Lengviausia prozos forma. Surandi epigrafą: na pavyzdžiui, jog Vimbledono teniso turnyre negalima keiktis. Todėl teniso kortuose esantys teisėjai privalo išmokti keiksmažodžius įvairiomis kalbomis, kad galėtų palaikyti tvarką. Nuo to ir pradedam.
Pradžia
Dievas mato, ir aš norėčiau baigti teisėjų kursus šioje srityje. Manau, gyvenime praverstų. Rusiškų žinau pakankamai daug, lietuviški keiksmažodžiai, greičiau jų parodija, o ne tikri keiksmažodžiai. Žinau vieną latvišką, vokišką, kelis lenkiškus keiksmažodžius. Tenka pripažinti – atsilikėlis, o iš kitos pusės nepanaudosiu jų savo skiltyje, nebent buityje, bet vis vien smalsu. Šiandien sausio 18 d. žiema teoriškai keliauja į savo antrąją valdų pusę. Žiema, žiema, nors kaip čia pasakius… Štai čia gal ir praverstų kas nors įvardint šį reiškinį iš minėtų teniso teisėjų „pasagų“. Šiaip beviltiška rutina paįvairinta bakstelėjimu į aštrią stiklo šukę. Gal ir gerai, nubėgo „pasiutęs kraujas“. Valgio ruošimas, maloni žinutė telefonu, „Literatūra ir menas“, kryžiažodžiai, net knygos ilsisi. O ką daryti? Esu žiemos centre ir artėju į gyvenimo pabaigą, kaip ir visi mirtingieji. Prisijungti prie TAU nematau prasmės, traukti į „Beržę“ žvejoti kilbukų (jei jų ten dar yra) ir virti žuvienę – tingiu. Tad lieka skaitymas ir rašymas, nes iš esmės, po žmonos žūties TV nežiūriu, radijo nesiklausau. Niūroka pradžia, bet gal kam nors sukels danties skausmą, o tai jau būtų šis tas. Dar galėčiau pabandyti pasiūlyti savo širdį ir ranką gražiausiai Radviliškio bendraamžei, bet esu realistas. Na kam reikalingas toks kriošena, laikantis katę ir turintis neįgalų globotinį bei kolekciją ligų su solidžia vaistinėle, savais, ne pačiais gražiausiais, įpročiais ir nebegalintis tinkamai atlikti ir kitų vyrui priskiriamų pareigų. Atrodo, atlikau savotišką išpažintį, tad be nuodėmių graužaties galiu pradėti kitą skyrelį.
Kitas
Nuo ko pradėti? Na, kad mano nesėkmių juodasis ruožas niekur nedingo, bet pasirodė ir baltos properšos. Taip, asmens tapatybės kortelė „nuplaukė“ į nežinomybę. Kaip atgailautojas barstantis galvą pelenais, nukeliavau į migracijos tarnybą ir buvau net šokiruotas. Niekada nesitikėjau tokio mandagaus ir geranoriško aptarnavimo per keliolika minučių. Ir dar, pašte nusipirkau žurnalą „Literatūra ir menas“. Vėl pagarbiai mandagus aptarnavimas. Numeris itin solidus ir dalykiškas. Tai, kad ant stiklo šukės persidūriau dešinės rankos didįjį pirštą, taip… gilokai, pasirodė menka gyvenimo smulkmena, be posakio „iki vestuvių užgis.“ Ne neužgis – amputuos, tai ne mirtina, bet manau, neprireiks. Ne per seniausiai chirurgas A. Juodys sėkmingai sulopė „nubalnotą“ mano nosį. Norėsite įvertinti – nedraudžiu pažvelgti. Ačiū ir jo nuostabiai med. sesutei. Štai ir citata su kultūros ir meno veikėja Rūta Kačkute: „Norėčiau, kad kultūros taryba turėtų didesnį autoritetą… Tačiau mane tenkina, kad kiekviena rimtesnė žiniasklaidos priemonė teigia, jog skaityti šiandien madinga. (Faktas…) Jei skaitymo įgūdžiai pradinėse klasėse nebus išlavinti, vaikas, deja, turės mažesnių galimybių ateityje… Knygas vertė antraeilis dalykas, svarbu, kad vaikas skaitymo malonumą pajustų mokykloje. Nesutinku. Geriau dar anksčiau. Man senelė sekdavo pasakas ir net nežinau, kaip tai pavadinti, bet kažką prisimenu: „Eik oželi vandenėlio, ragu dangų brėždamas, žemę barzda šluodamas“. Čia aš ir šiandien įžvelgiu kažkokį pagonišką – mitinį lietaus iššaukimo ritualo dėmesį. Tai ir dar šį tą jį perdavė, deja, atmintis ne kompiuteris. Šiaip R. K. nuomone, kultūrininkų užduotis yra ne svajoti, o tapti dulkėmis, prasiskverbiančiomis pro politikų ir administratorių langus, tiesiai į visuomenės plaučius, tada į kraujotaką iki pat smegenų. Jai prieštarauja tūlas A. Labinas (L. ir M. Nr. 1., 2005. 01 10. P. 10) Jis mėgaujasi dviejų filosofų mintimis. Tai T. Ligoti teigiantis, kad žmogaus sąmonė yra klaida, o visas iš šios klaidos gimstantis klausimas ir smurtas pranyks abejingos Visatos akivaizdoje: „Beprotybė, chaosas, erotinis vandalizmas, nesuskaičiuojamas kiekis nusiaubtų sielų – kol mes klykiame ir žūvame, istorija lyžtels pirštą ir verčia naują puslapį“. „Tad neverta nusižudyti, nes visada nusižudai per vėlai.“, antrina T. L. kolega E. Cioranas. Norite su minėtais autoriais sutikti? Tai Jūsų teisė. Aš asmeniškai tai laikau pragaišties literatūros apraiškomis. Visiems tiems, kurie geranoriškai paburnoja, jog rašau (na ne visuomet) pernelyg sudėtingai ir sunkiai suprantamai, galiu pridėti ir paprastesnį paaiškinimą. Visa tai panašu į politikų bezdalų maišus – šūdniekius. Ir paskutinis šio begalinio skyrelio klausimas? Atspėkite, kiek Radviliškio savivaldybės gyventojų prenumeruoja, perka ar bibliotekose skaito žurnalą „Literatūra ir menas“? O ką? Ir pajuokauti negalima?
Pajuokavimai
Yra įvairių „pokštų“ mėgėjų. Vieni kariasi į kalnų viršūnes, kad gautų kalnų leopardo, tigro ar liūto neoficialų titulą. Jei neapgauna atmintis, liūtai – vienišiai, turi įveikti visas viršūnes, turinčias per aštuonis tūkstančius metrų. Yra ir kenksmingų kalnų, na pavyzdžiui Cogoris (dar vadinamas Gudvino Ostino kalnu). Jis antras po Džomolungmos, dar vadinamos Everestu. Nepainiokite su vardu, kuriuos kai kurie tėvai apdovanoja savo atžalą (yra ir tokių). Į jo G. O. Kalną įkopė šiek tiek per tris šimtus alpinistų. Paskutinieji tai padarė nepaliečiai 2021 m. žiemą. Jei įdomu, galiu pridurti, ten dabar minus 50 laipsnių šalčio. Po kopimo, kas ketvirtas alpinistas kopia jau į Anapilį. Visoje šioje kompanijoje sveikiausiu protu išsiskiria kalnų turistai, kurie ropinėja kalnų perėjomis ir mažiausiai linkę į savižudybę. Kiekvienam savo. Kodėl užsiminiau, apie senai užmirštus dalykus. Be abejo ir Jūs to nesitikėjote, nors gal ir vertinate, kaip šunybių mėgėją. Priežastis paprasta. Visokių straipsnelių, žinučių ir nuotraukų Lietuvos ir užsienio spaudoje nevertinu, nesaugau, nekolekcionuoju. Na kam man makulatūra? Skiltis „Pastebėjimai ir pamąstymai“ buvo pasirodžiusi „Mūsų krašte“, „Radviliškio naujienose“, „Visuomenės balse“, o nuo 2014 m. ir „Radviliškio krašte“, „Alio Raseiniuose“. Jų skaičius artėja prie 666 vienetų. Nieko nesako? Tai šėtono simbolinis skaičius. Kas lieka, dieviškasis – 777. Ar užkopsiu į šią viršūnę – nežinau. Norėtųsi. Tuom ir galėčiau pabaigti kankinti savo skaitytojus. Tačiau gyvenimas nenuspėjamas. Be to, geriausi ukrainiečių draugai – rusai, kol dar nepakartas V. Putinas, sako, jog protingas į kalną nekops, jis jį apeis. Na įsivaizduoju, kaip budistai Kailaso kalną – keliais, ne vieną, o tūkstančius kilometrų. Tai Jums ne Šiluvos koplyčia. O ir malonumu nei vieno, nei kito nepavadinčiau. Šiaip laukiu rytojaus, turėtų pasirodyti antrasis kultūros žurnalas Nr. 2. Jei bus tokio lygio, kaip ir pirmasis, pasidžiaugsiu už autorius ir leidėjus. Kas be ko, gal ir sau ką nors „nusikniauksiu“, nes iš žiemos nieko dar nepasiskolinau, tik pagalvojau, jog tikrų lietuviškų žiemų mūsų ainiai nepamatys. Na nebent rusiškus „žaliuosius žmogelius“, ginkluotus „Kalašnikovais“ ar nauja kinietiška „Covid – 19“. Keista, bet kai pagalvoji apie tai, kažkodėl visai nejuokinga. Čia prisiminiau Louise Edrich, čipevių genties vėžlių giminės atstovės žodžius (poetė, rašytoja) apie jos knygą „kuri reiškia gyvenimą ir mirtį, skaitytojai pasiekia nežinomas karalystes, kad išlaikytų ryšį su rašytiniu žodžiu.“ Prisiminkite nuo ko pradėjau, nuo keiksmažodžių ir skaitymo malonumo. Tiesa, viskas baigiasi, tad metas pagalvoti apie skilties pabaigą.
Pabaiga
Tarkime taip, ketvirtadienį, sausio 23 d. tradiciškai nenušuoliavau į „Radviliškio krašto“ redakciją. Savaitraštį nusipirko sesuo su pragaro valdovo (čia lietuviška mitologija) vardu Nijolė. Pasinaudojęs proga – „perbeldžiau“. Nuo komentarų susilaikysiu, net pademonstruosiu savo narcisizmą, nes ir viena uogelė gali paįvairinti kokteilio skonį (beje, kokteilis lyg ir reiškia gaidžio uodegą anglų kalba). Galai nematė – uodega, tai uodega, net vyriška, ar tą, kurios rudimentą (neaiškinsiu) turi visi mąstančios žmonijos atstovai. Na už tai, ko gero, reikėtų padėkoti Č. Darvinui atradusiam, kad beždžionės (išskyrus bezdžiones) skirtingai nuo politikų bezdalų maišų, visai skirtingi dalykai. „Pegase“ pasivalkiojęs po miestą, nusipirkau ir į šovinius panašių rašalo kasečių. Skaitytojams gal bus įdomu, jog vienkartinis tušinis rašiklis yra pigesnis už vieną modernaus „Shneider“ rašalo kasetę, panašią į šovinį. Dedasi dvi: vieną išrašius pakeiti vietomis ir rašai toliau. Iškrypimas? Nepasakyčiau. Savo laiku rašiau plunksnakočiu, vėliau rašaliniu parkeriu, „tušinukai“ buvo nepageidaujami. Na o apie kompiuterinę rašybą, gal rašė tik rašytojai – fantastai. Man iki jų itin toli. Kasetes rašikliui, popieriaus esama ne tik knygyne, bet ir prekybos centruose. Sakysite, o kas čia keisto – nieko. Čia tik norėjau priminti skaičių 666. „Kas sugeba teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.“ (Apr. 1 –18) Tai sunkiausiai paaiškinama Evangelijos teksto dalis. Nežinau, ar ji tiktų merui K. Račkauskiui, bet ar tai svarbu? Svarbus tik paskutinis skilties taškas.
Vytautas Mikalauskis
2025-01-24
