Ką tik padariau atradimą. Paaiškėjo, kad mūzos ne tik dalina kūrybinį. Įkvėpimą,bet ir pasirūpina jo šaltiniais. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Sekmadienis. Orai pasistengė ir tapo panašūs į būdingus lietuviškai vasarai. Prisikarantinavę piliečiai su malonumu panaudojo Tėvo dienos galimybes. Ką tik buvau užbaigęs eilinę skiltį ir mąsčiau apie tai, kad vėl likau be medžiagos. Skambutis ir gundantis pasiūlymas apsilankyti Baisogaloje ir Grinkiškyje bei gauti eilinį „Alio, Raseiniai“ numerį. Kaip vėliau paaiškėjo, tinkamą prieš tai parašytai skilčiai, bet geriau vėliau nei niekada. Ypatingai dėl vienos detalės, turinčios ryšį su mūsų rajonu. Vienas sunkiai sergantis Viduklės gyventojas, nenorėdamas gultis į Raseinių ligoninę, bandė nusišauti. Viena iš galimų šio elgesio priežasčių – neskanus ligoninės maistas. Maisto ligoninei tiekėja – VšĮ „Bruneros“. Taip, taip ta pati, kuri turėjo teikti ekologišką maistą Radviliškio krašto mokiniams už didžiulę pinigų sumą. Jeigu tai tiesa, įdomu būtų paragauti, gal tiktų ir kokia depresija sergantiems asmenims. Pavalgei ir supratai, jog reikia gyventi. Bet sugrįžkime prie mūsų avinų – toks sparnuotos posakis apie plepų advokatą, bandanti užkalbėti dantį teisėjui. Kai pabodo advokato šnekos, teisėjas pasiūlė sugrįžti prie avinų, t. y. pagrindinės temos. Jau netoli Baisogalos ir sužinojau, kur tą dieną veda keliai. Tikslas – sporto aikštynai, į kuriuos mūsų valdžiažmogiai sukišo tūkstančius eurų.
Aikštynai – Grinkiškis…
Baisogaloje teko padaryti persėdimą. Nepatikėsite – į mūsų rinkto seimo nario A. Gaidžiūno automobilį. Žinant, ką apie jį rašau, džiaugtis neturėjo, tik filosofiškai pasiguosti, kad politikus maitina viešumas. Grinkiškis. Čia sporto aikštynai netoli mokyklos. Užžėlęs žole, be padorių vartų stadionas, aplink kurį ristele bėgo kažkoks vietos gyventojas. Sulankstyti turnikai, sportinės sienelės. Renovuotoje krepšinio aikštelėje – susiklaipęs krepšinio stovas, tinklelis nuo krepšinio lanko ilsėjosi šiukšliadėžėje. Nieko neveikė ir teniso kortas. Užkalbinta bulves kaimynystėje ravėjusi moteris tvirtino, jog čia kartais lankosi jaunimas, bet jo Grinkiškyje nedaug ir likę. Prie mokyklos užkalbintas būrelis jaunuolių sakė, kad lankytis sporto aikštyne – ne problema. Jį atrakina mokyklos sargai, sutvarko,tad norintiems mankštintis problemų nėra, kad šiais įrenginiais naudotųsi saugusieji nepastebėję. Atsisveikinome ir…
Aikštynai – Pociūnėliai…
Pociūnėlių sporto aikštelė taip pat ilsėjosi. Gal, kad sekmadienis, pamaldos, vyko vietinis turgus. Skirtumas tarp Grinkiškio stadiono ir Pociūnėlių – milžiniškas. Pociūnėliuose yra futbolo stadiono vartai (padorūs), aikštės veja puiki. Krepšinio stovai neišsiklaipę, visur lentelės su sporto įrenginių naudojimo tvarka. Galima naudotis teniso aikštele, žaisti tinklinį (Grinkiškyje vietoj tinklinio aikštelės – arimas).Užkalbinti gyventojai tvirtino, kad jaunimas naudojasi sportiniais įrenginiai, bet bėda, kaip ir visur – to jaunimo nedaug, likę gyventojai garbaus amžiaus ir jų sportu nesudominsi. Ir čia skaitytojų laukia nedidelis intarpas, ateityje galintis turėti ryšį su sportu. Dažnas keleivis, vykstantis Kėdainių – Radviliškio keliu tikriausiai pamena prieš 25 metus pradėtą ir neužbaigtą degalinę tarp Skėmių ir Baisogalos. Šioje vietoje 1927-1940 m. buvo Lietuvos kariuomenės savanorio,Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus, skautų sąjungos brolijos vado, pulkininko Juozo Šarausko sodybą, o prie kelio stovėjo 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio proga pastatytas kryžius. Sodybos sklypą išpirkęs A. Gaidžiūnas sutvarkė sodybos aplinką, įkėlė per 20 inkilų į medžius, svarsto galimybę čia įrengti mini golfo aikštyną. Kelionė su deputatu pasibaigė Baisogaloje, prie miestelio teniso kortų ir krepšinio aikštelės. Vaizdas graudus kaip konservatorių valdymas. Patvoriuose ir ant dar išlikusių suolelių sėdynių – šiukšlės. Krepšinio aikštelės danga priminė bangas ir buvo išraižyta padangų žymėmis. Privalumas – netoliese esantis mobilusis tualetas. Beje, sportuojančių asmenų – nulis. Ne taip, kaip Aukštelkuose.
Aikštynai-Aukštelkai…
Pasakojimą pradėsiu nuo nuogirdų ir legendų. Vieną iš jų byloja, kad savo laiku Radviliškio miesto teniso kortus po savo sparnu priglaudė kažkokia teniso gerbėjų draugija. Esą, net pagal panaudos sutartį. Paprastesniems mirtingiesiems vartai į šias aikšteles užsidarė. Pasak nuogirdų, tenisininkai nudėvėjo teniso aikštelių dangą ir pareikalavo vietos valdžionių, kad ją pakeistų. Darbai nevyksta, tad kalbama, jog tenisininkų brolija pakėlė raketes į Aukštelkų teniso kortus. Apsilankėme tądien ir Aukštelkuose. Kaimas sutiko garbanotų dviračių – pėsčiųjų taku prie sutrūkinėjusio paminklo Lietuvos nepriklausomybei. Naujosios krepšinio aikštelės vartų rankena jau buvo nulaužta, bet teniso aikštelėse vyko varžybos, o nugalėtojų laukė prizai. Įrengta gerai, yra net paaukštinti užtvarai, bet aplinka… Kažkokios kiaurastogės apsilaupiusios daržinės su šleivomis tvoromis, žole ir kitais kakarykais užsimaskavusi dujų kolonėlė – rezervuaras bei baisokos išvaizdos lauko tualetas. Pamačiusi mano susidomėjimą aplinka, viena „auksinio narvelio“ gyventoja pasiguodė, kad pasakojimai apie puikią gyvenamąją aplinką perdėti, nėra net stovų kilimų purtymui ir galimybės pasidžiauti skalbinius lauke. Manau, ši informacija patiks vietos seniūnui, nes sužinos apie elementarius „narvelio“ gyventojų poreikius. Nežinantiems paaiškinsiu, kad „auksiniu narveliu“ vadinami už milžiniškas lėšas įrengti socialiniai būstai, esantys šalia seniūnijos. Štai tiek apie aikštynus ir sekmadieninį pasivažinėjimą, bet į sportinę temą įlipau kaip į parke paliktą keturkojų miną, tad tęsinys.
Tęsinys
Manau, jog reikėtų pradėti nuo paaiškinimų. Aikštynai – tai vietos, kur įtaisyta įvairių sporto aikščių. Žodis „kortas“ yra tarptautinis ir apibūdinamas trim lietuviškais žodžiais – lauko teniso aikštė, bet dabar apie naują, dar neturinčią pavadinimo sporto šaką. Apie garsų jos pradininką iš Radviliškio pateikė informaciją įvairios TV žinios. Pasakojama, kad Kapų gatvės gyventojus užsimanė pas „miruoklius“, esančius anapus kapinių tvoros, bet šie jį į kompaniją nepriėmė, nes buvo gyvas ir „durnas“ nuo kvaišalų. Tuomet šis kvaištelėjęs veikėjas pasiėmė automobilį ir išvažiavo šiurpinti kapinių tvoros, taip patekdamas į žiniasklaidos akiratį ir garsindamas Radviliškį. Na, kuo ne nauja sporto šaka. Jai tereikia automobilio (teisės vairuoti neprivalomos). Geriausiai tiktų pasiskolintas ar pavogtas automobilis, na ir tvoros pageidautina mūrinės. Šį žaidimą siūlyčiau pavadinti „Radviliškietiška durke“ (panašiai kaip petankė), tačiau Jūs, gerbiami skaitytojai, galite pateikti savą žaidimo pavadinimą. Ir dar – žaidėjas turi būti gerokai „apsinešęs“ – kuo daugiau, tuo geriau. Beje, visas veiksmas vyko „negrynėje“, (Kapų g. kvartale). Kažkada rašiau apie nuogirdą, jog ten, M. Valančiaus g., vyksta prekyba narkotikais. Tai štai, gatvėje užkalbinusi ponia padėkojo už problemos paviešinimą. Esą, prekyba kvaišalais klesti, pas pardavėjus nuolat atvyksta automobiliai su pirkėjais, dozės kaina – 10eurų, o vietos gyventojams nedviprasmiškai patarta nekišti nosies, kur nereikia. Įdomi informacija, bet dar kartą ją pateikiu kaip paskalą, nes neturiu įrodymų. Nors kas galėtų paneigti, jog tvorų šiurpintojas nesilankė minėtoje gatvelėje, nes elgėsi tikrai neadekvačiai, o kaip tikras „šposininkas“ (pokštininkas).
Pokštininkai
Mūsų rajone kas trečias gyventojas turi vienokių ar kitokių psichikos sveikatos sutrikimų. Planuojama, jog netolimoje ateityje mažiausiai trečdalis pasaulio gyventojų mėgausis depresija ar kokia nors kita tinginio liga, pvz., alergija darbui. Skaičiai įspūdingi, bet nepamirškime įvairaus plauko keistuolių ir pokštininkų. Jų mūsų rajone visada buvo apstu, o jų veikla nuolat garsina Radviliškį Lietuvoje. Tai Velykų medį nupjovę, tai katiną kepsniu pavertė ir sušveitė, tai apsvaigę tvoras taranuoja ar dviračius iš balkonų mėto, o kartais užsiima ir beprasmiškomis galvažudystėmis. Nūnai tūlas pusgalvis Radviliškio kapinėse išniekino buvusios žmonos šeimos paminklą. Yra ir smulkesnių keistuolių, neskaitančių „Rk“ ir nuolat darančių atradimus. Vienas asmuo neseniai atrado, jog Radviliškio „pagelžkelys“ nuo Gedimino iki Biliūno g. – tikras apsišikėlių rojus. Bet apie tai rašyta ne vieną ir ne du kartu, o po vienos Šiaulių miesto žurnalisto pastabos netgi atlikau du žygius. Nuo Durpyno iki Karčemų pervažų viena ir kita geležinkelio puse. Įspūdžius aprašiau. Ir apskritai 1-3 kartus per metus pralekiu, fiksuoju, aprašau šį apsišikėlių rojų. Situacija nesikeičia, na gal kiek į blogąją pusę, nes valdžiai miesto vaizdas iš keleivinio vagono langų – dzin. Be to, jeigu pastatys garso izoliacijos tvoreles, nevalos taps nematomi. Štai ir nesuprantu šito skaitytojo keistumo, o tiksliau, ko jis nori. Apie šlamštynus prie geležinkelio nuolat rašoma, gal nori dar kartą paskaityti?
Pradėsiu nuo buvusios automobilių stovėjimo aikštelės – apleistas kioskas, prie buvusio Gegužės 1-osios g. atkarpos neaiškios paskirties statinys, apšepusi geležinkelio stotelė prie pėsčiųjų tilto. Arčiau Prūdelio gatvės kiemuose – „bardakas“ ir neaiškūs įrenginiai. Klaikiausi vaizdai nuo Prūdelio iki Giedraičio g. Neaiškios griūvenos, šlamštynai kiemuose. Nuo Giedraičių g. Iki Biliūno g. naminiai sąvartynai, lauko išvietės, rūsys su atliekomis, net prie paminklo Vytautui didžiajam aikštelė apšepusi ir prašosi tvarkos ir apskritai šiame ruože peraugusi žolė ir kitokie kakarykai bei šiukšlėmis užverstas sandėliukas prie „barako“. Perskaitėt? Ir ką? Manote, jog kas nors pasikeis? Aš giliai abejoju, ar seniūnas kada nors buvo šiame miesto pakraštyje. Be to, nepamirškite, kad aplinkui daug pokštininkų, keistuolių, apsišikėlių ir net meras „neša mieles“ iš Radviliškio. Beje, pas kaimynus Raseiniuose tokių vaizdų nepamatysite, tad mėgaukitės išskirtinumu, o kol mėgausitės, aš atliksiu tradicinę apžvalgą.
Apžvalga
Kaimynų savaitraštis „Alio,Raseiniai“ rašo, jog rajono keliams – tik asfalto trupiniai, panaši padėtis ir pas mus. Tiesa, yra sričių, kur beviltiškai atsiliekame. Artimiausiu metu Raseiniuose bus pradėti renovuoti dar 8 daugiabučiai. Gyventojai patenkinti renovuotų namų estetiniu vaizdu ir ženkliai mažesnėmis šildymo kainomis. Kodėl renovacija „buksuoja“ pas mus? Įsivaizduokite, kad renovavote du namus ir dabar jie sunaudoja šiluminės energijos tiek, kiek vienas namas. Jeigu renovacijos mąstai bus didesni, „Radviliškio šilumai“ gali tekti eiti „šunims šėko pjauti“- pajamos mažės, teks atleisti dalį darbuotojų. Taip pat minėtame savaitraštyje yra 12 originalių autorinių straipsnių, neskaitant kitos medžiagos. Dabar oficiozas. Penkios mero nuotraukos (Alio, Raseiniuose – nulis).Tradicinis sveikinimas Gedulo ir vilties dienos proga, tradicija, kad ir mūsų rinktas seimo narys vėl po mero „kojomis“ (galėtų būti bent greta, kaip reikalauja politinis etiketas). Autorinių straipsnių – nulis, bet yra tikimybė, jog jį nusipirks asmenys, kurių nuotraukos pateko į puslapius. Be to, oficiozo puslapyje eilinį kartą dyžiamas žurnalistas M. Aleksiūnas. Na, jei neturi apie ką rašyti, tiks tokia informacija. Savaitraštyje „Etaplius“ taip pat nė vienos Šiaulių mero nuotraukos, bet yra keturi autoriniai straipsniai ir R. Jakučio „Pagaliau sulaukėme“. Darau išvadą, jog oficiozas yra leidžiama tik tam, kad publikuotų mūsų mero nuotraukas, tenkindamas kažkokį įdomų mero poreikį. Gal kas paklaus,o ką tas R. Jakutis? Pacituosiu kelias mintis: „Gimusiems sovietmečiu karantinas lengviau pakeliamas. Nes tuomet gyvenome tarsi karantine. Ir taip penkiasdešimt metų“. „Teatre keturi aktoriai … suvaidino E. Juchnevičiaus pjesę „Nuomininkas“. Pjesės autorius ir aktoriai tapo tokie įžymus, kad jų neišleisdavo netgi į Bulgariją“. „Neseniai viename iš tekstų pasakojau apie senjorą, laukianti žalio šviesoforo signalo, nors gatvė remontuojama ir joje nevyksta joks eismas, tik šviesoforas neišjungtas“. Po to autorių sustabdęs praeivis pagyrė šį pastebėjimą ir paprašė: „Parašykite dar ką gražaus“. Mano nuomone, panašūs senjorai gali būti „proškininkai“ (asmenys, priklausomi nuo raminamųjų). Man laikas pabaigai ir kam nors gražaus.
Pabaiga
Birželio 12 – osios oficioze – politinė seimo nario A. Gaidžiūno reklama „Sunkmečiu Seimui ir Vyriausybei rūpi Lietuvos žmonės“. Reklamoje keliama uodega geriems žaliavalstiečiams ir pagiriamas toks A. Veryga. Susidaro įspūdis, jog seimo narys atitrūko nuo gyvenimo realybės. Tiek to. Vėliau prisiminiau viena H. Murakamio knygos veikėją, kuris kartas nuo karto mobiliuoju telefonu skambindavo Dievui. Dievo telefono numerį jam davė bosas. Su kuo mobiliuoju bendrauja A. Gaidžiūnas – nespėliokime, ne mūsų reikalas. Baigiant skiltį mane pasiekė nuogirdos, kad savivaldybė vėl „nubirbino“ soc. darbuotojų premijas. Apie tai rašysiu, bet dabar svarstau, kuri liaudies patarlė šiam atvejui geriau tiktų. Variantai: „Durnių ir bažnyčioje muša“ ar „Ant palinkusio krūmo visos ožkos meža“. Galimi ir kiti variantai, rinkitės, po to – taškas.
Vytautas MIKALAUSKIS
