Vienądien paragavęs Kauno giros, brandintos senuosiuose rūsiuose, nusprendžiau, kad tai tikras nesusipratimas. Mano nuomone, šis birzgalas, atsiduodantis surūdijusiais vamzdžiais, apskritai nevertas giros vardo. Jei gamintojai galvoja kitaip, galėtų paragauti, pavyzdžiui, „Baltojo pyrago“ giros, bet dėl skonio nesiginčijama. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Nusprendęs penktadienį pasivažinėti dviračiu ir pasivaikščioti, išvykau į žvalgybinį grybavimą Liepynėn. Dabar turėčiau aprašyti klasikinius, bet įvairius nenuspėjamus ir nepakartojamus rūkus, kurie laukia keliautojų jau Daujočių gatvės gale, miesto pabaigoje. Jie gali būti sluoksniuoti it pyragas, nusėsti ant rūbų rasos pavidalu, gali užmaskuoti aplinką po vienodai pilka skraiste it socialdemokratų politiniai pliurpalai.
Gali išsidėstyti ir užimti įvairias pozicijas, apnuogindami dalį kraštovaizdžio, gali tekėti it laumių laužo dūmai. Kartais jie sudaro grotus, arkas, apnuogindami peizažo detales, kuomet pasijunti it siurrealistinėje Salvadoro Dali paveikslų galerijoje.
Tai įdomi tema ir vaizdai, kuriuos mato šio Radviliškio pakraščio gyventojai ir grybautojai, brakonieriai bei žvejai. Tądien miškas sutiko priešaušrio tyla, migla, nebaigtomis statybomis miško širdyje, nuliu grybautojų, grybų stygiumi ir kita egzotika, vanagų ir gervių pavidalu. Tiesa, prie buvusio durpininkų siauruko, kurį kažkas pradėjo nuardyti, sutikau įdomų tipą, minantį maršrutu Liutkiškiai – Radviliškis.
Pasisveikinus jis dėbtelėjo į mane baltomis akimis ir vėliau dingo kažkur už geležinkelio, o gal ir prieš jį. Vėliau manęs laukė oficiozas ir kita prieinama spauda.
Prieinama spauda
Savaime suprantama, ne didžioji, o vietinė – regioninė. Vienuolikos pavadinimų ir aštuoniolikos egzempliorių pavidalu. Liūto dalis – oficiozui. Trys mero nuotraukos, iš kurių vienoje meras vaizduoja raidę „ziu“. Žinau, žinau, tokios raidės lietuvių kalboje nėra, bet pasižiūrėję į merą, tikėtina, galvosite kitaip. Skaičių „3“ prisiminkite, nors mano skiltyje jis tikrai neturės nieko bendro su šv. Trejybe. Dabar apie straipsnį „Radviliškio lokomotyvų depui – 150 metų“. Kažkoks Vytautas Simelis pasakoja, kad „pirmasis depo pastatas – mūrinis, raudonų plytų, jo pamatai akmeniniai“. Ir taip toliau. Minėtam veikėjui rekomenduočiau pasidomėti visai kitu pastatu, kurio liko tik siena, o dar sovietmečiu buvo remontuojami garvežiai. Nemanau, kad apsirinku, bet tai buvo seniausias garvežių, o vėliau lokomotyvų depo pastatas. „Geležinkeliečio“ sūnus galėtų patikslinti pas istorikus ir kraštotyrininkus.
Pasakojime apie pasiūlymus smulkiajam ir vidutiniam verslui, net nepabaigęs jo iki pabaigos, įžvelgiau pusmerį Mindaugą Pauliuką. Patiko mintis apie Naujuosius Vasiukus „Eibariškių parko prieigoje įrengti patrauklią erdvę ar amatų miestelį su moderniais pastatais, skirtą vietinių rajono gamintojų produkcijos prekybai ar paslaugų teikimui“. Tikimasi, kad keliautojai, vykstantys pro šalį, sustabdys savo arklius ir į aukščiausią kalną užkops. Nors ko tikėtis iš žmogaus, kuris didesnę laiko dalį gastroliuoja po užsienius ir yra atitrūkęs nuo nūdienos Radviliškio realybės.
Tiesą pasakius, aš irgi norėčiau nuo jos atitrūkti, bet pabandysiu tai padaryti kitų spaudos leidinių pagalba, tad padėk mums Viešpatie.
Pagalba
Šįkart į mano nagus papuolė tūlo Antano Vinkaus, nepartinio kandidato į Seimą, informacinis rinkimų laikraštis. Komentaras – moka rengtis žmogus, ko gero, net gėjams patiktų. „Šilutės naujienose“ vis dar verda aistros dėl tarptautinio Žuvienės virimo čempionato. Kažkur Pasvalio rajone, Sriubėnų kaime, rengiamasi sriubų festivaliui, o ką daugiau daryti kaimui su tokiu pavadinimu? Tiesa, nelabai įsivaizduoju, ką būtų galima organizuoti Vilniaus krašto Pornuškių kaime. Kaimynų „Alio, Raseiniai“ savaitraštyje savo pradėtą žygį sėkmingai tęsia radviliškietė Auksė Jasilionienė. Šiaip tai nemirtingas, solidus savaitraštis, tvirtai laikantis ranką ant rajono gyvenimo pulso ir jį nuolat vizualizuoja fotografijos meistras Vytalius Judickas. Šiauliečių „Etaplius“ be solidžių autorinių straipsnių pasipuošė ir istorine M. Juchnevičiaus medžiaga, paaiškėjo, kad ir dainininkas Laimontas Dinius turi istoriko – kraštotyrininko gyslelę – „Kaip pradėjo suktis diskotekos“. Apkritai tai netipinis numeris, iš kurio sužinojau, kad nemaraus lietuviško filmo „Kažkas atsitiko“ režisierius Artūras Pozdniakovas užsimojęs filmo tęsiniui. Ir duok, Dieve. Šiame išskirtiniame numeryje ir išskirtinis Ričardo Jakučio kūrinys „Anksčiau ar vėliau virusą nugalėsime“. Susitarę, ar ką? Galų gale, o kas pasikeistų, jei virusas mus suriestų į ožio ragą, bet kol kas to dar nepadarė, tad lieka perėjimas.
Perėjimas
Jo pradžioje paverkšlensiu. Tiesiog todėl, kad mums patinka verkšlentojai, ištižėliai, aukos, bet ne nugalėtojai. Jei kas nežino, tai psichologų klasifikacijoje yra tokie terminai – nugalėtojas, nenugalėtojas (vidutiniokas) ir pralaimėtojas (liurbis). Liurbių visais laikas buvo apstu, šiandien juos pateisinama, pavyzdžiui, kokia nors depresija, ne vietoje paliktu grėbliu ar kauptuku.
Tai štai ir aš, auka, nes pasiekiau savo galimybių ribą. Du puslapiai „Radviliškio krašte“, puslapis naujajame „Visuomenės balse“, savaitraštyje Radviliškio miestui ir rajonui man per daug. Tiesa, nuo liurbių ir kitokių nevykėlių turiu skirtumą. Aš bet kada galiu nutraukti bendradarbiavimą su spauda, o savo rašymo kipšui pasakyti – sustokim! Galų gale norisi ir paskaityti knygas, ne vien pačiam rašyti. Šiaip pastraipai pataupiau dvi paprastas mintis ir du savaitraščius. Pasvalio rajono laikraštis „Darbas“, kaip ir pakruojiečiai, taip pat rašo apie siaurojo geležinkelio atgimimą turizmo reikmėms. Pas mus, Radviliškyje, deja, jis nuardomas. Nors, pavyzdžiui, kelionę siauruku, kur ant platformos karšto vandens kubilas, kavinukė (keleivinių vagonėlių būta) ir šventė ta ar kita proga realesnė už M.Pauliuko fantazijas. Deja, deja, ne radviliškiečių nosiai.
Pabaiga
Šeštadienį pirties filosofų brolija išreiškė palaikymą Baltarusijos opozicijai ir vieningai nusprendė, kad opozicijos lyderė yra S. Tichanovskaja. Kandidatų į Lietuvos Seimą aptarime nuspręsta, kad valstietis – ūkininkas ir tegul toliau juo lieka, tarkim, galės skųstis gausiu derliumi.
Įdomaus įvertinimo sulaukė kažkokie bespalviai, bekvapiai niekam nežinomi kandidatai, o vyresnio amžiaus deputatai, kaip čia pasakius, „buvo nušvilpti“, nes pirties filosofų nuomone, į politiką pensininkams nevalia, liberalą apibūdinau aš, pasiremdamas rašytojo, publicisto Algimanto Rusteikos pastebėjimu: „Liberalai meluodami šypsosi arklio šypsena, tai jų firminis ženklas, brendas po brendžio, taip sakant. Vis galvoju tamsoj žiūrėdamas į lubas, kai žmona galų gale užmiega – ir iš kur jie traukia tas šypsenas? Tokie geri šviesūs veidai ir oligofrenų šypsenos…“
Įdomiai pristatytas kandidatas žurnalistas, o aš visą laiką galvojau, kad jis tik žmogus po inteligento kauke – paaiškėjo, kad jis tarptautinių santykių magistras. Dar savaitraščiui esu dėkingas už socialinių darbuotojų savivaldybėje apžvalgas. Esame 37 – ieji (žemiau Lietuvos vidurkio). Nuo savęs pridursiu, jog daugelį metų į socialinių darbuotojų profesinę šventę nekviečiami Psichikos sveikatos centro socialiniai darbuotojai. Manau, teisingai, o tai dar atvyks koks Vytautas Juozapaitis ir drauge su Antanu Čepononiu pasišaipys ir socialinių darbuotojų atlyginimų dydžio (Vilniuje dabar 1046 eurai į „rankas“). Po to tūlas V. Mikalauskis draugiškai ir maloniai pokštaus iš kvailoko valdžiažmogių akibrokšto. Minėjau 11 regioninių laikraščių, 18-os egzempliorių pavidalu. Tai štai, nė viename iš jų neradau vietos merų nuotraukų, nors Radviliškio oficioze – trys. Aš, gink Dieve, nesakau, kad mūsų meras – narcizas, bet jokio kito logiško paaiškinimo šiam jo nuotraukų talpinimo poreikiui neturiu. Beje, jei šiais metais manęs nepamirš pakviesti į socialinių darbuotojų šventę – dalyvausiu, nes skilčiai reikia medžiagos ir, žinoma, paskutinio taško.
Vytautas Mikalauskis
