Spalio 25 d. pavakare snigo. Taip darbavosi žiemos žvalgai. Ta proga nusprendžiau pasidairyti skilties istorijoje.
Istorija
2000-aisais pasėjau eksperimentinį opusą „Odė chuliganizmui“. Su prierašu „Kas naujo Tėvynėje“. Prierašo autorė – anuometinė „Mūsų krašto“ redaktorė R.Vaitkevičienė. Po septynių mėnesių skiltį apvainikavo žodis „Pastebėjimai“, po aštuonių – „Pamąstymai“, o devintame jie apsijungė ir gimė „Pastebėjimai ir pamąstymai“. Po metų atėjo užmirštis.
Užmiršties mietai
Anuometinės skilties pastraipos buvos trumpos, o skiltys itin mažos apimties, be nuotraukų, bet populiarios skaitytojų tarpe. Prisiminęs užmaršties istoriją ir norėdamas suvienodinti savaitraščio numerių ir naujai atgimusių skilčių skaičių nusprendžiau parašyti, bent porą retro skilčių. Pirmoji pastraipa hobiui.
Hobis
„Hobis – ne biznis“,- teigia garsus kunigas V. Rudzinkas ir mano, jog jis gali būti naudingas kiekvienam žmogui. Mano hobis – pomėgis, mėgstamas laisvalaikio užsiiėmimas-skilties rašymas. Jei tai daryčiau už pinigus, tapčiau profesionalu, prarasdamas pomėgį ir mėgėjo statusą.
Statusas
Lietuvos „popso“ dainininkus galimas suskirstyti į tris grupes. Tai tie, kurių nepamatysite „Pūko“ TV (pirma rūšis).Tuos, kuriuos nuolat rodo per minėtą TV (antra rūšis), ir tuos, kurių net „Pūko“ televizija nerodo (trečia rūšis). Aukščiausios rūšies „popso“ atlikėjų džeksonų, madomų ir pan. Lietuvoje paprasčiausiai neturime. Na, o kas liečia operinius dalykus, man kyla neaiškumų. Štai V. Juozapaitis-profesionalus politikas ar profesionalus dainininkas. Sprendžiant iš honoraro dydžio, gauto už pasirodymą Latvijoje, – du viename.
Du viename
Kaimynas, išgriebęs iš pašto dėžutės antrą nemokamą 9,5 tūkstančio egzempliorių tiražu išleista oficiozo numerį, įgarsino pasaulį ir laiptinę nesuprantamais garsais. Nuraminau pasakęs, jog tuom reikėtų džiaugtis. Ruduo-burokėlių konservavimo metas. Laikraščius galima patiesti po stiklainiais ir uždengti juos iš viršaus. Popierius puikiai izoliuoja šilumą. Toks jau gyvenimas – vieni mėto pinigus niekams, kiti tuo pat metu renka maisto produktus badaujantiems rajono gyventojams. Nors gal tai priedas tikintis padėkos.
Padėka
Anądien iš Laplandijos paskambino Senelis Šaltis ir, kaip supratau, prašė perduoti linkėjimus ir padėką miesto seniūnui už tai, jog pagaliau sutvarkė gyvatvorę prie Kaštonų gatvės „kumetyno“. Esą ten dabar pravažiuos jo elniai su rogėmis. Ir dar domėjosi, ar nebūtų galima sutvarkyti apšvietimo prie „Akcento“ Gedimino g. Dėl akcentų nežinau, bet vietoj atvirutės seniūnui nufotografavau Kaštonų g. kelmą. Seną, patrešusį ir apaugusį grybais.
Grybai
Jais pavadinsiu skaitytojų prašymus. Štai viena ponia pageidavo, kad Sidabravo miestelio centre, prie autobusų stotelės, įrengtų stoginę, kad po ja galėtų slėptis mokiniai ir kiti keleiviai. Nors kai pagalvoji, Sidabrave kuolais nelyja, o seniūnui stotelės stoginė buvusi-nebuvusi, nes jis naudojasi tarnybiniu automobiliu. Nors gal ir apsirinku, bet galvoju, jog arklio tai jau tikrai nevadelioja.
Vadeliojimas
Ši pastraipa remiasi nuogirda. Esą veik tuo pačiu metu, kai buvo platinimas sovietinio masto oficiozo tiražas, vienoje Radviliškio mokykloje pamokos metu mokiniams buvo nurodyta nupiešti rajono merą. Jei tai tiesa, tai mūsų valdžia ir kai kurie pedagogai vadelioja tiesiai į Šiaurės Korėją. Nors, kai pagalvoji, ten geriau plaukti durnių laivu, apdainuotu V.Stakėno.
Vytautas MIKALAUSKIS