Birželis. Daugiabučių kiemuose auga šunbaravykiai, ruošiasi žieduotis liepos. Po minėto mėnesio medžiu ištuštėjo seksodromo suolelis. Poravimasis persikėlė į sūpynes. Tęvi patinėliai meilinasi 12-13 metų, 120-60-120 gražuolėms, taip vainikuodami artėjančias Jonines. Tiesa, kad ir kaip išsisukinėju, skilties laukia pradžia.
Pradžia
Šiaip aš ne koks nors retrogradas ir manau, jog nieko baisaus, kai besiporuojantys vis jaunesni, ar kad tikra meilė būna tik tarp vyrukų ar panelių. Neįžvelgiu nieko blogo tame, kad patinėliai praranda nekaltybę su labiau patyrusiomis patelėmis, o patelės – su labiau patyrusiais patinais. Tiesa, aš negerbiu tų, kurie partnerius keičia kaip kojines ar pirštines karantino metu, nes, mano nuomone, vienkartinės meilės nebūna. Dar blogiau, kai politinė kultūra, pasak prezidento, tampa padugnine, bet juk politikai – visuomenės veidrodinis atspindys. Štai seiminiai konservatoriai pamėgo žaidimą „Kritika dėl kritikos“, nes nesugeba nieko daugiau. Įdomiau, kad jie patys it velnias kryžiaus bijo kritikos savo adresu, o savikritika tiek jiems,tiek žaliavalstiečiams – tabu. Ir apskritai visi politikai – pasiteisinimų ir demagogijos kūrybos meistrai. Panašiai kaip rusai, smerkiantys vokiečių karių veiksmus ir pateisinantys savo. Na, pavyzdžiui, užėmę Feodosiją Krymo operacijos metu sunaikino 10 tūkstančių sužeistų vokiečių. Kad būtų pigiau, sugipsuotus vežė prie jūros, apipildavo lediniu vandeniu, palaukdavo, kol sustings ir tvarkingai štabeliuodavo. Šiandien tai norėtųsi pamiršti, kaip ir bendrus paradus su nacistais Breste, Molotovo – Ribentropo paktą ir pan. Pavyzdžiui, nepatinkančių asmenų nuodijimo istorijas, bet esama ir kitokių nuodų. Apie juos – kitoje pastraipoje.
Nuodai
Tai gali būti ir sovietinė bolševikinė ideologija, apnuodijusi dalies piliečių sąmonę. Per Jonines „RK“ redakcijoje buvau supažindintas su „greitukės“ kai kurių darbuotojų laišku. Šiaip esu rašęs siaubo pasakas arba šiurpes mažiesiems. Šįkart pašiurpau pats. Kreipimasis sunkte persisunkęs komunistine dvasia. Na, kažkuo panašus į N. Ostrovskio rašinio „Kaip grūdinosi plienas “ herojų pasaulėžiūrą – „pamainos ir duonos nebus – dirbsime“. Medikai skelbia, jog sutinka laukti vėluojančių pinigų. Jų valia, jei nereikalingi pinigai – lai laukia, bet, mano nuomone, tai, švelniai tariant, keista. Dar keisčiau, kad „greitukės“ darbuotojai neigiamai reagavo į straipsnį „Greitosios darbuotojams priedai neišmokėti, poliklinikoje – išmokėti, iš ligoninės tyla“. Rūpinamasi jų gerbūviu, rašoma tiesa, o jie reaguoja neigiamai ir reikalauja paneigti. Ką paneigti, kad pinigai dar neišmokėti? Panašūs dalykai man vėl sukelia įdomiais asociacijas. Sovietmečiu po nurodymo „iš aukščiau“ gamybiniuose kolektyvuose būdavo organizuojami mitingai ir renkami parašai prieš imperialistų kėslus, prieš karą Vietname ar A. Deivis išlaisvinimą ir pan. Panašiai sovietinių teismų dalyviai reikalaudavo bausmės liaudies priešams ir garbindavo visų laikų didžiausią galvažudį J. Staliną. Panašiai, bet ne visai taip elgiasi ir „greitukės“ darbuotojai, kurie džiaugiasi savo direktoriumi, nes jis (direktorius) jais rūpinasi (lyg galėtų būti kitaip). Ir tai dar ne viskas, apie ką aš norėjau išreikšti savo nuomone išgirdęs minėto kreipimosi tekstą. Paaiškėjo, jog „greitukės“ darbuotojai mėgsta pasakas, tad truputį apie paminėtą fantastikos kūrinį.
Fantastikos kūrinys
Paramedikų nuomone, pasaka „Nemandagioji Kaimietė“ lyg ir apie juos. Jie tvirtina, jog yra įsižeidę dėl to, kad teikia priešmirtinę pagalbą. Ar neteikia? Na, palieka tuos, kuriems tokia pagalba reikalinga, likimo valiai ar gelbėja? Nors pasakoje neminimi jokie felčeriai, neužsimenama ir apie jų darbą, jų nuomone, jie yra palyginami su mažaisiais barzdaskučiais. Tokio dalyko kaip mažieji barzdaskučiai nėra, bet tam tikra prasme jie teisūs. Lietuvoje 16 -19 a. veikė barzdaskučių ir chirurgų cechai, dirbę panašų darbą tvarstydavo žaizdas, darydavo kai kurias operacijas, nuleisdavo kraują, statydavo taures ir, savaime suprantama, skuto barzdas. Paslaugos teiktos pirtyse, savo ar pacientų namuose. Tai iš esmės felčerių kilmė teisinga,o mažieji galėtų būti todėl, kad ir šiandien vyresni žmonės felčerius vadina pusdaktariais, nes šie neturi gydytojo diplomo.19 a. Vilniuje veikęs felčerių ir barzdaskučių cechas panaikintas. Jei konkrečiau, tai prieš 127 metus. Tad ir vadeliotojai tais pasakiškais laikais negalėjo būti automobilių vairuotojais. Beje, rusiškai „greitukė“ ir šiandien „karieta skoroj pomošči“. Pasakos kaip biblioterapijos atšaka – pasakų terapija, naudingos, o mūsų „greitukės“ specialistams dar toli iki Ukmergės kolegų. Baigdamas šią skilties dalį pagalvojau, kad ne visi žinome apie lietuviškų žodžių daugiareikšmiškumą. Pavyzdžiui, žodis „šliundra“ reiškia nevalą, apsileidėlį, valkatą, pasileidėlį, ištvirkėlį. Tas pats ir su barzdaskučiais. Šie figūruoja ir lietuvių liaudies teatruose. Vaidina netvarkingai apsirengęs, pakuline barzda žmogus ir barzdaskutys su medine pliauska – skustuvu. Skutamasis rėkia, aplink skraido pakulos. Barzdaskutys stengiasi „nuskusti“ ir kitus spektaklio dalyvius. Visas veiksmas remiasi improvizacija. Mūsų atveju pasakos interpretacija.
Interpretacija
Interpretacija – kokios nors prasmės aiškinimas ar komentavimas man įgavo įdomesnę prasmę po pokalbio su kitais, nepasirašiusiais, mano nuomone, nesąmoningo kreipimosi, „greitukės“ darbuotojais. Taip pasielgę, turintys sveiko proto, išpažįstantys demokratines nuostatas specialistai, nepabūgę spaudimo, pateko į „nepopuliariųjų“ sąrašą. Galvoju, kad „greitukėje“ yra šutvė besąlygiškų vadovės gerbėjų. Tokios demokratijos grimasos. Jei kažkuris manote, kad tai dabartinis meras nustekeno Radviliškio savivaldybę, kuri atsidūrė „šiknos skylėje“, apsirinkate. Dėl to kalti asmenys, balsavę už merą. Tai irgi minėtos demokratijos grimasos. Pokalbyje viena ponia pasakė, kad tokio išreiškimo kaip „šiknos skylutė“ ji nenaudotų net fakto apibūdinimui. Pasiguodžiau, kad termino autorius K. Vonegutas ne tik naudojo šį apibūdinimą, bet nupiešė tą kūno dalį ir patalpino į savo knygą. Šiaip vienas skirtumas tarp mano ir valdžiažmogių tekstų yra. Aš stengiuosi kalbėti iš širdies ir sakyti tiesą. Jie pučią savo bezdalų maišus ir begėdiškai šaiposi iš tiesos. Malonu, kad dar yra protingų žmonių, kurie atskiria pelus nuo grūdų ir jų skaičius nuolat didėja. Tad mano užuojauta visiems mėgstantiems valdžios malones ir balsuojantiems keliaklupsčiavimo metodu už dabartinę stagnaciją.
Stagnacija
Tinka pelkė ar sąstingis su savo specifiniais kvapais. Birželio 26 d. bibliotekoje šnektelėjau su direktoriaus pavaduotoju, bent kiek įsižeidusiu už pastabas. Paprašiau, kad pavaduotojas perduotų direktoriui mano prašymą pradėti rimtai dirbti. Surasti rėmėjus, fondus, kreiptis į tarybą, merą (ne nuotraukų oficioze) konkrečios finansinės paramos, bent 100 tūkstančių eurų naujiems leidiniams ir kad šie kuo greičiau pasiektų skaitytojus. Atrodo, prieš tai buvusiam direktoriui tai pavykdavo. Aš remiu biblioteką savo galimybių ribose ir tai darau nuolat. Kaip manote, ar tą daro valdžiažmogiai, išskyrus vienkartines reklamines akcijas? Tad paklauskite savęs, už ką balsavote – nemandagiai skambantį, bet gyvybiškai reikalingą organą, mero nuotraukos ir šypsenas? O gal norite, kad Radviliškis patektų tarp pirmaujančių savivaldybių Lietuvoje? Jūsų reikalas, bet mąstyti pradėkite čia ir dabar.
Čia ir dabar
Tai egzistencialistų obalsis. Jo esmė, kad gyvename čia ir dabar. Juo remiasi ir šios pakraipos psichoterapeutai. Tad gyvendamas čia ir dabar sutikau buvusį „greitukės“ vadovą ir paprašiau pakomentuoti situacija GMP. Atsakė dalykiškai – diplomatiškai. Jei teisingai supratau, Ligonių kasos – ne pats geriausias medikų draugas, tad jam suprantamas kai kurių darbuotojų noras turėti „juodai dienai“. Žmonių taip pat esama visokių, svarbiausia, kad gerbtų kitokią nuomonę, o turintys ją sugebėtų apginti, nes ne visi gyvena čia ir dabar, o, tarkim, rytojuje. Mano nuomone, rytojus belaukiant atlyginimo priedo gali ir neišaušti. Šiaip visokių faktų, nuomonių surandu man lengviausiai pasiekiamoje spaudoje. Na, nejaugi eisiu bibliotekon, kad pavartyčiau „Šiaulių kraštą“. Beje, net nežinau, ar jo puslapiuose dar liko egzistencinėje duobėje atsidūrusio „Mūsų krašto“ likučiai. Savaitraštis „Etaplius“. Šįkart pasipuošęs keturiais autoriniais straipsniais ir, svarbiausia, R. Jakučio „Pakrypusia vasara“. Sutinku, vasara negali būti iškrypusi. Ji yra čia ir dabar ir kitaip būti negali, bet melagingas oficiozas gali. Ir yra,suteikdamas medžiagos tradicinei apžvalgai, o kad būtų paprasčiau, pastraipas pasmulkinsiu.
Smulkinimas
Nebūtinai mulkinimas (latviškai – kvailinimas). Pradžiai paaiškinu, kodėl melagingas. Jame nurodomas buveinės adresas – Radvilų g.17. Bet ten niekad nerasite nei redaktoriaus, nei žurnalistų, laikraščio vadybininkų ar pan. Gyvas bendravimas su oficiozo atstovais, tarkime, darbo dienomis „nuo-iki“- misija neįmanoma, todėl melaginga. Paskutiniame birželio numeryje autorinių straipsnių – nulis. Ir tai suprantama, nes jo paskirtis – tenkinti mero poreikį puikuotis iš oficiozo puslapių savo nuotraukomis. Šįkart jų keturios. Keturios ir Moters Saulės nuotraukos. Čia ir dabar dėl nuotraukų kokybės galiu apsirikti, bet, sprendžiant iš gražių formų, – Moteris Saulė. Yra ir trys miesto seniūno nuotraukos. Kaip pateko nežinia, gal padėjo Šv. Antanas, vagių globėjas. Puslapiuose apie nuostabias Baisogalos permainas, bet košmaras sankryžoje byloja ką kitą. Beje, viena nuotrauka originaliai sukomponuota. Ji iš Pociūnėlių mokyklos stadiono ir padaryta taip, kad veik nematyti senosios mokyklos griūvenų, o sveikatos lobio ieškotojai pozuoja kancerogeniško asbestšiferio dangos fone. Užsimenama oficioze apie Burbiškio dvare vyksiantį tarptautinį džiazo ir šviesų festivalį. Malonu, jog po „RK“ išspausdintų mano pastebėjimų kažkas suprato, jog vien tulpių žydėjimo mažoka ir reikia ieškoti naujų lankytojų pritraukimo būdų. Gal ateityje sulauksime ir ko nors originalesnio, kas valdant dabartiniam merui mažai tikėtina,tačiau visada tikėtina skilties pabaiga.
Pabaiga
Kažkur perskaičiau apie užuojauta baisogaliečių šeimai, kurios galva iš užsienio parsivežė dovaną – COVID -19.Užuojauta gražu, bet kodėl mums nepasvarsčius abstrakčiai. Štai sugrįžta iš užsienio puskvailis parazitas ir vietoj to, kad laikytųsi saviizoliacijos reikalavimų, pradeda gastroles. Tad ką galvoti – užuojauta ar cypė sugrąžintų tokiems nevispročiams smegenų veiklą tinkama linkme. Pamąstykite laisvalaikiu. Lietuvoje nebeliko svarbesnės temos nei Lukiškių pliažas. Kai pagalvoji, tai Radviliškio kultūros centras – ant šventyklos ir kapų vietos, tualetas – šalia „stribynės“ ir vietos, kur buvo niekinami partizanų palaikai. Vėl smulkmenos? Kaip pasakius, o štai kad tūlas V. Juozapaitis vėl konservatorių rinkimų sąrašo viršūnėje – tikrai ne smulkmena. Kam ten reikalingas nieko dėl Radviliškio nenuveikęs taip vadinamas miesto garbės pilietis, man mįslė, už kurios – tik paskutinis skilties taškas.
Vytautas MIKALAUSKIS
