Nėra tokio dalyko, kaip pralaimėtas reikalas ar nepataisomas žmogus – ir niekada nevėlu pradėti iš naujo. Vilties kibirkštis kiekvieno širdyje gali nušviesti kelią į naują likimą (Tiffany Jenkins). Gal nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Epigrafą pasiskolinau su intencija, jog tai „tikra, kvapą gniaužianti istorija apie dvigubą narkomanės gyvenimą. Iš knygos „Kaifuotoja“. Aš nesu panašios literatūros gerbėjas ar mėgėjas. Tiesiog madinga, o skaityti tai, kas esą „rimta ir solidu“ neužteks ir viso gyvenimo. Be to, mano nuomone, tai tik tuščias laiko praleidimas. Tad „pažaidus“ su „Kaifuotoja“ (leidykla „Liūtai ne avys“), ji iškeliaus į Tyrulius, pas seserį, beje pagal horoskopą, jei jais tikėti, esu Liūtas, bet ne Avinas. Tarp kitko, minėtą dangaus ženklą itin gerbiu, tai neturi nieko bendro su mūsų meru – avyniu. Gal kam kilo klausimas, kodėl perku knygas: atsakau – nė kiek ne blogiau, nei alkoholio butelis. Pabandykite – suprasite, ir jokių paaiškinimų Jums nebereikės. O štai aš užkliuvau už E. I. Kazlauskienės straipsnio („Radviliškio kraštas“ Nr. 8, p. 25) pavadinimu: „Vyskupas (o) Darius vizitas ligoninėje – vilties ir dvasingumo ženklas“. Kad ženklas – sutinku, bet spėju, jog straipsnio autorė minėtos ligoninės skyriuose tikrai nesigydė, ir gink Dieve, to nesiūlau, bet kaip be citatos!!: „Ligoninės personalui vyskupo apsilankymas tapo padėkos ženklu už jų atsidavimą profesijai ir sunkų darbą (galiu sutikti, tai ne manikiūrininkių darbas, nors visus darbus, net aplinkos tvarkytojų – gerbiu). Dėkodamas medikams vyskupas pabrėžė ypatingo ligoninės personalo vaidmenį – ne tik gydyti kūną, bet ir paguosti, teikti vilties(-į)“. Dabar pateiksiu savo „pakranksėjimus“ apie priverstinai naudingą viešnagę viename iš šios ligoninės skyrių. Tad ir skyrelis vadinsis skyriumi.
Skyrius
Tai suprantama ne A. Rimkaus vadovaujamas „Krizių centras“, turintis slapyvardį „Sanatorija“. Nors esu ten buvęs, vieną sanitarą pavadinčiau, žinoma, kabutėse „nuodingu“, o vieną seselę „silpnai nuodinga“. Kas yra kas, lai aiškinasi patys. Kitiems sanitarams ir med. seselėms net nesusimąstęs suteikčiau angelų titulą, o skyriaus vedėjui archangelo. Deja, užkluptas depresijos supratau, ko ligoniai veržiasi į šį centrą – su grasinimais kreiptis į aukštesnes instancijas. Man nepasisekė – nė vienos laisvos vietos nebuvo. Teko apsigyventi pas kaimynus, nes paaiškėjo, jog tik ten esama vienos laisvos vietos (vėliau „paspaudę“ lovas įbruko dar vieną. Dabar drąsiai galiu vardinti, kodėl ligoniai ten visiškai (na, dalinai) patekti visai nenori. Pradėsiu nuo paprasčiausių dalykų. Pagalvės tinkamos nebent velioniui karste, maisto davinio užtektų nebent darželinukui (paruošta su išmone, skaniai, bet… vaikui būtų gana, dažnam suaugusiam, švelniai tariant, na ne koncentracijos stovyklos davinys, bet – mažoka. Gerokai. Kaip įrodymą aš vieną penktadienį sukirtau penkias lėkštes sriubos. Tai rekordas, kurį pasiekiau dėka to, kad penktadienio vakarienę sudaro sriubos dubenėlis (rašiau lėkštė, bet tai ne esminis dalykas, ir duonos riekė). Apie personalą, nors palaukite, dar nebaigiau apie aplinką. Grindys. Dengtos lopytu, perlopytu linoleumu, gal būna ir baisiau, bet iki to laiko matyti neteko (pamačiau ir galėjau mėgautis jų girgždesiu). Kuomet rašiklio dangtelis nukrito už lovos, pamačiau padorių matmenų plyšį. Kilstelejes linoleumą (jei jį dar galima taip vadinti) išvydau Caro Žirnio laikų grindlentes. Apie kažkokių užuolaidų laikiklių liekanas, kiaurymes prie šviestuvų – nerašysiu – pateksite – pamatysite patys. Ir vėl – pranašumai prieš „krizių centrą“. Dušo plytelės neslidžios, yra išskalbtų rūbų džiovikliai – mikroklimatas ženkliai padoresnis. Pakankamai šilta, spėju, vasarą veikia kondicionieriai, o vasario mėnesį, nemačiau ant langų susiformavusio antledžio. Tvarkaraštis, kaip ir kitur: einame miegoti dešimtą, o tiksliau 22-ą valandą, keliamės šešios nulis, nulis, „garvežiai“, atsiprašau, – rūkoriai, paleidžiami ganytis, berods nuo 6 val. 30 min. Man neaktualu – nerūkau. Įsijaučiau.
Įsijautimas
Grįžtam. „Ligoninės personalui vyskupo apsilankymas tapo padėkos ženklu už jų atsidavimą profesijai ir sunkų darbą“. Klausimas, ar visos seselės tokios atsidavusios, jog gydo ne tik kūną. Susidūriau su chamišku, tą med. seselę maži vaikai pavadintų „Mauma Rura“. Tokia man pasitaikė – viena, bet po pabendravimo pasijutau, jog apšiko visus jausmus ir nugalabijo viltį. Na, vilties pribaigti negalima, nebent, jos kibirkštėlę. Sakysite kvailys, ką jis išmano apie mediko darbą. Sunku net su šiuo epitetu, tik pridursiu, jog mano žmona ilgus metus dirbo felčere, o aš asmeniškai dvidešimt tris metus dirbau Radviliškio Pirminės Sveikatos Priežiūros Psichikos sveikatos centro socialiniu darbuotoju (smalsuoliams – išsilavinimas socialinio darbo magistras, Vytauto Didžiojo Universitetas Kaune). Buvo ir praktikos, dažnai tekdavo lankytis ir Radviliškio ligoninės slaugos skyriuje. Patikėkite, profesionalumą aš moku atskirti nuo profesionalaus chamizmo. Gerų dienų kolege ir gražios baigties. Dabar apie pacientus. Medikams, soc. darbuotojams tai klientai.
Klientai
Prisipažinsiu sąžiningai, net mane apstulbino jų įvairovė. Na ne, ne tie, kurie manė esantys Napoleonai (tortai). Na, tarkime vienas miegodavo šešiolika valandų, plius – minus. Atsikeldavo tik išsituštinti, išgerti (vartoti ) vaistus, pavalgyti ir vėl į sapnų karalystę. Kitas, kas dvidešimt minučių – kava, po tiek pat laiko mityba, dar po dvidešimt minučių jis „garvežys“ (rūkorius). Ir taip visą parą. Kada miegojo, – nežinia. Tikėtina, tarp tarpų ir nesuprantamų veiksmų. Na, pabandykite: išliuobti tiek kavos (dieną – naktį), suvalgyti kilogramą „šlapiankos“ ir vis kažkur slampinėti girgždančiomis grindimis. Beje, virdulys buvo „uždaromas“ nuo dvidešimtos valandos iki 7 val. 30 min. Ne esmė, karšto vandens jam užtekdavo ir iš kriauklės (įsivaizduokite tokios kavos skonį). Šalia manęs gūštą susisuko (ant papildomos lovos) dileris. Na šiuo atveju, prekybos tarpininkas. Automobilių: daužti sparnai, automobilių spalvos, keistos detalės ir t. t. Kažkas pajuokavo, jog galėtų dirbti vadybininku, nes apie dvyliktą – tryliktą valandų tarškėdavo telefonu. Smulkesnės informacijos nebus. Ji Jums tiesiog nereikalinga. Knarklių, ačiū Dievui, nebuvo, bet mane nustebino, kai kurie ligoniai. Sulinkstantys prie televizoriaus (net leidau sau juodąjį humorą) prastas skyrius, net bėgio nuopjovos ar priekalo negali skirti, kad žmogus galėtų priglausti pavargusią galvelę. Įdomesnis atvejis: asmenys, kuriems senai laikas į senelių namus, metų metai gyvena ligoninės skyriuje. Aplinkiniais keliais, nors man visai nedera, nes ne žurnalistas, sužinojau, jog tai atsakingų, didžių, šūdniekių, bet turinčių aukštas pareigas, giminaičiai. Užduotis laisvalaikiui: ar Jūs galėtumėte ilgesnį laiko tarpą patalpinti savo nukriošusį giminaitį į ligoninės skyrių ne vieniems metams? Juokauju (juodasis humoras), bet Mindaugas Pauliukas, mano nuomone, šiuo atveju užima „Joker“ poziciją. Ir tai vadinasi Respublikinės Ligoninės direktoriumi. Skelbiu savo griežtą nuomonę, tai š…lis, o ne ligoninės vadas. Prieštarauji!? Įrodyk priešingai, pradėk nuo klaikių grindų, menko maisto davinio, chamiškų seselių, neaiškių ligonių vizitų ir apskritai pradėk dirbti – nesugebi? Panaudosiu legalų lietuvišką jaustuką – pist šalin. Užmirškime, niekas nesikeis, išskyrus žodį mėšlas. Tačiau eilinio skyrelio taip pavadinti nenoriu, tegul bus intarpas.
Intarpas
Neskubėsiu grįžti prie pagrindinės temos. Šiauliuose pasirodė mūsų kraštiečio Martyno Gaubo skulptūra „Chuilo“. Ji vaizduoja rusiškos veislės kraugerį, jų prezidentą Vladimirą Putiną. Tai vyriškos lyties organo parodija. Kaip rašo savaitraštis „Etaplius“, apie skulptūros simbolius: „Šalmas simbolizuoja V. Putino buvimą bunkeryje (dabar tokių bunkerių, kurie apsaugotų tarkime nuo trisdešimt megatonų branduolinio užtaiso lyg ir nėra). Visi bunkeriai, ir „Mirusiojo rankos“ taip pat jau ne paslaptis. Visagaliai palydovai galintys nufotografuoti net pamestą monetą, kol kas neturi galimybių susekti povandeninių laivų. (Rašau kol kas. Aut. past.). Tačiau partęsiu citatą „mažos akys ir ausys – kad jis nieko nemato ir negirdi, ilga nosis – kad daug meluoja“. Vėl įterpsiu savo pastabą, – tai ne mažos, o „kiaulės akys“. Įdomu, kokį avynį merą R. Račkauskį pavaizduotų M. Gaubas, nors negi jis užsiims tokiais niekais kaip pavyzdžiui ir Šiaulių Respublikinės Ligoninės direktorius Mindaugas Pauliukas. Dabar jau grįžtu prie pagrindinės temos. Skyriaus vedėją mačiau (tik mačiau ) kelis kartus. Bendrauti neteko – manau nieko blogo, tiesiog užimtas žmogus. Du kartus mačiau ir skyrių direktorę. Vieną kartą pabendravome kelias minutes, antrą kartą pėdinančią skyriaus koridoriumi. Mano hipotezė – užimtas žmogus, o kad išsaugotų gydytojo diplomą, dar bent du kart (iš senbuvių sužinojau), tiksliau vieną kartą per savaitę, konsultuoja ligonius. Patys tikriausiai jau supratote, kad kardiogramos, kraujo tyrimų rezultatų aptarimo nebuvo ir pagaliau ar tai svarbu. Svarbiausia esu gyvas ir pasiruošęs, esant reikalui sugrįžti atgal. Gal visi aukštesnio rango medikai supras vyskupo D. Trijonio žodžius, – kad reikia gydyti ne tik kūną, bet ir paguosti bei teikti viltį. Nors kur yra viltis – rašiau, bet ir pats neseniai sužinojau, jog jos kibirkštys kartais prasiskverbia į pasaulį pro menkiausius Pandoros skrynios plyšius. Nebeaiškinius, kas per daiktas Pandoros skrynia. Rašiau. Nuolatiniai skaitytojai žino. Nežinantiems „Antikos žodynai“, kompiuteris, išmanieji telefonai. Dabar truputį apie išmanumą.
Išmanumas
Nežinau, kodėl mane sudomino šis žodis. Paaiškinimai – išmanus yra protingas. Išmoningas – daug išmanantis, išmintingas, išmanus žmogus. Tad kai kuriuos mobiliuosius telefonus galime vadinti protingais žmonėmis (o kodėl nepajuokavus?). Daugiau į žodžio reikšmes nesigilinsiu, bet abejoju, ar kurį nors skaitytoją tai sudomins. Bet yra dalykų, kurie kartais domina mane. Vienądien pašto dėžutėje radau laišką, kad mano nuosavybė (paplentės sodų bendrijoje) patenka į teritoriją tenkinanti viešąjį interesą (valstybinės reikšmės kelių apsaugos zona). Net apsidžiaugiau, tegul tik ima ir naudoja, man visai negaila. Ir į jokius teismus dėl kompensacijos kreiptis nesiruošiu. Su savo sveikata aš joks sodininkas, o be to, tie, kurie žino, kas šiandien „paplentės“ sodai mane puikiai supras. Tai šikna Radviliškio pašonėje. Kitas laiškas apie rinkliavą už šiukšlių išvežimą. Kaina padori, užsimokėsiu iškart už visus metus. O štai trečias, laiškas – ne laiškas mane sudomino. Akivaizdu, jį išplatino kažkokia religinė bendruomenė, krikščioniška. Ten reklamuojamos religinio pobūdžio knygos. Sudomino Elenos Vait „Didysis amžių konfliktas“. Cituoju anotaciją: „Didysis konfliktas tarp gėrio ir blogio – mūsų laikų realybė. Už ką kovoja kiekviena pusė. Nuo ko ji prasidėjo ir kiek liko tęsiasi? Kad ji pasibaigs? Kokią vietą aš užimsiu joje?..“ Mano pozicija lyg ir aiški, kaip ir paskutinis skilties taškas.
2025-02-26
Vytautas Mikalauskis
