Iš ciklo „Vaitiekūnų žmonės“ (2)
Boleso ir Reginos Kundrotų sodyba dunkso pačiame Vaitiekūnų paribyje, už kurios veik tuoj prasideda Pypliai. Vienkiemio vieta unikali jau kad ir tuo, jog kone greta jo, kitapus kelio Juodeliai-Vaitiekūnai-Pypliai-Grinkiškis, stūkso Vaitiekūnų piliakalnis. Dabar jo papėdę skalauja Vaitiekūnų tvenkinys, išsiliejęs patvenkus šiame kaime Šušvę, o mano jaunystėje Šušvės lankose prie piliakalnio vykdavo Joninės ir kitos šventės, čia ieškodavome paparčio žiedo.
Be to, pro pat Kundrotų sodybą į Šušvę virveno mažulytis Vendrės upeliukas. Nebėra jo, numelioruotas kaip ir šimtai Lietuvos upelių.
Bolesas Kundrotas (pagal metrikus Boleslovas, bet normalūs žmonės juk liežuvio nelaužo, sakydavo – Bolesas) buvo aukštas, išlakus ir lieknas vyras, į kokius moteriškės žvilgsnius laido. Ir apskritai išskirtinis Vaitiekūnuose, o ir visame „Spindulio“ kolūkyje. Visų pirma todėl, jog buvo vairuotojas, o anksčiau šoferiai, kaip vyresnieji žmonės žino, būdavo kaime labai gerbiami. Šoferis aplanko tolimesnius kaimus ir miestelius, net į rajono centrą nuvažiuoja ir, jei gerai su juo sutari, gali ir tave ten pavėžėti, pavyzdžiui, pas daktarą. Gali anglių, durpių, šieno atvežti, žinoma, jei kolūkio valdžia leis. Ir taip toliau.
Kolūkio sunkvežimio įsukimas į atokią kaimo sodybą būdavo jai neeilinis įvykis ir likdavo tos sodybos vaikiščių, tarp jų ir mano, atmintyje.
Jau vien tas faktas, kad šoferiai pamato pasaulio žymiai daugiau negu paprastas žmogus, reiškė labai daug. Ir apskritai tai švaresnis ir lengvesnis darbas, negu visada tepaluoto ir dulkėto, nuo nuolatinio variklio kauksmo prikurtusio traktorininko. Net gali sakyti, poniškas.
Girdėjau, dabartiniai traktoriai gali arti ir akėti net be traktorininko (dabar sako – operatoriaus), betgi aš rašau apie senus gerus praėjusius laikus, kai mes su tamstomis buvome jaunesni.
O dar vienas didelis Boleso Kundroto išskirtinumas – kad jis buvo prie valdžios. Nes, pirma, – gyveno po vienu stogu su kolūkio vyriausiuoju mechaniku, kuris buvo vedęs Boleso seserį, taigi jie buvo švogeriai (na, gerai – svainiai).
Tai tik dabar gali atrodyti, jog vyriausiasis mechanikas yra niekai. Anuomet, ir dar kolūkyje, šis pareigūnas buvo didelė valdžia. Nes, vėlgi, tau bėda ar verks plyš reikia ką nors parvežti – kaip be mechaniko? O traktorininkams, vairuotojams, kombainininkams ir kitiems ūkio technikos žmonėms vyr. mechanikas apskritai buvo Dievas. Patiksi jam – naujesnį kolūkio traktorių ar mašiną galėsi vairuoti ir t. t. Ir jau neduokdie susipykti…
Seni vaitiekūniškiai sako, ir aš tuo nesistebiu, jog Bolesui Kundrotui dar ir todėl neprastai gyvenime sekėsi.
Ir paskutinė aplinkybė: jis daug metų vežiojo kolūkio valdžią – patį pirmininką. Tiesą pasakius, pirmininkai keitėsi kaip pirštinės, tik Bolesas ne. Santūriai besišypsantis, akis kiek primerkęs, jis vis naujai kolūkio ir savo valdžiai plačiai atverdavo savo vairuojamo gaziko, kiti sakydavo viliuko, dureles. Tai buvo tokia šauni visur pravažiuojanti mašinikė, kuriai prilygtų turbūt retas dabartinis prabangus džipas ir kuriai, sako, reiktų dėkoti už nemažą dalį anų laikų pasiekimų.
Nemanykit, jog tokį aukštą postą šis žmogus turėjo vien dėl švogerio. Buvo ir kitų privalumų. Pavyzdžiui, Boleso mandagumas, santūrumas, tam tikras aristokratiškumas, kas prie valdžios labai tinka ir jai patinka.
Taip pat mokėjimas laikyti liežuvį už dantų, kas šitokioje vietoje ne tik tinka, bet ir būtina, antraip tame balne ilgai neišsilaikysi. Bolesas mokėjo ir galėjo.
Ne tik kolūkio moteriškės, bet ir vyrai pagarbiai žvelgdavo į Bolesą. Jei pasitaikydavo prie butelio prisėsti – iš pradžių atsargūs, po trečios burnikės išdrąsėja: „O pasakyk, Bolesiuk, pas mergas ar mūsų pirmininką irgi veži?“ Tas tik šypsodavosi.
Kai Lietuvon ūmai atšoko Nepriklausomybė, daug kolūkių buvo išgrobstyti ir išdraskyti arba, kaip „Spindulys“, persikrikštijo bendrovėmis (ir šios draskymų bei konfliktų neišvengė) – sutrumpėjo nesuskaičiuojamų „Spindulio“ pirmininkų virtinė, o sykiu ir Boleso Kundroto darbai. Tiesa, dar pavežiojo jis vieną kitą bendrovės vadovą, o kai šie panoro patys vairuoti vakarietiškus modernius džipus – liko be darbo. Bet ilgai be jo nesėdėjo, dirbo paprastesnius. Kol metų našta suvis prispaudė. Visiems taip būna, bus ir mums bei jums.
Atidesni turbūt jau suprato, kodėl rašau būtuoju laiku – taip, Boleso Kundroto jau nebėra. Anapilin jo vėlė iškeliavo 2023 metų pabaigoje, o kūnas atgulė Vosiliškio kapinaitėse, greta jau anksčiau mirusios žmonos Reginos. Bolesas nugyveno 89 metus. Kaip vyrui nemažai.
O čia pateikiu mūsų pokalbį vasariškai šiltą ir saulėtą 2021 metų rugsėjo dieną, kai gražioje Kundrotų sodyboje baigė sirpti obuoliai. Kieme stovėjo šeimininko „Audi“, nes tikras šoferis net ir senatvėje be mašinos užmigti negali, už vartų lojo nemažas šuo. Bolesas atėjo šypsodamasis: „Įeik, toji laika jauna, draugiška, tik dūkti jai rūpi“.
Pasakoja Bolesas Kundrotas, Radviliškio rajono Vaitiekūnų k., g. 1934 m.
– Man jau 87 (2021 m. – (F.Ž.) Jau laikas į aną pusę važiuot.
– Juk jūs vietinis, vaitiekūniškis?
– Taip. Ir tėvai mano vietiniai. Jų namas buvo ten, kur kolūkio kontora vėliau stovėjo – ant Tarailio upelio kranto. O paskui žmonės išėjo į vienkiemius, tai ir mano tėvai čia sodybą pasistatė. 14 hektarų turėjo mano tėvai.
Tavo tėvukas po karo ateidavo pas mus paklausyti Amerikos balso, nes radiją turėjom. Paskui jis jau savo turėjo. Maladeckas tavo tėvukas buvo, pasakodavo, kaip fronte kariavo. Kaip jam ranką sužeidė, per naktį išgulėjo sužeistas, kol surado. Sviedinys sprogo netoli. Tavo tėvuko fronto draugas buvo Liutkus iš Pyplių, jo dukra Viliūnė Kaune gyvena.
O mano tėtis (Vincentas Kundrotas) dar prieš karą mirė, o mama nugyveno beveik 90. O tėtis tik 45. Skrandis jam trūko, o į ligoninę nebuvo kaip nuvažiuoti prieš karą. Išėjo sėti trąšų, užsidėjo sieką ant kaklo ir parėjo susirietęs.
Mano sesuo Genė buvo Adolfo Švėgždos žmona, mes švogeriai. Prisimeni – jie gyveno kitame šio namo gale. Adolis pirma jos mirė – į medžioklę išvažiavo ir ten širdis sustojo. Jam virš 60 tada dar buvo, dar jaunas. Medžioklėje negera jam pasidarė, sako – važiuoju namo. Bet neparvažiavo, pakeliui sustojęs mirė. Galėjo nors iššauti, tai būtų draugai privažiavę.
Adolis Švėgžda atėjo į šitą namą žentu nuo Pyplių, jis ligi tol gyveno čia netoliese, prieš Pyplių kaimą.
O jo žmona, mano sesė, mirė ligoninėje. Ji gimusi 1929 metais. Mirė maždaug prieš 7 metus. Šeimoje buvome du vaikai.
– Kur mokėtės?
– Vaitiekūnų pradinėje mokykloje. Mokytoja buvo Ona Kuprienė (vyresnioji, kurią vietos žmonės vadino Onute; jaunesnioji Ona Kuprevičienė Vaitiekūnų vaikus mokė po karo. – F.Ž.). Mokykla buvo Kuprynėje, ten, kur dabar gyvena Šulskis Feliksas. Pirmoji pradinė mokykla buvo mano tėvų gryčioje Vaitiekūnuose, po to Kuprynėje, dar po to Petrėtynėje, o galiausiai pas Daunorus Joną ir Eleną. O daugiau nieko nesimokiau.
– O vairuotoju?
– Vairuotoju mokiausi būdamas tarybinėje armijoje. Urale 8 mėnesius tarnavau ir 2 metus Maskvoje. Šalčiai ten buvo 40 laipsnių, o palapinėse reikėjo gyventi. Kariuomenėje dar nespėjau to vairavimo mokslo išeiti, tai po jos Panevėžyje baigiau – reikėjo dar 2 mėnesius mokytis. Tai buvo 1959 metais. Mano vairuotojo stažas nuo tada – virš 60 metų.
Prieš armiją dar mokiausi Kėdainių amatų mokykloje. Paskyrė būti staliumi, bet man tas darbas nepatiko, ne prie širdies, aš norėjau būti vairuotoju.
Dar ir dabar važinėju mašina, Audi „bulką“ turiu. O darbinė mano pirmoji mašina buvo su medine kabina – Zis 5. Paskui Gaz 52, Gaz 53, paskui Uazikas „viliukas“ – kolūkio pirmininkus juo vežiojau. Kazakevičių, Milašių ir kitus. Prieš Kazakevičių pirmininku buvo Stumbrys, jis arkliu jodavo, strielbą užsikabinęs. Po Milašiaus dar buvo Smalskas ir kiti.
Po pensijos dar ilgai dirbau, gal tik 6 metai, kai nebedirbu. Dirbau su Zilu – grūdus vežiau nuo kombaino, po to grūdus į bokštus kėliau.
Aš save laikau vaitiekūniškiu, nesvarbu, kad čia pat Pyplių kaimas. Toliau už mūsų sodybos link Grinkiškio Mėžinienės Elenos sodyba ir nuo ten jau Pypliai. Greit jie išnyks, nes ten seni žmonės, virš 80 metų.
Už mane Vaitiekūnuose senesnė tik Zakarevičienė Janina – jai virš 90 metų.
Po karo iš mūsų sodybos Grinkiškio stribų vadas Rapolas kiek daiktų išvežė… Kai Valaitis čia buvo nušautas. Valaitis buvo pirmasis šio kolūkio pirmininkas (matyt, pašnekovas čia turėjo omenyje Pyplių kolūkio pirmininką, nes pirmasis Vatiekūnų kolūkio pirmininkas buvo Pranas Kazokevičius, kurį vietiniai vadino Kazoku. 1949 metais čia buvo įsteigti 4 kolūkiai pagal vietos kaimus: Dirgaičių, Juodelių, Pyplių ir Vaitiekūnų; vėliau jie buvo sujungti į vieną, pavadintą „Spindulio“ vardu. – F.Ž.).
Valaitis važiavo pro čia vežimu iš Pyplių, o pas mus tada kaip tik buvo užėję apsimetę partizanais. Jie atėjo apiplėšti, nes žinojo, kad kiaulę pasiskerdėme. Atėjo jie čia ir – Valaitis kaip tik pro šalį važiavo, pagalvojo jis – užsuksiu, gal čierką padarysiu, mėgėjas jis buvo išgerti. Mat pas mus kaip tik lempa degė – kiaulę tvarkėme. Tai Valaitis arklį pririšo prie radijo antenos stulpo ir – pasitiko jį susiedas (kaimynas), kuris gyveno nuo čia gal 300 metrų. Įstūmė jis Valaitį į kambarį ir pabeldė į langą: „Nušaukit“. Ir nupliūrino tie jį.
– Tie apsimetėliai partizanai buvo kaimynai?
– Taip. Du vietiniai – (pavardžių nerašysiu – gal giminių tebėra. – F.Ž.) ir iš Vosiliškio dar du. Šitie tai nepažįstami. Apsimetę visi partizanais. Žinojo, kad kiaulę pasiskerdėm.
Kaimynas liko lauke daboti, o tie nepažįstami iš Vosiliškio įėjo į gryčią, suvarė mus į kambariuką, pradėjo krautis mėsą ir – kaip tik Valaitis. Tas mūsų kaimynas, kuris stovėjo sargyboje lauke, buvo ir Valaičio kaimynas, tai kaip jį paleis… Ir nušovė žmogų.
O po to atlėkė Rapolas kratą daryti. Apsupo visą sodybą. Visus geresnius daiktus į vežimą susikrovė, net kuparą (kraičio skrynią). Po to tik pusę tų daiktų grąžino.
Nuvežė mus į Grinkiškio stribinę ir uždarė, sakė – „Jūsų darbas čia“. Nu ir galų gale žiūrim pro langiuką – ateina kaimynė, kuri, slapstydamasi nuo miškinių, tą naktį ant šieno nakvojo. Papasakojo, kaip buvo: naktį ji išgirdo, kaip tie atseit partizanai su lašiniais grįžę po to įvykio kalbėjosi. Trys atsisveikino ir išvažiavo į Kauną, o tas, kur buvo mūsų kaimynas, nuėjo į bunkerį. Ir tos kaimynės vyras – už Kuprio Boleso jis gyveno – atėjo ir pasakė tą stribams.
Tai tie į vežimus ir – pas tą netikrą partizaną, mūsų kaimyną. Įpuolė į kambarį – lovoj vyras guli. „Kas čia?“ – paklausė. Namiškiai sako, kad ligonis. Kaldrą nutraukė – ogi apsirengęs. Tuoj ištardė – kur bunkeris? Parodė tas viską. Stribai nuvažiavo, girnas nuo bunkerio atitraukė – viską rado, ir mėsą, ir Valaičio dokumentus rado, viską. Visus suėmė. O mus paleido namo – važiuokit. Taip geras žmogus Valaitis žuvo nekaltai. Ne komunistas jis buvo.
Žmona mano, Regina, irgi vietinė, jos tėvai gyveno už Aleknos Martyno, važiuojant ant Vosiliškio. Dabar ji pas dukterį Vilniuje, ligoninėje. Daktarai sakė, kad jos būklė nekokia. Cukraligė jai. (Po pusmečio R. Kundrotienė mirė. – F.Ž.) Ji metais jaunesnė už mane. Dirbo daržininkystėje – sodindavo agurkus ir kitką. Po to melžė karves, šėrė kiaules ilgai fermoje, čia netoli. Čia ir susirgo cukralige, pastambėjo.
Mūsų vaikai du. Sūnus gyvūnų mėgėjas, augina, prižiūri juos. Dukra gyvena ir dirba Vilniuje. Turime 5 anūkus. Mėgsta jie čia atvažiuoti.
– O jūsų sveikata kaip?
– Kosulys ir dusulys. Rūkiau gyvenime, ir smarkiai. Ir dirbau prie grūdų beicavimo daug metų. O dar dulkėse grūdus į bokštus keldavom, tai kol išpumpuoji mašiną…
– Kada gyventi buvo smagiau – tarybiniais metais ar dabar?
– Žinai, kad tarybiniais. Liaudies kiek tada čia buvo – šokiai kiekvieną šeštadienį, gegužinės, Joninės, dūdų orkestrai. O dabar nieko, tylu ramu. Žmonės susvetimėjo.
– Ko labiausiai gaila iš anų laikų?
– Jaunystės.
– Kaimai pasikeitė?
– Daugirdai dingo, tik Žalgevičiaus namas stovi. Pypliai dar yra, bet juose visi virš 80 metų.
Ir mes numirsim – kas į tą namą ateis? Visi anūkai namus turi.
– Su kuo gyvenime daugiausia draugavote?
– Švėgždos Albertas čia netoli gyveno, tai su juo daugiausia. Jis buvo vedęs Jurevičiukę. Užsigavo jis kojos pirštą, daktarai pasakė – reikia pjauti, bet tas nedavė. Praėjo kiek laiko ir visą koją teko nupjauti. Kiek pabuvo ir numirė, po to ir jo žmona mirė. Jis irgi vairuotojas buvo, su Kamazu dirbo.
O iš kolūkio pirmininkų, kuriuos vežiojau, geriausias buvo Kazakevičius. Septynis metus jį vežiojau.
– Kada ūkis stipriausias buvo?
– Dabar technika nauja, tai nepalyginsi. Seną išpardavė. Mechanizatorių „Spindulio“ kolūkyje pirma būdavo 29, o dabar tik 6 ir viską aptarnauja. Vairuotojų nebėra – tik traktoriai. Pardavė mašinas, nebereikia. Grūdus traktoriais veža. Mes į mašiną pakraudavom 5 tonas, o tie dabar į traktorių pakrauna 30 tonų – sutaupo kuro. Veža į bokštus, pradžiovina ir paskui išvežioja furos.
– Kas dabar bendrovės vadovą vežioja?
– Pats vairuoja. Iš Panevėžio važinėja. Bet paskui nusipirko Romančiko namą, sako, kai bus prastas oras, turėsiu kur apsistoti. (Čia apie kiek ankstesnį bendrovės vadovą; dabartiniai jau vėl kiti. – F.Ž.) Ir vietinių specialistų nebėra – agronomas nuo Žaiginio kaimo (Raseinių r.).
– Jūsų švogeris Adolis irgi buvo išsikraustęs iš čia.
– Taip, į namą Vaitiekūnuose, prieš Zakarevičių.
– O jūs niekada nenorėjote kitur gyventi?
– Ne, niekada. Iš pradžių čia buvo medinis namas, paskui apmūrijome.
Nenorėčiau ilgai sirgti. Geriausia būtų numirti staigiai. Kai reikia slaugyti kaip dabar žmoną – neduok, Dieve… Nei apsiversti, nei pavalgyti, net nemato… Jei ne dukra, būtų blogai.
… Boleso noras Danguje buvo išgirstas: mirė miegodamas dukters bute Vilniuje. Ten būdamas labiausiai mėgo žiūrėti pro langą į gatvėje zujančias mašinas.
Feliksas Žemulis
Felikso Žemulio nuotraukos
Visos reakcijos:
50Nijolė Balčiūnienė, Birutė Morkevičienė ir Dar 48 žmonės
