Daugeliui žemdirbių pienininkystė nepatraukli dėl nepertraukiamo darbo 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę, tačiau verslą motyvuoja du kartus per mėnesį ūkį pasiekiantys pinigai už parduotą pieno žaliavą. Vis dažniau spaudoje pasirodo skelbimų, kad ūkis ieško melžėjo ar melžėjos, siūlo tikrai „miesčioniškus“ atlyginimus. Tačiau surasti specialistą – nėra paprasta.
Baido darbo fermoje rutina: melžti pradedama pusę keturių ryte, pabaigus reikia išplauti liniją ir pieno bloką, išdalyti miltus karvėms, tada pagirdyti veršelius, išplauti kibirus. Vakare – vėl ta pati procedūra. Trys valandos ryte ir trys valandos vakare. Didesniuose ūkiuose vienai melžėjai patikima 100 karvių ir daugiau.
Šiandien savo pašnekovų klausiame: 1 500 Eur (į rankas) melžėjai – per mažai ar per daug?
Žemės ūkio bendrovės „Merkys“ (Trakų r.) vadovas Valerijanas JUSIONIS:
„Mano nuomone, 1 500 Eur į rankas melžėjai ar melžėjui – normalus atlyginimas. Mūsų bendrovėje dirba 5 melžėjos, į rankas gauna po 1 000 Eur. Tik reikia įvertinti jų darbų apimtis. Karves reikia ne tik pamelžti, bet jas ir prižiūrėti, o tam būtinos specialios žinios ir įgūdžiai. Dažnai į bendrovę ateina norintieji įsidarbinti neoficialiai, kaip tas buvo įprasta kai kurių ūkininkų ūkiuose. Vyrai pasakojo ten už visos dienos darbą gaudavę pavalgyti ir vakare alaus.
Mūsų bendrovėje įdarbinta dvi dešimtys aplinkinių kaimų gyventojų, jiems suteikiamos visos socialinės garantijos, atlyginimai mokami į banko sąskaitą.“
Kazlų Rūdos sav. pažangaus prekinio pieno ūkio šeimininkė Dalia KAIRAITIENĖ:
„Pieno ūkyje melžėjai mokėti 1 500 Eur į rankas – kažkoks kosmosas. Juk „popierinis“ atlyginimas turėtų būti apie 2 500 Eur. Kiek tada turėtų gauti universitetų magistrantūrą baigę gydytojai, mokytojai, vadybininkai? Iš kur ūkininkui imti tokius pinigus? Prieš gerą dešimtmetį už pieno kilogramą buvo mokama 0,32 Eur, dabar – 0,29 Eur. Per tą laikotarpį ne procentais, o kartais pabrango pašarai, trąšos, chemikalai, technika, fermų įranga ir kt. Žemės ūkio bendrovės verčiasi mišria gamyba (augalininkystė, gyvulininkystė, agroserviso paslaugos), melžėjams į rankas moka po 700–800 Eur. Nemažai ūkių pieno gamybos nenutraukia tik dėl įsipareigojimų bankams (gavus Europos Sąjungos ir valstybės paramą). Ūkininkai savo verslą programuoja į ateitį, o ji gerokai miglota. Šalies pieno sektorius orientuotas į eksportą – kai kuriose įmonėse išvežama nuo 60 iki 90 proc. gaminių. Lietuviškos pieno produkcijos atsisako Kinija, Baltarusija. Ar nacionalinis pieno gamybos verslas turi perspektyvą?
Kai prieš daugelį metų pradėjome ūkininkauti, rankomis melžiau 11 karvių, pati girdžiau veršelius, vyras dirbo su technika. Tai buvo ne šeimos ūkis, o katorga. Neturėjome savaitgalių, atostogų. Plečiamas ūkis, diegiamos technologijos padėjo subalansuoti gamybos sąnaudas. Ateities ūkis – stambus, robotizuotas.“
Žemės ūkio bendrovės „Ginkūnų agrofirma“ (Šiaulių r.) vadovas Arūnas GRUBLIAUSKIS:
„Šiandien melžėjų trūksta, darbas nelengvas, atsakingas, todėl 1 500 Eur į rankas – padiktuota rinkos sąlyga. Mūsų bendrovėje tokie darbuotojai, nelygu, kokia darbų apimtis, gauna 1 200–1 300 Eur (į rankas). Melžėjų darbas – ne vien mechanika. Sergančią karvę pamelši – dešimtis tonų pieno žaliavos sugadinsi. Jei vienas žmogus melžia 250 karvių, jam atlygis 1 500 Eur į rankas – visai normalus.“
Kėdainių r. nedidelio pieno ūkio šeimininkė Viktorija ŠVEDIENĖ
„Žemės ūkio bendrovės už pieno žaliavą gauna „europinę“ kainą, todėl ir melžėjams gali mokėti „europinį“ atlyginimą. Iš sovietmečio paveldėtas stereotipas apie melžėjos ar melžėjo profesiją, o juk tai maisto sektoriaus darbuotojas, nuo kurio meistriškumo priklauso visos maisto grandinės efektyvumas ir kokybė. Keistai atrodo, kai su negyvais daiktais (informacinėmis technologijomis) dirbantis žmogus gauna 3–4 tūkst. Eur, o prie maisto ištakų esančiai melžėjai 1 500 Eur – jau per daug. Juk melžėja turi išmanyti apie gyvulį, jo produktyvumą, būdo savybes, galimas ligas ir kt. Kompiuterizuotos melžimo aikštelės informacija melžėjai turi būti suprantama, antraip ūkio savininkas gali turėti nuostolių. Apie pašaukimą galbūt per skambu kalbėti, bet juk karvės turi charakterį, atpažįsta žmogaus polinkį jas prisijaukinti, joms padėti. Mano nuomone, reikėtų dažniau kalbėti apie dirbančiuosius žemės ūkyje, viešinti padorius atlyginimus (1 500 Eur į rankas melžėjai), tuomet bus mažiau norinčiųjų emigruoti ar imtis kokios nors nelegalios veiklos.“
Konkurso „Geriausi melžėjai“ organizacinio komiteto (2001–2017) narys Vytenis NEVERDAUSKAS:
„Šalyje mažėja pieno ūkių, bet pieno primelžiama daugiau. Tai liudija, kad ūkiai stambėja, modernėja. Tad ir darbuotojų kvalifikacijai keliami aukštesni reikalavimai. Norinčiųjų dirbti pieno ūkiuose stokojama, nes ir darbo pobūdis nepatrauklus. Be to, profesionalių melžėjų rengimas – tolimos praeities reliktas. Sovietmečiu melžimo operatores rengė beveik kiekviena profesinė žemės ūkio mokykla. Po 1990-ųjų žemdirbių pamainos ugdymas buvo patikėtas Žemės ūkio, vėliau – Švietimo ir mokslo ministerijoms. Kad juos kur galai! Lietuvos veterinarijos akademija porą dešimtmečių puoselėjo Melžimo mokymo centrą, daugelyje šalies rajonų rengė melžėjų varžytuves, sulaukdavusias didžiulio dėmesio. Melžėjų varžytuvių judėjimą įkvėpė Josifas Tacas, o jam išėjus Anapilin – dr. Saulius Tušas. Karvių melžimo meistriškumą demonstravo pieno ūkių darbuotojai, patys šeimininkai, studentai, moksleiviai. Vienais metais baigiamajame konkurso renginyje karves bandė melžti, sviestą mušti Seimo nariai. Pieno perdirbimo įmonės steigė nugalėtojams prizus, LŽŪKT ir rajonų žemės ūkio skyriai demonstravo varžytuvėms nuolatinį dėmesį. Atrodė, kad pavyko melžėjo profesijai suteikti prestižo, tačiau per pastaruosius kelerius metus dėmesys pienininkystei nuslopo, drauge nusinešdamas ir profesionalaus melžėjo autoritetą. Tad dabar melžimo specialisto tenka su žiburiu ieškoti.“
Parengė „Ūkininko patarėjo“ korespondentas
Justinas ADOMAITIS
Algimanto SNARSKIO piešinys
