Praėjusiame savaitraščio numeryje publikavome straipsnį apie tai, kad į redakciją kreipėsi Radviliškio miesto gyventojai, pasigedę anksčiau buvusių kačių šėrimo vietų. Žmonės neslepia nusivylimo – ilgą laiką šios vietos buvo vienintelis realus sprendimas benamių kačių problemai, o dabar jos dingo tarsi be paaiškinimo ir be jokios diskusijos su bendruomene.
Savivaldybės siekis – gyvūnų globos klausimą perkelti gyventojų sąžinei?
Radviliškio rajono savivaldybės mero teigimu, iš septynių buvusių šėrimo vietų dvi – J. Jaramino g. 23 ir Gedimino g. 47 – buvo panaikintos, nes asmenys, iki tol prižiūrėję šias vietas, atsisakė tęsti veiklą, o naujų savanorių neatsirado. Tačiau toks argumentas, gyventojų nuomone, kelia daugiau klausimų nei atsakymų – ar miesto institucijos išties padarė viską, kad užtikrintų gyvūnų gerovę? Kita vertus, ar beglobiais gyvūnais savanorystės pagrindais nemokamai turi rūpintis gyventojai, kai šiuo klausimu privalo rūpintis savivaldybės institucijos, o šiai sričiai netgi yra skiriamos lėšos.
Šiuo metu gyventojams siūloma patiems tapti savanoriais ir rūpintis kačių šėrimu, tačiau tokia „sprendimo“ forma kai kurių miestiečių akimis atrodo kaip atsakomybės permetimas bendruomenei. Miestas neturi aiškios strategijos, kaip ilgalaikėje perspektyvoje spręsti benamių gyvūnų problemą – o ji niekur nedingo. Katės iš miesto gatvių nedingo kartu su šėrimo vietomis – jos ir toliau ieško maisto, glaudžiasi prie šiukšlių konteinerių ar daugiabučių laiptinių.
Seniūnas J. Pranys pateikė komentarą
Galiausiai sulaukėme Radviliškio miesto seniūno Justino Pranio atsakymo. Jame seniūnas teigia: „Mieste esančios kačių šėrimo vietomis rūpinasi gyvūnus mylintys žmonės savanoriškais pagrindais. Su jais yra sudaromi susitarimai. Laikinai, kol atsiras naujų savanorių, kačių šėrimo vietų neliko tik dviejose vietose. Kai tik turėsime gyventojų, kurie įsipareigos šėrimo vietas prižiūrėti, atnaujinsime.“
Valdininkai kates paliko likimo valiai
Visgi toks atsakymas, gyventojų vertinimu, situacijos esmės nekeičia – šiuo metu realios pagalbos gyvūnams trūksta, o šėrimo vietų atnaujinimas tampa sąlyginiu pažadu, priklausančiu ne nuo savivaldybės pastangų, o nuo paprastų gyventojų iniciatyvos. Klausimas lieka vienas, kas šiuo metu prižiūri benames kates, jeigu seniūnija atsisako prižiūrėti kates ir permeta problemą gyventojų atsakomybėn. Taigi kas tuomet atsakingas už beglobių gyvūnų priežiūrą Radviliškio mieste?
Emilija Laukagalytė
