Nobelio literatūros premijos laureatas E. Hemingvėjus vienai savo knygai kadais kaip epigrafą panaudojo D. Dono eilėraštį proza. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Kadais turėjau minėto laureato knygą „Kam skambina varpai“. Po to ji iškeliavo. Na, tai įprasta – mano knygos mėgsta keliones ir dažnais atvejais nebesugrįžta. Tačiau priminsiu epigrafą. Jis man skamba ne blogiau kaip R. Bacho (elektros laiduose žuvusio piloto, taip pat „Džonatano Livingstono žuvėdros“ autoriaus). Neskaitėte? Jūsų problema. Skaitėte ar klausėtės, kaip šį kūrinį atlieka D. Kazragytė ar V. Kochanskytė? Galėjote kilstelėti savo sielą į dangų ir itin pamaloninti savo dvasią. Dvasia ir siela du dideli skirtingi dalykai, kaip pasakytų koks odesitas. Bet sugrįžkime prie mūsų avino (ir šio sparnuoto posakio negirdėjote?). Tiesa, ten avinai, tai yra daugiskaita, o dabar vienaskaita. Jos autorius jau minėtas D. D. Cituoju: „Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala, kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jeigu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; Taip pat, jei užlietų iškyšulį arba savą ar tavo draugų dvarą. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, nes aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk kam skambina varpai – jie skambina tau.“ Kodėl apie tai rašau? Viskas paprasta, anksčiau rašydavau paprasta kaip Šeduvos miesto pavadinimas. Spėju, jog kai kurie iš skaitytojų nežino, ką reiškia žodžio skiemenys: Še – du – va (paprasčiau špyga). Šį kartą galiu pasiųsti ir į populiarų turistų tarpe Peru miestą Nahui. Pridėti raidės „c“ nerekomenduoju, nes jos miesto pavadinime nėra. Kodėl gimė šis skyrelis. Na senokai esu rašęs, kad maisto porcijos kai kuriose Respublikinės Šiaulių ligoninės skyriuose dydžiu priartėjo prie davinių, skirtų darželinukams. Kai ką priminsiu. Vakarienei 17 val. dubenėlis (lėkštė) sriubos (o sriuba tik atsigėrimui) ir duonos riekė. Kažkam patiko, kažkam – nepatiko, tad paskambino „Radviliško krašto“ leidėjui. Kad skaito ir redaguoja, bent skambučiu – gerai, bet nepamirškite, kam skambina varpai. Galite įsivaizduoti, kad mūsų sveikatos apsaugos ministrui ir vasalams. Pasitelkite fantaziją. Sėdi kur nors mūsų sveikatos apsaugos ministeris su savo šutve. Žinoma inkognito, nes jei žinos kas per vieni, jiems maistą pristatys iš kavinių ar restoranų. Štai tupi vargšai ir maitinasi maistu, kurio meniu sudarė kalėjimo ar ligoninės dietologas. Na, bent 2–3 kartus kasdien valgo košę ir džiaugiasi geru gyvenimu. O Jūs ar nesidžiaugtumėte? Tai Jūsų asmeninis reikalas, o dabar pasikinkykite savo fantaziją.
Pasikinkymas
Skyrelį galėjau pavadinti ir fantazija, koks skirtumas. Įsivaizduokite, sėdi vienoje kameroje du mitologiniai lietuvių dievai: Pizius (meilės dievas) ir Vaižgantas (linų dievas). Pizius iš politikų, jis nori valgyti, sekso ir dar kad subinę bučiuotų. Tai pagal S. Parulskį. Paskutinę įvardintą paslaugą, žinoma ne veltui, jam teikia Vaižgantas. Pizius dejuoja, kad manęs nebūtų uždarę, aš tokius didžius darbus būčiau nuveikęs. Na, kaip tipiškas sovietinis produktas: įtarinėjimai, prietaringumas (o kaip be jo?), priešų ieškojimas, nepasitikėjimas ir prisiminimų Eldoradas apie nepaprastai laimingą gyvenimą. Kaip gali įsivaizduoti kitokį, jei jo nematei, neuostei, nelietei? Vaižgantas tyli, jis supranta, kad internetiniai šūdvabaliai išvietėse tepę sienas taip pat sovietinis dievo palikimas, be to, puikiai suvokia, kad jo bosas Pizius – kamuojamas narcisizmo sutrikimo. Dar prieš kokią valandą pasakojo, jog jei panorėtų, išblizgintų miestą, rajoną, Lietuvą, pasaulį. Štai iš neturėjimo ką veikti tapo Radviliškio burmistru, tikinčiu savo išskirtinumu ir tuo įtikinęs kitus menkapročius. Ir būtų daug gero nuveikęs, jei ne visokie priešai – parazitai, kurie lenda iš pakampių it tarakonai ar blakės. Kaip ir priklauso meilės dievui, jis noriai dalyvaudavo pačiuose įvairiausiuose renginiuose, gausiai fotografavosi, filmavosi ar kitaip reklamavosi. Čia jam talkino gausi subinlaižių armija su Vaižgantu avangarde. Gerai aprūpintų bendraminčių netrūko. Suprato, jog vienas lauke – ne karys. Vaižgantas padėjo sukurti krūvą obalsių, na pavyzdžiui, kad tvarka bus ir namai vaiduokliai mieste, rajone, kiti klaikūs pastatai ir/ar jų liekanos išnyks. Tiesa, per porą valdžios metų, išskyrus valdžiažmogišką reklamą, nieko ir nenuveikė, tad sėdi su savo mieliausiu klapčiuku cypėje, kurią patys ir surentė iš tuščių politinių bezdalų maišų. Iš kitos pusės, kur daugiau rasi kvailių pakėlusių juos į dievų rangą, o tarp tuščių bezdalų maišų taip patogu, minkšta, šilta, pinigus moka ir dirbti, išskyrus savireklamą, nereikia. Svarbiausia, kad pats jautiesi reikšmingu, tad kam galvoti, jog vienądien atsidursi tarp politinio komposto ar mėšlo krūvos. Vis geriau nei darželinuko maisto porcija ligoninėse. Čia šią pasaką-fantaziją baigiu. Ir net nenoriu prie šio straipsnelio pridurti nuoširdžios padėkos Radviliškio skubios pagalbos skyriaus personalui (išskyrus kelis). Būtų nepadoru. Tai perkelsiu į kitą skyrelį.
Kitas
Kažkada, it koks kvailys, nusprendžiau padėti „Radviliškio kraštui“ taip išreikšdamas savo dėkingumą vienam oficiozo šului M. D. Manau, apsirikau. Teoriškai esu lyg ir krikščionis, faktiškai teosofas (vienas iš nedaugelio Lietuvoje). Krikščionybė moko (iškart atsiprašau už grubų supaprastinimą) „gavai per vieną ausį, atsuk kitą ausį“. Man prie širdies Senojo Testamento taisyklė: „akis už akį, dantis už dantį“. Taip man atrodo teisingiau, nes kam leisti tvatinti per marmūzę kokiam pašlemėkui (tai ne M. D. adresu). Galvojau, neapsiribosiu kokiais dvidešimt penkiais straipsneliais (skiltimis). Apsiribojau. Vėliau jų buvo penkiasdešimt, šimtas, penki šimtai, dabar perkopė ir 600 skilčių ribą. Kaip poetas, rašytojas, fotografas Sigitas Parulskis galėčiau mestelėti – atsibodo poezija, proza, kol kas malonumą teikia fotografija. Be abejo, jis retkarčiais rašo poeziją, scenarijus, romanus, eseistikos šedevrus. Ir kaip minėtas nacionalinės premijos laureatas tarti – atsibodo, bet… Prieš bet sąžiningai rašau – pavargau, atsibodo, o „bet“ sako – na jau nevaizduok besituštinančio katino ant bedugnės krašto. Jei ligos ir gyvenimo trukmė leis, rašyk 666-ias skiltis. Šėtono skaičius, bet truputį pasistengęs, gal parašysiu ir 777 skiltis – dieviškąjį skaičių. Norėtųsi, bet yra bet… abejonės. Kas stipresnis noras, valia ar abejonės, net nežinau. Suprantu. Ne nuo manęs priklauso, tačiau į norą gali būti atsižvelgta. Štai čia ir tinkama vieta skubios pagalbos ir priėmimo skyriaus personalui. Pradžiuginę, jog į reanimacijos skyrių neteks, pasidomėję ar pareisiu namo, suteikė nakvynę. Auštant susiskambinęs su reikiamais asmenimis, išvykau. Humanistai ir protingi medikai nenorėjo, kad sugrįžčiau su naujomis traumomis. Man tai irgi būtų ne prie širdies. Nusprendžiau, kad savo „ligoninės krepšį“ būtinai aprūpinsiu šlepetėmis ir prožektoriumi, šokoladu, džiovintais sūreliais. Ne visi medikai supratingi, ne visad papulsi tarp geranoriškų angelų. Gali pasitaikyti ir taip vadinami „šundaktariai“. Aš mėgstu juodąjį humorą, bet ir jis turi ribas. Toliau – chamizmas, nekompetencija, dzin budizmas. Ar jie kalti? Priklauso nuo žmogaus. Mano „akis už akį“ M. D. nusitęsė ne į vieną skiltį, medicinai taip pat, bet nereiškia, jog visam jos personalui. Taip, gydytojas vadas, bet kas jis be pagalbinio personalo – med. sesučių, rentgenologų ir pan. Tačiau nuo jo žmogiškumo priklauso labai daug, jei ne viskas. Tai ne penktadienio vakarienė: lėkštė sriubos (gėralo) ir duonos riekė. Jaučiu, kad pribaigiau nesibaigiančią istoriją apie mitybą ligoninėse. Tad tebunie pabaiga.
Paskutiniu metu jaučiuosi gerokai apilsęs tiek dvasine, tiek fizine prasme. Iš medikų „kreiva ausimi“ nugirdau „nualinta širdis“. O kaip dar gali būti? Visi mechanizmai anksčiau ar vėliau susidėvi, o kai kuriems atsarginių detalių nesurasi net su žiburiu, kuriuo Diogenas išlindęs iš savo statinės ir paprašęs legendinio Aleksandro Makedoniečio neužstoti saulės, ieškojo tiesos. Jos nėra, nebuvo, nebus. Na nebent turi „mašną“, prikrautą pinigų. Žinau, medikams, ne visiems, o menkai jų daliai nepatinka mano serija rašinių apie jų darbą. Vėl priminsiu, jog gavęs ausin neatsuksiu kitos. Jei būčiau nemandagesnis, liuobčiau į kitą jų ausį. Gal kas užmiršo šios istorijos pradžią? Primenu, viena „fifa“, „tuštukė“ pasišaipė, tarkime kraštutinio juodojo humoro forma iš mano negalios. Gydytojas „šundaktaris“ pasiūlė piliulę ir raminamųjų, kuriuos išrašė šeimos gydytoja. „Plaukiojau“ pusdienį. Jokių kraujo tyrimų, kardiogramos nebuvo. Esu taikus žmogus, net vertinu biblines vertybes („Akis už akį, ausis už ausį“). Man nusišikt į jų chamizmą. Visgi nemėgstu skolų. Mediciną, o tiksliau, kai kuriuos jos atstovus „garbinu“ jau ne vienoje skiltyje. Argi gaila, lai džiaugiasi. Paskutinį kartą pagerbiau net Šiaulių ligoninės kai kuriuos skyrius. Nesvarbu, kad jiems vadovauja daktarė, puiki specialistė. Moteris iš didžiosios raidės (būtent, iš didžiosios, bet žemesnio rango chamams atleidimo nebus, kaip ir nusususioms maisto porcijoms. Tiesa, turiu ir pastabų „greitukės“ paramedikams. Po jų veiksmų rankos tapo panašios į leopardo (sutvarkė felčerė ir jos kolegės Radviliškio priėmimo skyriuje). Jokio pykčio, treniruotis kažkur reikia. Jų visų dėka ir gimė ši skiltis. Beje, Respublikinės Šiaulių ligoninės direktoriui padėka. Jei esi šūdas, anksčiau ar vėliau virsi trąša. O ką? Naudinga. Ir derliui, ir aplinkai, net paskutiniam skilties taškui.
Vytautas Mikalauskis
2025-03-20
