Važiuojant keliu nuo Pakruojo link Šiaulių ir pasukus į Radviliškio pusę, akį patraukia rodyklė dešinėje kelio pusėje, kuri praneša, kad už 200 metrų yra pirmojo Lietuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko (1860–1937) gimimo vieta. Žinoma, pravažiuoti negalima, nes juk tai nėra paprasta vieta, ji susijusi su reikšminga istorine asmenybe.
S. Žukauskas gimė 1860 m. gruodžio 31 d. Dovainiškio palivarke. Jo bajorų kilmės lenkakalbiai tėvai matyt savo žemės neturėjo, palivarką nuomojo. Bet po sūnaus gimimo nuomojo neilgai, nes S. Žukauskas vėliau mokėsi ne Šiaulių, o Marijampolės gimnazijoje. Bajoraitį traukė karinė tarnybą, todėl 1883 m. jis įstojo į Vilniaus karo mokyklą. Nemažai šios mokyklos absolventų tapo Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos karo vadais, generolais. 1894 m. S. Žukauskas padarė svarbų dalyką –vedė evangelikę liuteronę, Kauno vokietaitę Žozefiną (Jozefina) Hasdorf ir pats perėjo iš katalikybės į protestantizmą. Skirtingai nei katalikams, kuriais valdžia nepasitikėjo dėl 1830-31m. ir 1863-64 m. sukilimų, gabiems protestantams padaryti karinę karjerą nebuvo sunku.
S. Žukauskas greitai kilo aukštyn, ir 1916 m., prieš pat nuverčiant carą Nikolajų II, jau buvo generolas, turėjęs rusų – japonų karo ir Pirmojo pasaulinio karo patirties. Kaip tik tokio karvedžio ir prireikė 1919 m. prasidėjus kovoms už Lietuvos nepriklausomybę. Ką tik grįžęs į Lietuvą iš Kijevo, gegužės 7 d. generolas paskiriamas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju vadu ir štabo viršininku. Vyriausiojo vado pareigas ėjo net keturis kartus. Dalyvavo kuriant Lietuvos karines pajėgas ir vykdant svarbiausias karines operacijas prieš Raudonąją armiją, išstumiant ją iš mūsų šalies. Tiesa, neapsieita ir be kuriozų. Kai 1920 m. spalio mėnesį prasidėjo kautynės su Lenkijos gen. L. Želigovskio kariuomene prie Širvintų ir Giedraičių, pasigęsta vyriausiojo vado. Paskui paaiškėjo, kad generolas smagiai leido laiką (medžiojo) su Rokiškio dvaro savininku grafu Jonu Pšezdeckiu… Visgi baigiamose Širvintų ir Giedraičių kautynėse S. Žukauskas lietuvių pulkams vadovavo. Dėl to ir kitų faktų ( S. Žukauskas, jau tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, bet susirgęs, gydėsi Varšuvos ligoninėje, jo įdukra Apolonija ištekėjo už lenkų karininko, pats jis vyko parsivežti žmonos į lenkų kontroliuojamą Kijevą ir pan.) dalis lietuvių karininkų ir generolų reikšdavo nepasitenkinimą Žukausko „lenkiškumu“ ir priversdavo šalies valdžią generolą atleisti. Bet susidarius sudėtingesnei situacijai, be jo niekaip nepavykdavo apsieiti.
Eiliniai kariai ir dauguma karininkų gerbė S. Žukauską, nes jis buvo ne popierinis, o kovinis generolas. Ne veltui apdovanotas carinės Rusijos, Lietuvos ir Čekoslovakijos ordinais. Beje, už nuopelnus, vadovaujant pulkui mūšiuose prie Šiaulių ir Šeduvos, 1915 m. gavo šv. Georgijaus vardo kardą su paauksuota rankena. Įdomu, ar ne todėl tuomet dar carinės armijos pulkininkas S. Žukauskas taip stengėsi, kad buvo kilęs iš Šiaulių krašto? Tarp kitko, pagal kitus, mažiau patikimus, labai abejotinus biografijos duomenis, jis gimė 1864 m. gruodžio 31 d. Šiauliuose.
Kai 1927 m. vasarą Šiaulius aplankė prezidentas A. Smetona, vienas jo palydovų buvo ne kas kitas, o gen. S. Žukauskas. 1928 m., keliaujantį po Lietuvą prezidentą taip pat lydėjo S. Žukauskas. Prezidentas juo pasitikėjo ir naudojosi S. Žukausko autoritetu savo valdžiai stiprinti. 1928 m. išleistam į atsargą generolui atsilygino solidžia pensija ir dvaru Kauno apskrityje.
Jonas Sireika
autoriaus surinktos ir darytos nuotraukos
