Kai kurios katės man primena dailiosios lyties atstoves, vadinamas barakudomis (tokios plėšrios žuvys). Joms reikia atsigerti, skaniai pasimaitinti, sulaukti dėmesio, dėmesio, glamonių (nebūtinai). Peliauti jos neketina, nors kniaukti moka. Visiškai jų nesmerkiu, nes jos dirba katėmis. Tad pradedam.
Pradžia
Savotiška. Pilnatis, sausio 13-oji, pirmadienis. Aš jau antrus ar trečius metus neberašau apie tų dienų įvykius. Kartais šį tą prisimenu. Ne tik sovietinių žudikų aukų laidotuves. Grįžtu, bet ne sausio 13 d. kažkokios įstaigos autobusu. Geranoriškos rankos pridengia išrūdijusią kiaurymę autobuso antrosiose duryse, bet ir apkloja mane Sąjūdžio „Atgimimo” paketais, kad nesušalčiau. Ar su kuo apie ką nors kalbėjausi, nebeatmenu, buvau gerokai pavargęs, bet tikrai ne alkanas. Maitinimas prie Seimo rūmų, lažai, galimybė pasnausti M. Mažvydo bibliotekoje buvo organizuoti aukščiausiu lygiu. Įtampa vis tiek atsiėmė savo duoklę. Išlipau Radviliškyje. Kažkas paklausė, ar nereikia palydėti namo. Padėkojau ir lyg sapne grįžau namo. Be abejo, kelias dienas nedirbau, bet anuomet pavaduojantys kvailų klausimų neužduodavo. MPG direktorius K. Utkus į tai žiūrėjo itin supratingai, net skirdavo autobusą vykusiems budėti prie Seimo. Kai pagalvoji, buvo komunistas direktorius, o rizikavo viskuo. Tą patį darė ir Radviliškio Bandymų stoties eksperimentinio ūkio vadovas J. Chlevickas. Jo skirtu mikroautobusu nuvykau pasiimti svečių iš Vilniaus. Papietavo „Užuovėjoje“. Mitingas miesto stadione, budėjimas prie aukų dėžės, vėl kelionė į Vilnių, vakarienė Antakalnyje pas Nasvyčius (kuriuos?). Gaila, kad vairuotojo vardo ir pavardės neatsimenu. Galiu tvirtai pasakyti tik vieną dalyką: šiandien toks gyvenimo ritmas būtų ne mano nosiai. Iš kitos pusės, tai pamoka.
Pamoka
Neklauskite, kodėl, nes visa gyvenimiška patirtis ko nors išmoko. Na, pavyzdžiui, atsakyti į klausimą, kurie draugai yra tikri, o kurie tik pažįstami. Užsukęs, sąlyginai pavadinsiu, pas Antaną ir Gintautą, žinau, jog patekau pas draugus. Yra ir tokių, kurie net nesiteikia atsakyti į telefono skambutį. Ir tai nieko tokio. Tiesiog padeda atsijoti pelus nuo grūdų. Ir tai jų teisė rinktis. Be abejo, gyvenime pasitaiko ir kitokių asmenų. Su vienu iš jų bendravau 2025-01-13 d. Išklausiau jo begalinę istoriją apie rinkimus, sudėtingą bendravimą su rinkimams diriguojančiais vadovais, medžiotojų pliurzynę ir pan. Pokalbis truko apie porą valandų. Detales praleisiu. Jos niekam neturėtų būti įdomios, juo labiau itin svarbios. Akivaizdu, jog tai pensinio amžiaus asmuo, vis dar norintis veiklos, pats gerai nesuvokiantis amžiaus uždedamų apribojimų. Beje, jis žinojo, jog aš ne redakcijos darbuotojas ar žurnalistas. Tiesiog jam reikėjo bendravimo ir to, kas jį išklausytų.
Čia geriau tiktų psichologas ar psichoterapeutas (ne psichiatras). Per visą bendravimo laikotarpį ištariau 15–20 žodžių. Mandagiai atsisveikinome. Tiesa, ir aš iškrėčiau smulkią kiaulystę. Nepasakiau jam, jog turiu parašęs skilčių iki vasario pradžios, na, o jo išsakytos mintys man, švelniai tariant, neįdomios. O jei jas perteiksiu skaitytojui, bus dar liūdniau. Tad padėjau paskutinį skyrelio tašką pilnaties garbei ir laikui.
Vėliau, čia jau kita tema, iš kažkur sugrįžo mano Mūza ir sušnabžėjo: „Pailsėk, šventės, jei turi noro, paskaityk Herberto Džordžo Velso „Daktaro Moro sala“ (Vilnius: „Vaga“, 1977).“ Dar pagalvojau, kodėl turėčiau ją skaityti, nes jaunystėje jau skaičiau. Bet kas supras išdykėles Mūzas? Juolab kad niekaip nepradedu šturmuoti Pulitzerio premijos laureatės L. Edrich knygos „Nuosprendis“.
Iš kitos pusės, manęs lauks globotinis, mėgstantis pavakariams ryžių košę ir vištienos kotletus. Skonio reikalas.
Skonio reikalas
Mieste nėra tiek daug įstaigų, į kurias norėčiau, esant reikalui, užeiti. Na, tarkime, redakcija, paštas, biblioteka. (Tiesa, užsukęs į biblioteką kažkodėl prisimenu vaikiškas eiles. Autoriaus neprisimenu, o ir eilučių tiksliai nepakartosiu. Na, panašiai: „Laumė ragana gauruota, jojo apsižergus šluotą ir pagavo mažučiuką, striuką, buką Bebenčiuką…“ Gal renginiai ir parodos, vykstančios trečiajame aukšte, mane taip paveikia – nežinau. Visas darbuotojas, išskyrus vieną kitą, kaip ir „Vilties soduose“, pavadinčiau Motinomis Teresėmis.)
Prie mėgstamų vietų priskirčiau vaistines, „Maksimą“, o ypač „Maksimikę“. Žinoma, turėčiau paminėti ir polikliniką, bet sirgti ar ten lankytis tyrimams visai nesinori. Deja, visi mes skirtingi, visiems pasitaiko sveikatos sutrikimų. Apie vieną jų parašyti paskatino straipsnis „Radviliškio krašte“. Pavadinimas: „Tuberkuliozės protrūkis Radviliškio rajone: veiksmai ar tik tušti pažadai?“
Kiekvienam pamąstymui reikalingas it šautuvui – nuleistukas. „Auksiniai“ mano gyvenimo metai. Baigęs ilgametį suvirintojo darbą, darbuojuosi „Mūsų krašto“ korespondentu (gaila, bet, žuvus leidėjui, itin trumpai). Štai viename interviu bent pusdienį kamavau rd. V. K., pulmonologę. Nepainiokite su „pulmanu“ – dideliu keturašiu krovininiu vagonu. Tai plaučių ligų gydytojas.
Anuomet tuberkuliozės problema rajone faktiškai buvo išspręsta. Buvo tuberkuliozės ligoninė, fluorografas (specialus rentgeno aparatas ir aptarnaujančio personalo kabinetas), dvi gydytojos pulmonologės. Atvykdavo į mokyklas ir specialūs autobusai su minėta aparatūra, vykdavo ir specialūs skiepijimai, norint išsiaiškinti, ar asmuo neserga tuberkulioze. Net vengiančius gydymo namuose aplankydavo med. seselės, o prireikus net taikomos sankcijos. Ką ir sakyti – liga buvo griežtai kontroliuojama, ir šiuo atžvilgiu mes pirmavome Lietuvoje.
Šiandien mes vėl pirmaujame, tik iš galo, o avinui merui į tai nusispjauti – nei pakankamai lėšų, nei dėmesio šiai problemai. Tad nesistebėkite, jei vieną dieną kur nors „susižvejosite“ atsparią vaistams šios ligos formą. Nepamirškite – Radviliškis, valdant šiam merui, niekada neiškops iš Lietuvos šiknos skylutės.
O dabar – lyrinis nukrypimas. Sutemus, išėjus į dviračių-pėsčiųjų taką V. Kudirkos – Naujoji g. (anuomet juo buvo neįmanoma naudotis), Miško g. gale matydavosi žibinto šviesa. Žibintas buvo prie tuberkuliozinės ligoninės įėjimo. Aš jį vadindavau „Vilties šviesa“.
Šiandien apie viltį pamirškite, bet galite svajoti apie tai, kas gali pasikeisti į gerąją pusę. Blogiausiu atveju pasiklausykite „Fojė“ – „Laužo šviesa“. Kaip ten dainuoja A. Mamontovas: „Laužo šviesa tamsoje, guodžia, ramina mane“. Ramina, bet ne viskas.
Raminimas
Lietuvoje yra ne vienas kultūros žurnalas ar laikraštis. Mano nuomone, tai kraštutinumai. Kodėl „nesukryžminus“ „Litermenio“ su „Šiaurės Atėnais“ (jei dar eina) ir su „Septyniomis meno dienomis“ ar panašaus pobūdžio leidiniais? Mažiau patalpų, mažiau personalo, mažiau dotacijų. Tilptų ir po vienu stogu, o ir sugebėtų pasidalyti puslapių skaičiumi. Nereikia, kad vieni vaidintų intelektualus, kiti – kokius postmodernistus ar pan. Leidinys turėtų būti įskaitomas visiems normalaus intelekto skaitytojams. Suprantu, tai nepaprasta, bet įmanoma.
Šiam skyreliui chuliganiškai pasirinkau E. Čardenalio (1925–2020), Nikaragvos rašytojo ir katalikų kunigo, psalmę. Jį iš kunigystės pašalino mūsų kaimynas lenkas – popiežius Jonas Paulius II. 2019 m., prieš mirtį, į tarnystę jį grąžino popiežius Pranciškus.
Pacituosiu jo „Psalmę 1“:
„Palaimintas žmogus, kuris nesivadovauja partijos šūkiais
ir nedalyvauja mitinguose,
nesėda prie stalo su gangsteriais
nei karo tarnybos generolais
(nuo savęs pridursiu – ar prezidentu G. Nausėda).
Palaimintas žmogus, kuris nešnipinėja savo brolio
ir neišduoda savo bendraklasio…“
Prašau atleisti – eilėraštis parašytas verlibru (eiliavimu be sistemos, laisvomis eilėmis), tad taškų, kablelių ar kitų skyrybos ženklų ten nerasta. Sakykime taip: intelektualinio chuliganizmo apraiškos. Nors…
Nors
Latvių rašytojas, žurnalistas, poetas, muzikantas, vertėjas R. Virks turi savitą, įdomią teoriją. Cituoju: „Kad parašytum apsakymą, būtini išgyvenimai. Jeigu nėra išgyvenimų, liks tiktai postmodernizmas.“
(Vėl turiu nenuvilti savo skilties skaitytojų. Postmodernizmas kritikuoja naujųjų laikų civilizaciją, kuri remiasi tuo, kad pasaulyje egzistuoja protu grindžiama tvarka. Pasak postmodernistų, tai iliuzija, todėl jie reikalauja atsisakyti tradicinių mąstymo būdų ir meno kūrimo, siūlo ardymą, griovimą ar pan. Mano nuomone – tai šūdžiai, siekiantys dėmesio ir turintys panašaus raugo gerbėjų.) Kaip rašo minėtas autorius: „Niekas savo noru neskaito postmodernizmo.“ (Pritariu – tokiai veiklai turi būti kvanktelėjęs.) „Tačiau išgyvenimai gimsta geriant, todėl daugelis rašytojų girtauja. Kitaip neturės išgyvenimų. Nors jei kas sako, esą jis patyrė išgyvenimų, pavyzdžiui, keliaudamas, žinokite – šis žmogus slepia, jog jo kelionė buvo tiesiog nuobodi.“ (L. ir m., Nr. 1, 2025-01-10, p. 50)
Nuo savęs pridursiu: ir be gėrimo (į kurį, tiesą sakant, nespjaunu, nors daugelis net bijo apie tai šnekėti ir rašyti) yra ir sudėtingesnių kelių į išgyvenimus. Jie neskanūs, sunkūs, sudėtingi, mažai produktyvūs.
Na, pavyzdžiui, norėdamas parašyti klasikinę miniatiūrą (literatūrinę), aš sugaiščiau tiek pat laiko, kiek rašydamas eilinę savo skiltį. Be to, įvykdęs šią „akciją“, jausčiausi kaip išgręžtas ar iškritęs iš medžio (gali būti du viename). Klausimas: ar aš to noriu, ar man to reikia apskritai? Atsakau – ne.
Lengvas kelias visuomet veda į pabaigą, kaip, beje, ir sunkesnis, sunkus. Bet vieną pasiekti lengviau, kitą paprasčiau, trečią – nedėkingiausia. Tad pabaiga be paskutinio taško. Juokauju.
Pabaiga
Tai postmodernistiškai, verlibristai ir pan. gali nevartoti skyrybos ženklų. Aš – paprastas, tradicinis, ir jie man būtini.
Tačiau vieną pastebėjimą turiu: jei savivaldybei ir toliau vadovaus toks nevykėlis meras, rajonui bus galima padėti paskutinį tašką. O ką? Ar miestelio statusas taip jau blogai, kaip, tarkime, žydras aprėdas? Manau, ne.
Bet sumaniau šunybę. Lai meras (Pizius – man nurodė, kaip nepageidaujamą įvardį), tad paskutinį tašką lai padeda jis. Blogiausiu atveju – Vaižgantas Pakulinis. Šlykščiau apskritai nebus.
Vytautas Mikalauskis
2025-01-16
