Jau antrąkart Radviliškio pašte, kadais buvusioje tarpukario vaistinėje nusipirkau žurnalą „Literatūra ir menas“. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Gyvename nykstančiame pasaulyje. Na neskaitykime tų, kurie veisiasi ir dauginasi stulbinančiais tempais. Tad, kai Radviliškyje paskutinis spaudos kioskas virto „daržovine“, visai nieko nuostabaus. Kaimynai Raseiniuose prarado pirtį ir knygyną. Abi įstaigos buvo gan aukšto lygio. Žurnalą „Literatūra ir menas“ kartais pavyksta nusipirkti jau minėtoje įstaigoje. Spėju, tai vienintelis egzempliorius rajone. Galiu ir apsirikti, galbūt kažkas jį prenumeruoja. Šiaip leidinys „suliesėjo“, kaip ir jo tiražas. Kokybė – prešingai, ji išaugo. Bet visur vyksta nykimas.
Tad atsivertęs regioninį savaitraštį „Etaplius“ (beje taip pat menkstantį, bet ne kokybės prasme) pagalvojau apie savikainą. Kažkada per klaidą, buvau pirmosios atgavusios nepriklausomybę Lietuvos Radviliškio deputatas. Ko gero vienas iš darbininkų kastos. Mūsų buvo apie 55 vienetus. Na po vieną tūkstančiui rajono gyventojų, o jų anuomet buvo per 55 tūkstančius. Šiandien nesidomiu ir nespėlioju, kiek mūsų gyventojų liko. Tarkime plius – minus 35 tūkstančiai. Jei patikėti „Etaplius“ informacija, o netikėti neturiu jokio pagrindo, Radviliškio rajone (duomenų neužsirašiau) gimė apie 220 naujų radviliškiečių, į Anapilį iškopė 660 rajoną palikusių gyventojų. Kaip jiems sekėsi kopti į šį mirusiųjų kalną – nežinau. Tačiau sugrįžtu prie „mūsų avino“. T. y. „Literatūros ir meno“. Šį kartą jis Lenkijos kultūrai, literatūros, kitoms meno šakoms. Ar dideli mūsų draugai lenkai, spręskite patys, prisimindami, kad jie mūsų šunuodegiaujančiai valdžiai pateikė ultimatumą ir buvo pasigviešę dalį Lietuvos teritorijos su dabartine sostine – Vilniumi. O juk galėjom duoti į „lempą“, kaip Perlojos respublikos kariai. Ir bolševikams taip pat , bet mūsų vadovai buvo tik pamazgos, mazgotės, arba kaip Jums patinka. Šiaip šis numeris liūto dalį skyrė lenkiškų šaknų žydams. Suprantu, dabar tai madinga, populiaru. Tad ir aš iš prof. M. Wolting pasiskolinau mintį apie skubantį pasaulį ir jos pacituotą indėnišką patarlę, kad siela turi spėti paskui kūną ir apie tai reikia pasakoti istorijas. Žinoma, paaukojimų tradicija atėjo iš amžių glūdumos, nes klausydamiesi, rašydami, pasakodami mes galime atrasti save, savo tapatybę, gyvenimo prasmę. Blogiausiu atveju sužinoti, kad gerbiami veikėjai, na tokie kaip P. Picaso, mėgo smurtauti prieš moteris, Caravaggio buvo žudikas, P. Gauguinas turėjo daug pedofilinių polinkių ir pan. Net mano žiloje jaunystėje buvo kritikų, nemėgstančių moterų, dėvinčių kelnes. Tad toliau lyg ir tęsinys.
Tęsinys
Jis atsiremia į Pulitzerio premijos laureatės L. Erdrich opusą „Nuosprendis“. Sakykite, ar daug indėnų knygų skaitėte? Ši man pirmoji. Pradėsiu nuo jos frazės: „Durys atidarytos. Eik.“ Nustebino ir kitas dalykas – jos mėgstamiausių knygų sąrašas. Nebijau apsijuokti , nes iš geros šimtinės jos mėgstamų knygų esu skaitęs gal aštuonių autorių kūrinius, ar bent girdėjęs rašytojų pavardes. Klasiką praleisiu. Sąraše nėra M. Tveno, E. Hemingvėjaus, Dž. Lindono ir kitų. Iš skaitytų U. K. Le Kvin „Kairioji Tamsos ranka“, K. Isliguro (nepatiko, nors Nobelio premijos laureatas, tad ir pavadinimas užsimiršo, bet ten paminėti ir kiti korifėjai: O. Tokarcziuk, S. Aleksijevič, H. Murakami (atsisakęs pretenduoti į Nobelio literatūros premiją, kam ji jam reikalinga? Nors, spėju būtų gavęs).
Maža užduotėlė – ką amerikiečiai vadina oranžiniu, o ką lietuviai driežu? Palengvinu užduoties sprendimą – tai politikai.
Norėčiau priminti dar vieną dalyką. Nūnai populiarinamas natūralių knygų skaitymas. Aš asmeniškai manau, galbūt, kada nors, bet ne tokiais mąstais. Jei apskritai įvyks. Tačiau naudodamasis proga pakankinsiu Jus dar veina L. Erdich citata: „Nepaisant viso jos geranoriškumo, žmonės retai kada jai teikdavo džiaugsmo. Užtat knygos teikdavo“. Pamaloninsiu. Knygas Lietuvoje skaito daugiausiai apie 20 proc. asmenų, mokančių skaityti. Galite pasvarstyti, ar priklausote skaitančiųjų luomui. Palengvinu sprendimo priėmimą: kiek knygų perskaitote per savaitę, mėnesį, metus? Kaip dažnai naudojatės Radviliškio viešosios bibliotekos arsenalu? Kokio dydžio Jūsų asmeninė bibliotekėlė? Gal esate girdėjęs apie knygų gerbėjų klubą „Beržė“ ir žinote, kiek ten narių? Tiems, kuriuos dar gali sudominti ši veikla priminsiu, jog knygų su nuolaida galima rasti pašte, knygyne „Pegasas“, prekybos centre „Maxima“. Yra ir knygų nameliai, tik kai kurie šunsnukiai šaltuoju metų laiku naudoja jas kaip kurą. Manote šią temą išsėmiau? Nė velnio. Bibliotekos fondai ir itin geranoriškos jos darbuotojos, tai dar vienas visiems prieinamas šaltinis. Be to, yra ir jos filialai. Tad jei nepageidaujate kažkokių „dangiškų migdolų“ – čia rasite veik viską, ko Jūsų širdis geidžia. Reiks, paprašykite ir Jums už menką mokestį iš kitų bibliotekų atsiųsdins norimą knygą. Vėl tikitės pasprukti nuo šios temos? Neišeis. Geriau meskite mano skiltį į šiukšlinę, nes mano viršutinėse galūnėse Annie Jacobsen scenarijus, kurio pavadinimas „Atominis karas“. Taip pat turintis ryšį su Pulitzerio premija ir paskelbtas „New York Times“ bestseleriu. Tad karas.
Karas
Anksčiau aš gan skeptiškai vertinau Pulitzerio premiją. Na ne A. Nobelio, sutikite. Aš nerašysiu, kur ir kaip ją nusipirkau. Norėsite – nusipirksite. Iš pradžių kažko ypatingo nesitikėjau. Geraširdė jos pateikėja apstulbino fraze: „Kodėl Jūs skaitote tokias baisias knygas“. Tai ne siaubo romanas. Siaubo pasakas arba „šiurpes“ aš ir pats gaminau, šią knygą galvojau dovanoti sūnėnui, bet… Ji liks pas mane. Jis, panašios literatūros vertintojas ir gerbėjas, gyvena didmiestyje. Finansų požiūriu jis galingesnis už pensininką. Norės – nusipirks. Šiaip aš jau buvau nusiteikęs, kad mane sunku nustebinti, bet gavau „spyrį į užpakalį“. O dabar paaiškinimas. Jūs, aš kiti atvykėliai, manote, jog gyvename taikos, savotiškai saugos ir gerbūvio metais? Galvokite taip, kaip Jums patinka. Kai ką priminsiu iš savo ankstesnių skilčių. Mes gyvename šalia svarbaus geležinkelio mazgo. Dar sovietmečiu jis ėjo į svarbiausių bolševikinių stočių šimtuką. Vėlgi stotis, ne tik vieta, kur eina keleiviai, o visas geležinkelio kelyno mazgas. Įsivaizduoju, jog kai kurie neskiria aerodromo nuo aerouosto. Čia yra panašumas. Aerodromas iš esmės tik pakilimo lėktuvams takas, aerouostas – viskas, – aptarnaujantis aerodromą. Pridedu detales. Šalia yra oro gynybos batalionas (Durpyne), arsenalas (Linkaičiuose), Zoknių karinis-civilinis aerouostas. Nenoriu Jūsų nervinti, bet ar kada nors matėte rusų pagrindinius branduolinio smūgio objektus Lietuvoje? Jei ir nematėte, nieko nepralošėte, tad miegokite ramiai. Dabar pasirūpinkite raminamaisiais, o dėl ko pergyventi? Viskas – niekai. Grįžtu prie knygos, nes scenarijus numato, kad nuo pirmosios branduolinį ginklą gabenančios raketos iki „pasaulio pabaigos“ praeis tik 72 minutės. Su malonumu pacituosiu dalį minėto scenarijaus. Atsiprašau autorės ir leidyklos. Tarkime į Pentagoną (JAV) smogs vienos megatonos termobranduolinė bomba. Šviesos ir karščio blyksnis bus keturis, penkis kartus didesnis nei saulės centre. Betonas, akmenys, metalai išsilydys arba išgaruos. Ugnies kamuolyje neišliks nieko. Žmonės ne tik vieno kilometro spinduliu virs pelenais. Išlikę gyvi nesulauks medicininės pagalbos, na sakykite, kur specialios gydymo įstaigos Lietuvoje. Jų, mano nuomone, net nėra, o ir tinkamų slėptuvių taip pat. Faktiškai viena kita tokia bomba ir Lietuvą galime ištrinti iš pasaulio žemėlapio. Ne tik Lietuvą. Manote, tai mano pramanai? Su knygos autore bendravo visi geriausi šios srities specialistai. Paskaitysite minėtą scenarijų (knygą) ir abejonių neliks. Tačiau galite pasiguosti – Rusijos ir kitų valstybių, taip pat, bet liks šios skilties pabaiga.
Pabaiga
Norėtųsi, ko nors gražaus ir optimistiško? Deja, aš nieko nepasiūlysiu, sugalvokite patys. Na, nebent priminsiu seną „barzdotą“ anekdotą. „Atominis karas“ Ką daryti? Apsisiausti balta paklode ir judėti artimiausių kapinių link, ten rasite paskutinį skilties tašką.
Vytautas Mikalauskis
2025-01-30
