Naujieji metai prasidėjo lietumi. Vėliau užsiveisė sniegas. Tad pradedam.
Pradžia
Naujųjų metų proga aplankiau kelis bičiulius. Prisiminėme jaunystę, paauglystę. Paaiškėjo, jog vienas bičiulis, šiaip ne knygų ar skaitymų mėgėjas, visad nusiperka „Radviliškio kraštą“ ir įdėmiai skaito net mano opusus. Į „oficiozą“ jau senokai spjovęs, nes „ten bėra ko skaityti“. Nesiginčijau, nes – faktas. Niekalas, bent mano nuomone, išlaikomas už mūsų lėšas, bet tenkinantis mero poreikius. O ko daugiau reikia žydramėlynaspalviams kostiumų nešiotojams? Garbės, pinigų, ar… Na, norimą sugalvokite patys. Nemanau, kad tarp skaitytojų yra nieko nežinančių apie minėtas spalvas ir vaivorykštinių vėliavų nešiotojus. Šiuo atveju mano nuomonė sutampa net su Gudijos diktatoriaus A. Lukašenkos nuomone. Tiesa, ir jam negaila, kad vyrukai mėgsta „padrožti“ vienas kitam šiknas, nes, pasak jo, moterys, vis vien gimdys. Aš, gink Dieve, nekaltinu mūsų mero sadizmu, bet taip gerbti lytinių mažumų spalvas? Ypač užimant tokį postą, man atrodo keistokai. Tačiau nieko nepadarysi dėl skonio, spalvų, net nesiginčijama, be to, kiekvienam suteikta pasirinkimo laisvė. Manau, tam pritartų ir Vaižgantas Pakulinis. Beje, šis lyg ir tapo seimo nario patarnautoju. Seimo nario, kurio pavardėje galima įžvelgti slaviškas šaknis (glaudytojas, lukštentojas, raižytojas). Tiesa, jei pavardėje vietoje „š“ būtų „ž“, galima versti kaip bala, klanas, valka, liūgas, Alaušas. Jei kas norės, lai pasidomės. Mano nuomone, iš jo ir bus ne ką daugiau naudos. Abiem atvejais. Čia ir prisiminiau daktaro V. Dugno papasakotą trumpą istoriją. Konferencija. Jam prisistato kaimynas „Barzda“, o aš „Dugnas“. Abu sukikeno ir pareiškė, jog pavardės tikrai lietuviškos. Paįvairinsiu – lietuvių mitologijoje buvo ir dievas Dugnas. Nekomentuosiu, ir taip pradžia platoka. Tad į platumas.
Platumos
Kadais parašiau savo ketvirtą knygelę: „Socialinio darbo menas ir demonai“. Jei bibliotekos direktorė anuomet būtų likusi Radviliškio viešosios bibliotekos direktorė A. Januševičienė, net neabejoju, kad knygelė būtų išvydusi pasaulį. Ji, kaip ir kitos, turėjo būti išspausdinta už mano asmenines lėšas. Deja, laikai permainingi ir vadovė pasikeitė. Šių… nevardinsiu. Atsirado įvairių priekabių, na, neva kam cituoti A. Hitlerio ištrauką iš jo knygos „Mano kova“. Ar tai visai blogai? Nežinau. Žodžio laisvė yra didžiausia žmonijos vertybė. Knygelė su paskutinėmis mano pasakomis taip ir neišvydo dienos šviesos. „Radviliškio krašto“ leidėjas G. Lipnevičius, nūnai vietos tarybos deputatas, pasiūlė ją išspausdinti savo leidžiamo laikraščio puslapiuose. Žinoma padėkojau, ir atsisakiau. „Ežiai išdidūs paukščiai, jei gerai nepaspiri – neskrenda.“ Ir aš prisiminęs savo, nuo kibirkščių apdegusį, sovietinio tipo paltą (apdegė per sausio 13 d.) atsisakiau. Kaip išdidus erelis Kaukazo viršukalnėse, tupėdamas ant unitazo krašto priėmiau kitą sprendimą. Kodėl aš turiu prašyti jūsų iš maldos, kuo jūs geresni už mane? Atsakymas paprastas, suprantamas. Šūdžiai yra tik šūdžiai, jei nori ko nors savo – parodyk iltis ir dantis. Neprašyk, nes kaip rašo M. Bulgakovas „patys paprašys ir pasiūlys“. Man to nereikia. Buvo ir „Visuomenės balsas“, yra „Radviliškio kraštas“, tad atsiimkite tai, kas jums priklauso. Kol galiu, palinksminsiu jūsų širdis. Tik gink Dieve nesumanykite teigti, kad mano skiltis jūsų nepamalonina. Jei pasiseks maloninsiu ir toliau, bet čia lyg savotiškas tęsinys.
Tęsinys
Bičiulis priminė, man plaustų eskadras. Jei kas nežino, priminsiu, jog Lukšio, Pašvaistės g. buvo atviro tipo lietaus kanalizacijos grioviai (kažkur miesto turgaus pusėje t. p.). Buvo ir kanalas (liekanos išlikę), kuriuo polaidžio vanduo ir apskritai lietaus vanduo, plaukė palei geležinkelį, vėliau į Beržę ir Nemuną. Pavasariais šalia griovio visada būdavo padori bala. Pakrantėje sukrauti pabėgiai-plaustai, taip pat jungiamosios geležinkelininkų detalės – du špalai (pabėgiai, žuoliai) – tapdavo „lengvuoju kreiseriu“, trys – linkoru (čia stambesniems vyrukams). Tai štai, bičiulis priminė, jog „lengvaisiais kreiseriais“ jie nuplaukdavo iki Pašvaistės gatvės ir atgal. Į Varpo gatvės pusę kažkodėl niekas neplaukė. Šiaip įdomu, kiek radviliškiečių žino apie šią gatvelę, kurioje berods tik keturi namai? Bet tai ir nesvarbu. Neapsieta ir be nelaimingų atsitikimų. Kartą kartis, kuria vairavau plaustą, užsikabino už mano diržo. Inercijos buvau pametėtas į vandens valką. Pavojus minimalus. Gylis geriausiu atveju nesiekė pusmetrio. Kita plaukiojimo mėgėja vardu, tarkim Vilma, neapskaičiavo savo šokio trajektorijos ir vietoj „mažojo kreiserio“ denio atsidūrė kanale. Ir ne tragedija, visi buvome „aplinkiniai ir teko kulniuoti namo (pavasarinio polaidžio vanduo, ne šiltas dušas). Beje, apie bičiulį, sąlyginai pavadinsiu jį Ginte, turėjo unikalų paltą – puspaltį, su begale slėptuvių, kuriose tilpdavo ir didesni daiktai. Jei nenorėdavo niekas jų ir nerasdavo. Gal Radviliškyje buvo ir kiti „laivynai“ – nežinau, bet mes turėjome neabejotinas sąlyga ir paauglišką malonumą. Sakykite, ar daugelis iš Jūsų turėjo plaustą ir galimybę mėgautis „jūreivyste“? Manau – ne. Gyvenimas nugyventas. Kas mokėta – padaryta ir kito šanso mums nieko nedovanos. Manau, jog taip vadinami „jūreiviai“ kaip ir tikrieji įveikę Dreiko sąsiaurį turime pilną teisę įsiverti auskarą. Kas liečia mane – ačiū. Kam reikalingos papildomos problemos? Artimiesiems, krematoriumo darbuotojams ir t. t. O čia, kaip kiaulystė, vėl atsirado klausimas: ar krematoriume dirba tik vyrai, ar esama ir moterų. Atsakymo paieškokite patys.
Paieškos
Kartais atrodo, jog nebeturiu apie ką rašyti. Žinoma, pripilčiau į savo skiltį visokių pastebėjimų iš gamtos, saldžiai apseilėčiau, bet dėl to pionieriumi netapčiau, o buvau. Kaip dauguma, turėjau raudoną kaklaraištį, rinkau metalo laužą, makulatūrą, dalyvaudavau rikiuotėse. Kada bolševikinę atributiką uždraudė, pagalvojau, kiek tarp tų draudėjų buvo pionierių? Negaliu parašyti, juolab pionierius reiškia naujoves, išminuotoją, naujų kelių atradėją. Atrodo, tikrai žinau, jog anglų rašytojas Dž. F. Kuperis parašė romaną „Pionieriai“, kurį į lietuvių kalbą išvertė ir jaunimui skirtoje knygų serijoje „Drąsiųjų keliai“ išleido leidykla „Vaga“ 1969 m. Ir šis romanas tikrai ne apie metalo laužo ir pan. rinkėjus, trimituotojus, vėliavnešius, rikiuotes ar stovyklas. Ir neįsivaizduoju, koks kipšas sugundė apie tai parašyti. Nors netiesiogiai gal kalta viena draudimo bendrovė, pro kurią neretai praeinu kulniuodamas į „Radviliškio krašto“ redakciją. Ypatingai užrašas „Ergo“ (lot. k. vadinasi). Tuomet prisimenu filosofijos kursą ir vieną iš amžių glūdumos (berods 16 a.) filosofo Rene Descartes principą „Cogit, ergo sum“ (mąstau, taigi esu), kitur verčia (mąstau, vadinasi egzistuoju). Lyg ir absoliuti tiesa, bet galvoju, jog esama pakankamai egzistuojančių, tarp kurių gali būti ir visai nemąstančių. Na gyvenančių instinktais ar pan. Tad nesistebiu, kad ir man, kai kurie užrašai sukelia asociacijas mąstyklėje, kad ir apie pionierius. Teigiu, jog man tai gerai, taip gimsta skilties skyreliai. Ką apie tai galvoja skaitytojai, tai jų asmeninis reikalas. Tik neklauskite, ar dauguma politikų mąsto, ar yra tik instinktų vergai. Na pavyzdžiui, kaip įsipilti degalų ir iš to dar užsidirbti papildomų lėšų. Žinoma, būtų smagu, jei šie pokštininkai, na tarkime tūlas eks deputatas „konservas“ J. Kvėglys, apie tai papasakotų pats. Aš, deja, negaliu, nes turiu galvoti skilties pabaigą.
Pabaiga
Priartėjęs prie pabaigos prisiminiau apie ką norėjau rašyti. Pasak legendų, Lenkijoje didesniuose kvartaluose lyg ir yra „pavaduojanti dama“. Na tarkime, Jūsų žmonai skauda galva, laukiasi, ar dėl kitų priežasčių negali atlikti moteriškų pareigų. Tuomet vyras gali kreiptis į „pavaduojančią damą“. Beje, kai kurios moterys susitaikytų su tuo, jog geriau padorus viešnamis nei nepageidautina meilužė. Na pasinaudojo paslaugomis, užmokėjo ir viskas. Tarp kitko, apie „pavaduotojas“, jų atlygį legenda nutyli. Sakysite, o kur meilė? Meilė buvo, yra ir niekur niekada nedings. Tai ypatingas procesas. Aš Jums siūlau kitą legendą. Kalbama, kad kiekviename daugiabutyje, gatvelėje yra nuo kvaišalų priklausomas asmuo. Užsimaskavęs, atviras, nesvarbu. Savo laiku Radviliškyje buvo narkologinis kabinetas ir du profilaktoriumai (Beinaravoje ir Tyruliuose). Blaivykla, mano nuomone, šiai kategorijai netinka. Šiandien nieko tokio nėra. Išblaivinimo paslauga Radviliškio ligoninės priėmimo skyriuje su nemokamomis pašaipomis artėja link 200 eurų. Prabanga. Dažnas šiuos pinigus mieliau pragers. Ar galime stebėtis dideliu, tarkime nuo alkoholio, mirtingumu? Nesistebiu, jog ji visai ar formaliai sprendžiama. Norint patekti į Šiaulių priklausomybių ar krizių centrą pas legendinį Arūną Rimkų, tenka įveikti nemenkas kliūtis, į ilgalaikę reabilitacijos bendruomenę taip pat. Na nebent į Žano Talindžio (Skalandžio) karvides. Padirbėsite žemės ūkyje, pasimelsite, pagyvensite 19 a. pabaigos, 20 a. pradžios sąlygomis ir tai geriau negu nieko. Kodėl apie tai rašau? Seime yra net trys deputatai, turintys ryšį su mūsų kraštu. Manote, ką nors darys, kad išspręstų šią problemą? Nejuokaukite. Seime šilta, musės nekanda, ir nieko dirbti nereikia. O atlygis – solidus, tad kam be reikalo vargti? Ar ne taip, operini Vytautai J.?
Vytautas Mikalauskis
2025-01-05
