Esame rašę apie Radviliškio rajone gyvenantį jauną ūkininką Žydrūną Vileikį, kuris susidūrė su problema medžioti jam priklausančiuose žemės plotuose. Juose „tvarką“ daro šernai, o žvėris teisėtai sumedžioti būdų yra nedaug – nepriklausančiam medžiotojų būreliui ūkininkui tektų sumokėti nemažą (apie 40 eurų už parą) svečio mokestį, bet ir tai neužtikrintų ūkininkui galimybės savo vardu gauti medžioklės lapą. Į ūkininko papasakotą istoriją atsiliepė medžiotojai iš visos Lietuvos ir dalinosi istorijomis, kokie rašyti ir nerašyti įstatymai galioja medžiotojų tarpe ir kodėl medžiotojų būreliai ar klubai nenoriai priima netoli medžioklės plotų gyvenančius ūkininkus.
Susidūrė su klasta
Savo istorija sutiko pasidalinti ir kelių medžiotojų klubų narys bei vieno jų steigėjas Žilvinas Jonas Giedraitis iš Kauno, medžiojantis Raseinių rajone. Pasak jo, Lietuvoje yra tokių medžiotojų klubų, kurie nesuinteresuoti priimti vietinius medžiotojus, galinčius priversti laikytis etiškos medžioklės principų. Ž. J. Giedraitis pasisakė už tokią įstatymo pataisą, kuri leistų žemės ir miško savininkams medžioti visame medžioklės ploto vienete, sumokant tokius pat mokesčius už medžiojamų gyvūnų išteklius, kokius moka klubų nariai. Taip būtų užtikrintas lygiateisiškumo principas bei galimybė medžioti valstybei priklausančius žvėris visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, turintiems tam teisę. Pasak Ž. J. Giedraičio, medžiojamieji gyvūnai yra visos valstybės turtas. Šio medžiotojo pastebėjimu, Lietuvoje dažnos tendencijos žemės ir miško savininko nepriimti į medžiotojų klubus. Su tokia situacija jis bei vietiniai medžiotojai yra susidūrę viename medžiotojų klube (pavadinimas redakcijai yra žinomas, tačiau jo nenurodome dėl suprantamų aplinkybių – aut. pastaba). Pasak Ž. J. Giedraičio, nuo Nepriklausomybės laikų nei vienas eilinis netolimo kaimo gyventojas nebuvo priimtas į medžiotojų klubą. Buvo tik vienas priimtas ūkininkas, tačiau jam teko patirti daug vargo, kol ten pateko. Medžiotojas Ž. J. Giedraitis pasakoja, kad šis klubas yra tiek uždaras, kad visais būdais stengiasi paprastesnius žmones atriboti nuo medžioklės, jų nepriimant į savo gretas. Jis papasakojo istoriją, kad, turėdamas pakankamą kiekį žemės bei miško, pagal kurį Medžioklės įstatymas suteikia teisę medžioti, šio klubo pasiprašė leisti savo žemėje bei jam priklausančiuose vandens telkiniuose medžioti bebrus, kurie daro žalą. Jam buvo iškeltos sąlygos, kad už vieną medžioklę svečio teisėmis turės pakloti po 30 eurų ir per metus tokios „šventės“ galės būti tik tris kartus. Esą pagal medžioklės klubo vadovo pasakymą, vandens telkiniai yra žemės savininko, žuvis tvenkinyje yra taip pat jo, o bebrai – medžiotojų klubo nuosavybė, nes klubas už juos moka mokesčius. Šiam medžiotojui per vargus visgi buvo išduotas medžioklės lapas, suteikiantis teisę medžioti bebrus visame medžioklės ploto vienete, įrašant tik medžiojamų gyvūnų rūšį (bebrus), o gražinus lapą atsakingam klubo asmeniui, stebuklingai atsirado įrašas su konkrečiais sklypais, kur medžioklė galima, ko pasėkoje grėsė didžiulės piniginės sankcijos. Klasta paaiškėjo, kai pas medžiotoją į namus atvažiavo Aplinkos apsaugos departamento pareigūnas su licencijavimo skyriaus policininku paimti ginklų ir nubausti už neteisėtą medžioklę, nes, pasirodo, taip operatyviai pareigūnai reagavo į pilietiško anonimo skundą. Ž. J. Giedraitis sako, kad visas tas „pasismaginimas“, medžiojant bebrus, jam būtų kainavęs apie 10 tūkst. eurų. Kadangi apdairus žmogus pasidarė medžioklės lapų kopijas, tiek juos gaudamas, tiek atiduodamas, nuobaudos išvengė.
Medžiotojų pasaulio „keistenybės“
Ž. J. Giedraitis papasakojo ir daugiau absurdų iš medžiotojų klubų pasaulio. Pavyzdžiui,
turėdamas nuosavybės teise jam priklausantį mišką, savininkas negali paleisti šuns nuo pavadžio, nes būtų nubaustas, kad šunį vedžioja po medžioklės plotus. Apie medžioklės klubuose daromus įstatymų pažeidimus šiam medžiotojui tenka girdėti nuolat. Pavyzdžiui, esą būna, kad tas pats jau minėtas medžiotojų klubas, kurio pavadinimo nenurodėme, į medžioklės lapus įrašo žmogų, kuris tuo metu net neturi teisės įsigyti bei turėti ginklą. Pasak G. J. Giedraičio, yra buvusi situacija, kad toks asmuo netyčia nušovė medžioklinį šunį. Tik šį sykį tas pats pilietiškas anonimas nutylėjo apie nusižengimą ir situaciją padėjo užglaistyti. Būna, kad miškuose įrengiamos šėryklos žvėrims be žemės savininko sutikimo, ant privačios žemės išpilami pašarai, prie kurių yra tykojama žvėrių. Esą dėl netikslių medžiotojų šūvių sumedžioti, sužeisti žvėrys neieškomi ir paliekami supūti. Dėl medžioklės klubuose susiklosčiusių narių tarpusavio santykių, kai jie dangsto vieni kitų daromus pažeidimus ir skundžia „svetimus“, į „savų“ kategoriją nepapuolantys asmenys į medžiotojų klubus (būrelius) nėra priimami.
Klubo vadovas neigė pateiktą informaciją
Medžiotojo Ž. J. Giedraičio paminėto medžiotojų klubo vadovas Vaidas (pavardė redakcijai yra žinoma) neigė pateiktą informaciją, kad klubas neįsileidžia naujų narių. Pasak jo, šis medžiotojų klubas priėmė visus, kurie norėjo. Esą neseniai buvo priimti trys nariai. Klubo vadovas patvirtino, kad su informaciją pateikusiu medžiotoju Ž. K. Giedraičiu yra susiklosčiusi konfliktinė situacija ir dėl to šis žmogus klube esąs nepageidaujamas. Pasak Vaido, šis medžiotojas jau kelis kartus būtų įstojęs į klubą, jeigu elgtųsi kitaip. Jam kelis kartus buvo išduotas medžioklės lapas, nors ne klubo nariai paprastai tokios galimybės negauna. Paminėjus, kad Ž. J. Giedraitis pasidalino nuotraukomis apie miške nušautus ir paliktus žvėris bei privačioje žemėje išpiltus pašarus, klubo vadovas Vaidas atsakė, kad nuotrauka neįrodo, jog briedis buvo nušautas ir paliktas. Gyvūnas gali būti ir kritęs, galą gavęs dėl ligų. Taip pat esą nėra draudžiama šerti medžiojamus gyvūnus.
Klubai skirti geram laiko praleidimui
Kauno medžiotojų sąjungos prezidentas Kęstutis Markevičius sako, kad tarp minėto medžiotojų klubo bei Ž. J. Giedraičio yra daug ambicijų ir asmeniškumų. Pasak jo, yra visa reikiama įstatyminė bazė, kad žemės savininkai galėtų savo pasėlius apsaugoti nuo laukinių žvėrių. Jie turi pilną teisę medžioti darančius žalą gyvūnus – išrašomas medžioklės lapas, nurodant nuosavus plotus. K. Markevičiaus nuomone, žemės savininkai ir medžiotojų klubai turėtų eiti į kompromisą. Taip pat ūkininkai gali prašyti atlyginti nuostolius arba prašyti savo žemę išbraukti iš medžioklės plotų. Dalyvavimas klubų organizuojamose medžioklėse pirmiausia turėtų būti geras laiko praleidimas, buvimas kartu, todėl klubai nenori įsileisti žmonių, su kuriais kyla konfliktai. K. Markevičius patvirtino, kad yra bendravęs tiek su minėto klubo vadovu, tiek su Ž. J. Giedraičiu, tačiau nesiryžo spręsti, kuris teisus. Jis sakė nenorintis tikėti, kad medžiotojų klubai (ar būreliai) masiškai nesilaiko nustatytų normų, kadangi visur vyksta patikrinimai. E. Gentvilo inicijuojamos Medžioklės įstatymo pataisos, suteikiančios daugiau teisių žemių savininkams, esą supriešins medžiotojų bendruomenę. Medžioklės plotų išbarstymas „mažais gabaliukais“ nėra gerai.
Priima tik „patikrintus“ narius
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos vykdomasis direktorius Laimonas Daukša su medžiotojo Ž. J. Giedraičio papasakota istorija teigė susipažinęs, išklausęs abi puses. Ginčo šalims pasiūlyta konfliktą spręsti diskusijos būdu. Pasak jo, kiekvienas medžiotojų klubas stengiasi priimti „patikrintus“ narius, galbūt – pagal rekomendacijas. Nariai turi sutikti su piniginėmis rinkliavomis, yra stojamasis mokestis. Klubas moka medžioklės išteklių mokestį, perkamos pašarinės kultūros ir t.t. Į redakciją besikreipusio medžiotojo nurodytas klubas nesąs uždaras, tiesiog jis nenori priimti nepatikrintų asmenų. Kaip teigia L. Daukša, situacijos, kad nepriimtų į klubus, būna retai, o kur nepriima, yra priežastys. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija vidinių medžiotojų konfliktų nesprendžia, tik gali paraginti ieškoti bendrų sprendimų. Į medžioklę ateinama ilsėtis, reikia būti geros nuotaikos. Atėjus per konfliktus ir per jėgą, laisvalaikis netampa malonus ir geras. L. Daukša pasisakė už narystę klubuose, kadangi tai pririša prie atsakomybės. Išdavus lapus individualiai medžioklei, sunku kontroliuoti, limituoti. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos vykdomasis direktorius pasisakė už tai, kad liktų dabartinė tvarka – medžioklė yra aukštos atsakomybės veikla, todėl turi būti aukšta drausmė.
Žilvinas Jonas Giedraitis sakosi esąs vienas iš Medžioklės įstatymo pakeitimo iniciatorių ir šalininkų. Pasak šio medžiotojo, Lietuva yra vienintelė Europos šalis, kur žemės savininkas negali medžioti savo žemės plotuose. Žilvinas Jonas Giedraitis teigia pasisakantis už esamos medžioklės klubinės sistemos išsaugojimą, tačiau kad medžioklės ploto vienete turėtų galimybę medžioti visi žemės savininkai, nepriklausomai nuo turimos žemės kiekio, taip pat – medžioklės plote gyvenantys medžiotojai. Kaip sako Ž. J. Giedraitis, turi būti skurta tokia sistema, kad klubams atsirastų poreikis priimti vietinius gyventojus į savo gretas. Juo labiau, kad Aplinkos ministerija planuoja įvesti privalomus elektroninius medžioklės lapus, dėl ko visi medžioklės ploto vienete bei medžioklės procese dalyvaujantys asmenys turės galimybę matyti, kas ir kaip yra medžiojama. Tad skaidrumo medžioklėje tikrai nebus per daug.
Ieva Kučaitė
