Net neabejoju, jog darau klaidas. Dažnas valdžiažmogis to nepripažins. Tai jų problemos. Savo klaidas, jei yra galimybė, stengiuosi ištaisyti. Kiti rašantys to niekada oficialiai nepripažino. Na, o ką? Asilai ir rojaus lankose tik ilgaausiai gyvūnai, kartais net taip vadinami poetais, dailininkais. Čia aš nieko konkretaus neįvardinsiu, tik skelbiu, jog pradedu eilinės skilties pradžią.
Pradžia
Jai neturiu nei sumanymų, nei gerų minčių. Tiesiog skiltis reikalauja nuo ko nors pradėti. O jei galvoje švilpauja vėjai, o „kišenėje nėra pavasarių šimto“ – sudėtingiau. Šiek tiek apsiligojau, tad „mušiau dinderį“. Žinau, plius – minus, greičiau plius, jog kopiu į 666 skiltį. Nekomentuosiu, skaitantys žino, apie ką aš rašau, o krikščioniu,i skaičiusiam „Apsireiškimą“ (13-11-14-18,) apskritai aišku, ką norėjau parašyti. Mažaraščiams primityvams dėl to nei šilta, nei šalta. Jie paprasčiausiai neskaito spaudos. Jiems šv. Raštus atstoja taip vadinamas tautos patriarchas Vytautas L. (žemsiurbys). Visiškai atitinką islamišką dvasią – viskas yra „Korane“, o ko „Korane“ nėra, žinoti net ir neverta. „Koranas“ (islamistų – musulmonų) biblija. Landsbergizmas savo šv. Rašto dar neturi, tik pranašus, na pavyzdžiui: Vytautą J., Gabrielių L. bei gaują kitų pašlemėkų. Laikas juos atsijos, dar tiksliau, bet mano nuomone, galimai išmes į istorijos sąvartyną. Panašu į tą, kuris netoli Šiaulių su statomu ir niekaip nepastatomu viešbučiu kaliniams. Nenustebčiau, jei kai kurie piliečiai labiau linkę juos mainais už išlaikymą išsiųsti į Rusiją (baisesnių variantų neaptarinėsiu) ir nesuteiktų (kainuotų pigiau) sanatorijos sąlygų. Na pamąstykite laisvalaikiu, kam reikalingos šios visuomenės atmatos? Ypač recidyvistai. Humanizmas skamba gražiai, o ir parazitai ne ką blogiau. Tik vienus lepiname, o kitus naikiname. Tokia gyvenimo realybė, bet… Pabūkime žmoniški, leiskime jiems išvykti iš Lietuvos, be teisės kada nors į ją sugrįžti, kad ir minėtą Rusiją, Kiniją, Šiaurės Korėją, Vietnamą ir t. t. Už sutaupytas lėšas galima pirkti ginkluotę, kurią vėliau veltui dovanotume okupantams, kaip prieš Antrąjį Pasaulinį karą. Nepritariate? Jūsų teisė rinktis. Asmeniškai aš pasirinkčiau mirties bausmės atnaujinimą. Manau, atsirastų ir man pritariančių. Juk „gyvagalvių“ (nuteistų kalėti iki gyvos galvos) išlaikymas brangesnis nei viena kulka į pakaušį, giljotina, ar daugkartinio vartojimo kartuvių virvė. Deja, negalima – humanizmas. Įdomu, ką apie tai mano jau minėti „gyvagalviai“. Pritartų ar prieštarautų? Nežinau. Spėju ir Jums būtų nelengva priimti panašų sprendimą. Štai tiek, kuomet neturi apie ką rašyti. Turite savo nuomonę? Tad pareikškite ją. Deją, daugelis lietuvių – „liūtai“ savo būstuose ir kiemuose. Prireikus viešai pasisakyti jie išgaruoja ar neria į krūmus it kastruoti paruošti ožiai. Tokių pilni miestai, miesteliai ir kaimai. Pasitaiko ir retų išimčių. Akiplėšų iš prigimties ar pašaukimo. Na bet tokie dažniausiai tampa „bolotirantais“. Tarkime į vietos tarybos, seimą, Europarlamentą. Man ryškiausi šios plejados (žvaigždynas dar vadinamas šienpjoviais) atstovai: P. Gražulis, V. Uspaskich, V. Blinkevičiūtė ir kiti jų sėbrai. Parašęs be saiko išpampusią skilties pradžią, pabaigai paikau pasiaiškinimą. (US).
Pasiaiškinimas
Skaitytojams – suprantama. Gal ne vienam iš jų „atsistojo“ klausimas, kodėl toliau nebekrenkščiu ant medicinos, o pasirinkau kitokią tematiką. Na, ar padoru maitinti savo skaitytoją viena ir ta pačia tema, o buvo tikrai apie ką. Tualetai. Vyrų. Siaubas žemėje. Patys suprantate, nors ir senolis, bet ne iškrypėlis ir į moteriškus tualetus net apsimetęs žąsinu neužsuku. Beje, radviliškiečiams. Tarpukario Lietuvoje, geležinkelio darbuotojais rūpinosi daktaras Žosinas, o jo žmona Zosė Žosinienė vadovavo moterų – šaulių Radviliškio geležinkelio stoties šaulėms. Jų likimo, deja, nežinau. Nemanau, jog jis buvo nuostabus, kai valdžią Lietuvoje perėmė bolševikiniai paleckiukai ar į juos (ne išoriškai) panašūs asmenys. Gaila, kad ne visus išgaudė ir nuteisė 1941 m. birželio mėnesį sukilėliai.
Vėl nukrypau nuo temos, kurią kėsinausi paviešinti ir vėl iš po plunksnos išsiris nemažas straipsnelis.
Vilniuje nuo sausio pirmos dienos pradėjo veikti „naujos „greitukės“ iškvietimo taisyklės“. Sostinėje vis gausėja visą parą per išeigines dienas dirbančių gydymo įstaigų. Ką ten sostinė. Štai Šiauliuose, Dainų PSPC, pradėjo veikti ir skubiosios med. pagalbos kabinetas. Skubi med. pagalba teikiama visą parą Šiaulių miesto gyventojams, arba kitaip miesto gyventojams prisirašiusiems miesto sveikatos centruose. Anksčiau, kaip ir Radviliškyje, šiauliečiams dėl skubios ambulatorinės pagalbos tekdavo kreiptis į Respublikinės Šiaulių ligoninės skubios med. pagalbos skyrių. Ačiū Dievui, kai kam nebereiks. Spėju, kad privačių centrų paslaugos taps vis prieinamesnės net ir finansiniu požiūriu. Štai nevienadienis, ilgalaikis poilsis Šiaulių Priklausomybės ligų centre kainuoja 350 eurų, Radviliškyje išblaivinimo paslauga – 200 eurų (apie 6 val.). Plius – minus, nesvarbu, bet tai savotiškas plėšikavimas. Beje, Šiauliuose yra ir visą parą veikianti veterinarijos klinika. Radviliškiečiams tikėtis visą parą veikiančios gydymo įstaigos, su, tarkime, odontologu ir kitais reikalingais specialistais – neverta. Čia viltys ir svajonės bejėgės. Spėju, odontologo paslaugos negausite ir Radviliškio skubios pagalbos – priėmimo skyriuje. Ypatingai naktį. Problemos sprendimas paprastas, kaip Šeduvos miesto pavadinimas. Jis vadintųsi – solidus, labai solidus, atlyginimas. Žinodami mūsų avyno mero dalykinę impotenciją, geriau skaitykite fantastikos kūrinius. Blogiausiu atveju, jei pateksite į skubios pagalbos ar slaugos skyrių, turėkite su savimi „grabnyčią“. Na šiaip sau. Tarkime, dėl gyvenimo įvairumo. Štai taip ar panašiai galėjau užbaigti praėjusią skiltį. Be įvairovės ir vietos stokos. Tačiau nusprendžiau, jog kitam skyreliui šis pavadinimas tiks. Ir įvairovei vietos atsiras.
Be įvairovės
Spėju, smalsuoliams įdomu sužinoti, kokį „siaubą žemėje“ buvo galima pamatyti skyriaus, kuriame gydžiausi, vyrų tualete. Čia be paaiškinimo tikrai neišsiversiu, nors neabejoju, daugelis suprato, apie ką aš rašau. Gamta taip padarė, jog vyrai šlapinasi stati, skirtingai nuo moterų. Tai lyg ir instinktas. Kriošenos, o ir jaunesni vyrai už mane taip ir daro. Tik štai kur bėda. Kretančiam senoliui pataikyti į pisuarą – neišsprendžiama problema, o sėstis ant unitazo – nesolidu. Nors kai kurie spjauna į tai, kaip į prietarą. Tačiau yra vienas bet… Net ir pritūpę jie sugeba prisišlapinti ne tik rūbus, bet ir gausiai palaistyti grindis. Kartais, įėjus į vyrų tualetą, visai tinkami pasirodytų ir guminiai botai. Bandžiau ne kartą kalbėti šia tema. Rezultatai – minimalūs. Tarp tų, kurie „negirdi“ būta ir radviliškiečių. Situacija suprantama. Prie vyrų tualeto budinčios aplinkos tvarkytojos budėjimui nepastatysi. Be to, galimi ir nelaimingi atsitikimai. Na, nesuspėjo laiku pasinaudoti civilizacijos gėriu. Antra problema. Kartas nuo karto tualete baigiasi tualetinis ar rankoms nusišluostyti popierius. Skyriuje skaitančių laikraščius nemačiau, tad senbuviai iš anksto pasirūpina tualetiniu popieriumi. Ateityje ir pats planuoju apie panašias atsargas, nors sesuo aprūpino specialių dezinfekuojančių servetėlių solidžiu paketu. Kvapas tualete ne silpnų nervų žmonėms (ne servetėlių), o paties tualeto ertmės. Tiesa, niekas dėl minėtų priežasčių nenugaišo, bet ir nesidžiaugė. Bendras veik visų tualeto vartotojų kultūros lygis artimas nuliui. Dažnas nežino, kad išsituštinus reikia nuleisti vandenį, o dangtį grąžinti į pradinę padėtį, tai yra uždengti unitazą. Apie tai planavau rašyti jau praėjusioje skiltyje, bet mano puslapis ne guminis, o pareikšti, koks direktorius, tokie ir tualetai, tiesiog nepadoru. Chamai ir Afrikoje tik chamai. Jei manote, jog viskas taip paprasta, pabandykite paauklėti kiaulę. O šiaip šiandien, vasario 28 d. Paskutinė oficialios žiemos pabaiga. Dažnas mano bendraamžis prisimena, jog netgi pavasarinį kovą užkariaudavo žiemos sniegas ir šalčiai. Nors ir tai smulkmena. Nebeatmenu, kuriais metais šalnos Durpyne pakando bulves ir liepos mėnesį. O šiandien visą dieną karaliavo rūkas, vakarop vėl lijo, po to vėl snigo. Jei pašals… Na, jei pašals, bus išties smagu ir jau minėti medikai turės gražaus darbo grąžinant plikšalos aukoms grožį. Iš kitos pusės, tai pamokos, kurias nors išmoksti, miršti kaip bet kuris kvailys. Tad pamokos ir artėjanti skilties pabaiga.
Pamokos
Nuobodus, dažnai absoliučiai niekam nereikalingas laiko praleidimas. Mano nuomonė, su kuria ne tik turite teisę, bet ir neprivalote sutikti. Sovietmečiu į mus bruko įvairų šlamštą. Tangentai, kotangentai, kosinusai ir t. t. Ką pritaikiau per savo 67-erius gyvenimo metus? Nieko, absoliučiai nieko! Net literatūros korifėjai su savo kūriniais keliauja į makulatūrą, kurą krosnims ir panašiai. Algebrą – nepamenu, ar būčiau ją kur nors taikęs praktiniame gyvenime, fizikos, chemijos man prireikė ne daugiau, nei katinui pasagų. Istorija, lyg ir pravartu, bet 79 procentai jos faktų nežinomi, o nesąmonių tiek, kad užtvenktume Nemuną. Tai lyg ir turėjo mus šviesti, kaip A. Mamontovo dainoje: „Net visagalė naktis laužo paliest neišdrįs“. Toliau ir nevardinsiu, bet pažvelgęs į žvaigždėtą dangų puikiai suprantu – astronomija, ne astrologija. Tiesa, rimtesnis teleskopas ne mano kišenei. Be to, gyvenau ir pabaigsiu gyvenimą be jo. Ji, astronomija, be abejo praktiška, bet šiuolaikinių technologijų amžiuje… Na, nežinau, bet romantiškus jausmus ji dovanos visada. Man visad pravertė (daug ką praleidau): aritmetika, gramatika, na kas dar? Na literatūra, bet apie jos vertę jau parašiau. Muzika neturinčiam klausos, tam, kuriam lokys užmynė ant ausies, niekuom ne vertesnė už statybininkų keliamą triukšmą. Ypač operos. Braižyba dar nė iš vieno radviliškiečio „nepagamino“ Eifeliu. O štai piešimas… Čia stop! Turime M. Gaubą ir jo tėvą. Tegul, neneigiu, jog ji turėjo nors menkutę įtaką jų kūrybai. Beje, mano nuomone, M. Gaubo laukia ir pasaulinis pripažinimas. Ir kurių galų įlindau į mokslus? Metas pabaigai.
Pabaiga
Ją noriu užbaigti paprasta užduotimi skaitytojams. Ji paprasta iki primityvumo. Kodėl mes radviliškiečiai neturime nė vieno poeto, rašytojo, kuris pretenduotų bent į Nobelio premiją. Galimą atsakymo variantą pasiūlysiu. Tai dėl mūsų valdžiažmogių bukagalviškumo. Lengviausias paaiškinimas, lai Vaižgantas Pakulinis išmąsto ką nors naujo, apart subinlaižiavimą valdantiesiems. 3-5 nuotraukos princui ar panašiai. Tačiau ir subinlaižiams yra paskutinis taškas.
2025-02-28
Vytautas Mikalauskis
