Radviliškio rajono vakariniame pakraštyje, Tyrulių seniūnijoje, yra senas kaimas, turintis keistokai skambantį pavadinimą – Polekėlė. Atvykus į kaimo centrą, pirmiausia į akį krenta šviesi, jauki bažnytėlė su sena varpine, didelis paminklinis akmuo ir parko pakraštyje apleistas statinys, iš toliau labai primenantis nedidelę senovės Graikijos pagonišką šventyklą. Švč. Mergelės Marijos Širdies bažnyčia, pastatyta 1977 m. vietoj Daujotų funduotos 1791m. ir sudegusios prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tai tik viena iš maždaug 20-ies Lietuvos bažnyčių, pastatytų sovietmečiu, kai buvo vykdoma griežta ateistinė politika.
Prie apleisto, praradusio savo spalvas ir dalį puošybos elementų, statinio jokios informacijos nėra, nors turėtų būti. Juk tai daugiau kaip šimtą metų Polekėlę valdžiusių bajorų Daujotų kapavietė, mauzoliejus, vertingas XIX a. pabaigos architektūros paminklas. Daujotai, ne šiaip tik bajorų giminė, kokių mūsų šalyje daug. 1219 m., kai Lietuvos valstybė dar neegzistavo, 21 lietuvių kunigaikštis pasirašė sutartį su Haličo-Voluinės kunigaikštyste (dabar dalis Ukrainos ir Lenkijos). Tarp pasirašiusiųjų 5 vyresniųjų kunigaikščių, greta brolių Dausprungo ir Mindaugo (būsimo karaliaus), broliai Daujotas ir Vilikaila.
Daujotų, kurių pradinės valdos (tėvonija) buvo apie Molėtus ir Nemenčinę, giminėje būta LDK žymių politikos ir teisės veikėjų. Jurgis Daujotas (m. 1924 m.) dalyvavo diplomatinėje veikloje siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo, 1919 m. vyko į Paryžiaus taikos konferenciją. Kadangi Polekėlės dvaro savininkai buvo bajorai, yra pagrindo manyti, kad kilę iš XIII a. žinomų Daujotų.
Daujotų dvaro sodyba, du mediniai korpusai, kurių vienas XVIII a. pabaigos, kitas XIX a., nugriauti jau atkūrus nepriklausomybę. Dvaro daiktus išsinešiojo patys gyventojai. Dar sovietmečiu, apie 1972 m., pasikėsinta į mauzoliejų. Vienas to meto veikėjų sumąstė vietoj mauzoliejaus įrengti … barą ar šašlykinę. Karstus iš mauzoliejaus išnešė ir vėliau užkasė kaimo kapinėse. Kurioje vietoje, niekas nežino. Dviejuose karstuose, kaip pasakoja kaimo gyventojai, buvo paskutinės dvaro savininkės Ievos Daujotaitės Liubomirkienės (Daujotaitė buvo nesėkmingai ištekėjusi už Lenkijos valstybės veikėjo Liubomirskio. Žmonės jos ilgą pavardę trumpino, sakydavo Mirskienė) garsėjusios daugelio kalbų mokėjimu, taip pat gebėjimais piešti, bei jos brolio, labai mandagaus bajoro, Jono palaikai.
Dvaras užmirštas, bet užtat visi žino, kad Polekėlėje veikė tarybinis ūkis. Didžiulis akmuo su informaciniu įrašu garbingoje vietoje pamiršti neleidžia. Dabar tik tuščias Daujotų mauzoliejus, su rūsyje pradėtu mūryti baro židiniu, dvaro parko su griuvėsiais ir sodo su šimtametėmis obelimis liekanos liudija, kad Polekėlė, dar vadinta ir Daujotava, nėra tik paprastas nykstantis kaimas, kokių Lietuvoje –nors vežimu vežk.
Jonas Sireika
