema. Tai požymiai daug rimtesnės mūsų visuomenės ligos, kurios vardas – NEVILTIS.
Kad ji vis auga ir didėja, atsakomybę turi prisiimti ne kas kitas, o tie politikai, kuriems Lietuvos žmonės buvo ir tebėra tik įrankiai siekti valdžios galių, o nuolat įpučiama KGB tema pasitarnauja ne gydyti, o nuodyti žmonių sąmonę.
P.S. Atsiprašau skaitytojų už tokį ilgą rašinį, tačiau ir paskelbti KGB sąrašai ilgi ir, ko gero, nebaigtiniai.