Prie kelio Pakruojis – Radviliškis, ant nedidelės upės Vezgės kranto, stūkso apleisti ir nykstantys pastatai. Pasukus į senų medžių alėją, prieš lankytojo akis atsiveria tai, kas liko iš kažkada gražaus, pilno gyvybės Pavezgių dvaro. XIX a. II pusėje dvaras priklausė Landsbergiams, vėliau – Chodakauskams.
Paskutiniai jo savininkai buvo Šakmanai. Tadas Šakmanas – Lietuvos istorijoje žinomas žmogus, nuo 1927 m. prezidento A. Smetonos adjutantas, nuo 1929 m. asmens adjutantas. Asmens adjutantas buvo vyriausiasis prezidento karinės apsaugos viršininkas, dirbęs prezidentūroje Kaune. Jis turėjo tiesioginį ryšį su kariuomenės Generaliniu štabu, prezidento policijos viršininku ir prezidentūros rūmų komendantu. Bet koks pareigūnas, atvykęs pas prezidentą, eidavo pas jo asmeninį adjutantą, kuris susisiekdavo su prezidentu ir gaudavo jo sutikimą susitikti. Prezidentas pusryčiaudavo su savo adjutantu, išklausydavo jo turimą informaciją, o vakarais dažnai adjutantas buvo kviečiamas prie stalo su visa prezidento šeima. Dėl pareigų svarbumo asmens adjutantams buvo keliami dideli reikalavimai: ištikimybė, graži išvaizda, puikios manieros, užsienio kalbų mokėjimas ir gebėjimas bendrauti, ryžtingai veikti. Ilgesnį laiką tarnavę prezidentui, adjutantai įgydavo didelį pasitikėjimą, kartais net susigiminiuodavo su savo viršininko šeima, kaip kpt. A. Valušis, už kurio prezidentas išleido savo dukrą Mariją.
T. Šakmanas taip pat turėjo visas asmens adjutantui reikalingas savybes ir sėkmingai tarnavo A. Smetonai. Jis, be abejo, patiko ir Sofijai Smetonienei, nes, be kita ko, turėjo vokiškų šaknų, kaip ir prezidento žmona. Jaunasis karininkas prezidento aplinkoje susipažino su S. Smetonienės dukterėčia Alina Aleknavičiūte, ją įsimylėjo ir nusprendė vesti. Po 8 metų tarnybos pas prezidentą, pakilęs nuo aviacijos leitenanto iki pulkininko, 1935 m. T. Šakmanas atsistatydino ir išvyko į Pavėzgius, paveldėtą dvarą. Mat jaunoji šeimininkė norėjo ramaus, ne įtempto gyvenimo, koks galėjo būti dėl vyro darbo prezidentūroje. Deja, džiaugtis laime teko neilgai: 1938 m. Alina Šakmanienė pagimdžiusi sūnų mirė. Sukrėstas žmonos mirties, T. Šakmanas išvažiavo gyventi į Šiaulius, įsidarbino alaus darykloje „Gubernija“ direktoriumi. Po poros metų Lietuvą ištiko katastrofa – Raudonoji armija okupavo kraštą, naujoji valdžia nacionalizavo dvarus. Už buvusią materialinę gerovę ir puikią karinę karjerą T. Šakmanui pokariu teko sumokėti aukštą kainą – 10 m. lagerio. 1956 m., sugrįžęs į Lietuvą, dirbo paprastus darbus Šiaulių statybos treste. Mirė sulaukęs 90 m. amžiaus, likus vos metams iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
