Niūri it pamotė į Radviliškį atslinko kalendorinė vasara. Su verygiško tipo nesąmonėmis ir kitais šauniais dalykais. Pradedam.
Pradžia
Mano nuomone, valstiečiams pasiseks, jei rudenį apskritai pateks į seimą. Vien dėl to, kad nesugebėjo uždėti kamanų A. Verygai ir leido jam skaldyti malkas. Sudėtingi laikai laukia ir mūsų rinkto seimo nario A. Gaidžiūno, kuris dėl charizmos stokos stovės ant bedugnės krašto, nors yra vertas tuzino tokių veikėjų kaip Radviliškio seniūnas. Apskritai daugumos politikų mūsų rajone, panorusių sotaus lovio, laukia fiasko. Tam, kuriam Dievas nedavė proto, jo su kastuvu ar semtuvų neprikasi ir tuščios ertmės makaulėje neužpildysi. Šią skiltį pradėjau birželio 1d. ir tikiuosi, jog niekas neapkaltins politine agitacija. Be to, aš nekviečiu balsuoti už tą ar kitą kandidatą. Ir be jų pas mus apstu įdomybių. Spec. tarnybos susėmė kelis įtartinus veikėjus. Ir ką? Byla tęsis metų metais ir baigsis kaip „juodosios buhalterijos“ istorija. Per šalį nuvilnijo ir nužudyto policininko istorija. Esą, policijoje nėra tvarkos, nes pareigūnai nedėvi neperšaunamų liemenių. Kai pagalvoji, iš kur policininkui žinoti, jog pateks į tokią situaciją – išskirtinę, beje. Ir dar, jei galvažudys buvo ginkluotas, kad ir tokia seniena kaip Mosino sistemos šautuvas, jokia liemenė nepadėtų. Iš tokio atstumo minėto šautuvo kulka peršauna geležinkelio bėgį. Net jeigu liemenė ir sulaikytų kulką, visi vidaus organai pavirstų koše. Yra įdomybių ir rajone. „Rk“ leidėjas išvystė tokią veiklą, kad valdantieji jam su malonumu nukąstų galvą su visa kepure. Tiek metų ramybės, nebaudžiamumo, aplaidumo, o čia it kipšas iš tabokinės iššoko deputatas, primenantis, jog reikia dirbti, o ne dinderį mušti. Vietoj darbo – nepasitenkinimas, o turėtų būti padėka, jog neleidžiama apkiausti. Apie panašias situacijas mano bendraklasis Remigijus S. sakydavo : „Įdomūs žmonės tie papuasai“, perfrazuoju -“įdomūs žmonės tie valdžionys“.
Įdomūs žmonės
Sėdžiu Šiaulių apskr. Radviliškio teismo rūmų posėdžių salėje. Iki proceso pradžios yra šiek tiek laiko. Kompiuterio šviesolaidžių blyksniai atsispindi ant dezinfekcinio skysčio talpos. Ir tai suprantama, teismo darbuotojai tokie pat mirtingi kaip ir mes visi. Byla nagrinėjama uždarame teismo posėdyje, kaip ir visos bylos, kuriose opūs žmogaus pripažinimo neveiksniu, tam tikrose srityse, globos nustatymo, globėjo ir turto administratoriaus paskyrimo klausimai. Rajone šimtai tokių „nematomų“ žmonių. Ir vėl nėra ko stebėtis. Per kovą, balandį, gegužę rajoną negrįžtamai apleido apie 150 žmonių.Paprasčiau tariant – mirė. Iš šio skaičiau trečdalis turėjo problemų su psichikos sveikata. Vieni rimtesnių, kiti paprastesnių. Dalis iš jų, ypač vyresnio amžiaus, prieš mirtį išėję pro vienas duris, nebesugebėdavo jų vėl atrasti ir sugrįžti atgal, plėšė tapetus, patalynę, elektros laidus, darė po savimi, išmatas panaudodami sienų tapybai. P. Demencija ir p. Alzheimeris -negailestingi mūsų gyvenimo palydovai, neabejotinai nualinantis juos prižiūrinčius žmones ir ligonius. Tik štai kur įdomybė – dalis gyventojų patys skuba į įgytos silpnaprotystės glėbį be saiko vartodami raminamuosius, nors išspręsti nemigos ar pan. problemas yra kitų būdų. Vieną iš jų „Lietuvos sveikatoje“ pateikė garbus žurnalistas H. Vaitiekūnas: „Žinoma, geriausias vaistas nuo nemigos yra tas, apie kurį daug kalbėti nepatariama. Betgi nedaug jo ir reikia: pakaktų apie 60 gramų“. Tai apie vyną, kuris esą stabdo širdies priepuolius ir gydo ilgesį bei nerimą. Šiaip kagoras ne toks jau ir brangus,o minėta 60 g.dozė normali, tačiau išsiplėtusi pastraipa jau negerumas. Juolab medicininės temos šįkart neišsėmiau.
Neišsemta tema
Galvoju, daugumai skaitytojų suprantama, kodėl skiltį suskaidau į mažesnės dalis. Žinoma, jog man nebūtų jokių problemų parašyti vientisą skilties tekstą. Bet tai vargintų ir trukdytų Jūsų dėmesio koncentracijai. Tai štai, pro mano kabineto langą matosi buvęs florografo kabinetas. Tiksliau, jo griūvenos. Ant stogo auga medeliai, nuo sienų nubyrėjęs tinkas, subyrėjęs laiptų betonas, o laiptinės stogelis įlūžęs. Pakraščiuose kakarykai. Kai pagalvoji, daiktas lyg ir reikalingas. Jo pagalba sovietmečiu Radviliškio rajone buvo suvaldyta tuberkuliozė. Na, bet gal yra ir kiti kovos būdai su džiova, bet juk toks pastatas tikrai nepuošia ligoninės teritorijos ir miesto. Kaip ir varnalizdis slaugos skyriaus ventiliacijos pašonėje. Kiek man žinoma, ligoninės chirurginiame skyriuje – elektroninė kortelių raktinė sistema. Brangiai prabangus dalykas. Vėlgi, neakcentuodamas šio dalyko norėčiau ligoninės direktoriui užduoti visai kitus klausimus. Ar prisimenate seną aforizmą: „Pasakyk, kas tavo draugai, aš pasakysiu, kas tu esi“. Štai man asmeniškai, spėju,patiktų ir kitiems būtų įdomu sužinoti, kurią vietą tarp Lietuvos ligoninių užima Radviliškio ligoninė pagal slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų atlyginimų dydį. Tuomet aš galėčiau viešai parašyti savo nuomonę apie Radviliškio ligoninės direktoriaus gebėjimus. Neslapukaudamas, tiesiai į kaktą. Beje, man būtų įdomu sužinoti, ką ligoninės direktorius galvoja apie tokius niekšus kaip anonimai. Na, pavyzdžiui, „Radviliškio kraštui“- ne“ kūrėjus. Deja, aš ne žurnalistas, to nepaklausiu, bet naudotis viešai prieinama medžiaga galiu.
Prašymas – galėjimas
Parašau atleisti man, kad savo tradicinę mini spaudos apžvalgą pradėsiu be „Alio, Raseinių“ savaitraščio. Bet pas mane yra 10 tūkstantinis „Etaplius“ egzempliorius. Penki solidūs autoriniai straipsniai, plius R. Jakučio „Vasara jau“. Vien dėl šio autoriaus verta skaityti šį savaitraštį. Prie R. Jakučio opuso dar sugrįšiu. Metas oficiozui. Penkios mero nuotraukos ir tradicinis politinės bekultūrystės pavyzdys pirmajame puslapyje. Mūsų rinktas seimo narys Aurimas Gaidžiūnas vėl po mero mižtuku, t. y. apačioje. Net šone esantys Moters Saulės „abrozdėlis“ aukščiau. Deputatų tarp oficiozo puslapių – nulis, turiu omenyje vietinių. Tiesa, yra galima mero partijos parankinė Skaidra Dišlė (įdomu, ar lietuviški , ar latviški vardas ir pavardė?). Beje, jei jau užsiminiau apie šią tarybos narę, tai ir pradėsiu nuo straipsnio, kuriame ją išvydau, net tris kartus. Rašinys vadinasi„Geriausiems rajono abiturientams įteiktos atminimo dovanos ir premijos“. Prie šio opuso yra net trys nuotraukos be paaiškinimų. Viena lauke be kaukių, dvi kaukėtos. Tarp kaukėtų tipų kažkoks mano kompleksijos tipas, nežinantis, kaip teisingai dėvimos kaukės (nosis kyšo virš jos). Bet pamirškime nuotraukas, net privatus „Radviliškio krašto“ leidėjas pasitenkino tik viena savo nuotrauka savaitraštyje. Ir dar, gink Dieve aš neįtarinėju mero narcisizmu ar isteriniu asmenybės sutrikimu, kai siekiama dėmesio bet kuria kaina. Kita vertus, net sovietiniai nomenklatūros darbuotojai su savo atvaizdais buvo retenybė anuometiniuose „Komunizmo aušros“puslapiuose, tad mūsų meras šiuo požiūriu tikrai nesikuklina, ir nepatikėsite, aš esu jam netgi dėkingas, nes jo politinė reklama davė peno dar vienai pastraipai.
Pastraipa
Peno šaltinis vadinasi „Einu į seimą, kad Radviliškiui būtų geriau“. Ir štai čia atsiveria erdvė patiems įvairiausiems pamąstymams. Visi žinome, kad žiurkės iš galinčių paskęsti ar skęstančių laivų bėgdavo. Tikri jūrų kapitonai, kaip ir legendinio „Titaniko“ laivavedys, savo laivo neapleisdavo niekada, iki galo atlikdami savo pareigą ir žinodami, jog apie mirusius galima kalbėti tik pagarbiai arba nieko. Na, mūsų merui iki tokių etinių standartų – kaip iki rojau, ir, be abejo, jis pažeria daugybę tokį savo poelgį pateisinančių pasiteisinimų juo pasitikėjusiems rinkėjams (išrinkusiems jį į mero postą). Jeigu būčiau beviltiškas cinikas, drėbtelėčiau: „Boba išratų, ratams lengviau“, tačiau nesulauksite, užteks tik reklamos komentaro. Jame rašoma apie uždaromas urėdijas, pašto skyrius, sunykusią policijos komisariato veiklą „todėl vakarais ant komisariato durų pakabinama spyna“. Manau, perdėta – pakabinamos spynos tikrai nemačiau, kitaip įamžinčiau. Tad dar kalbama apie nuskriaustą ligoninę, kurią, atsiprašant, jis pats ir „patvarkė“, pasiremdamas socialkonservatoriška dauguma. Meras kalba ir apie geležinkelio darbuotojų skaičiaus mažėjimą, bet juk tai tokia smulkmena, kaip ten tvirtino meras: „1000 naujų darbo vietų. Turime planą, kaip tai padaryti“. Tai ir darykite, o „nenusiplaukite“ į seimą. Aš suprantu, ten, prie valdžios lovio, gerai. Atlyginimas padorus, atsakomybės nulis, plius galimybė papliurpti iš TV ekranų apie nacionalinės medžioklės ypatumus, kaip, pvz., darė A. Gaidžiūnas. Gal kiek ironizuoju, bet ironiją perkelsiu į kitą pastraipą.
Ironija
Kalbama, jog ironija – silpnųjų ginklas, bet tik silpnieji, apsiginklavę šiuo paprastu ginklu, gelbėja pasaulį nuo kvailybių ir niekšybių. Tai štai, mero nuomone, jam įžengus į seimą, jo puikiu pakaitalu taptų Moteris Saulė. Įdomu, kurioje srityje „novarotinių – pribambasinių“ automobilių įsigijimo jos malonybei ar pasitarimų su meru srityse. Reklamoje patapšnojamas ir J. Pranys. Meras teigia, kad su tokiu žmogumi neabejotų eiti ir į žvalgybą. Įdomu, ar į „tusovkę – matuzovkę“ prie Dubysos taip pat? Beje, meras nemato sau lygių ir politinės patirties srityje. Čia sutinku, dešimtmečiai valdžioje, o miesto gatvės taip ir neišasfaltuotos, namai-vaiduokliai nepašalinti ir pan. Mero centrinės valdžios kritika pateisinama, Markizo Karabaso ir jo apaštalo A. Gaidžiūno partija dar nesumąstė mokesčio už orus. Spėju, neskaitė „Čipolino nuotykių“, bet meras nepamiršta pakelti savo uodegos, kai kalba apie sporto bazes, bibliotekas, poliklinikas ir pan. Tai gerai, bet netolimoje ateityje merdėjančiame rajone jų niekam nebereikės. Šiaip reklaminis straipsnis sukurtas pagal sovietinių referatų principą: apie ką nors parašei, po to vėl sugrįžai prie parašyto. Vėl kartojasi žvyrkeliai (gal dėl privačios mokyklos?), giriamas ligoninės direktorius, burnojama prieš dabartinę valdžią ir regionų genocidą bei A. Gaidžiūno „tiesiog bukaprotišką nenorą matyti problemas ir jas spręsti“. Gaidžiūnas – mano intarpas, nes jis nūdienos valdžios atstovas. Bet ar ne meras kaltas, kad pagal atlyginimų dydį atsidūrėme 52 vietoje tarp Lietuvos savivaldybių, o girdamas ligoninės direktorių galėtų pakomentuoti ir ligoninės slaugytojų atlyginimus. Ne abstrakčiai, o konkrečiai. Vėl pasikartosiu, esu dėkingas merui ir oficiozui, nes suteikė medžiagos skilčiai. Esu optimistas ir tikiuosi, kad panašiu „pašaru“ meras mane aprūpins ir ateityje. Tai įdomiau nei rašyti apie jo valdomos savivaldybės ir miesto betvarkę ir „apsišikėlius“. Na, o dabar, kaip ir žadėjau, rašytojo R. Jakučio citata ir neišvengiama pabaiga.
Pabaiga
„Ko tik neprižada norintieji patekti į Seimą, net pranašai tiek nesugalvotų. Man tai pažadai, labai panašūs į vaikų ar giminaičių pažadus, kaip jie globos ir rūpinsis savo senoliais, tėvais ar sergančiais giminaičiais, jei tik šie užrašys palikimu savo namą ar butą“. R. Jakutis.
Galvoju, kad netrukus spaudoje ar kitais rinkiminės agitacijos kanalais pasirodys ir kitų rajono gelbėtojų, norinčių į seimą, „bezdalų maišai“ (tuščios kalbos, jei kas nežino šio liaudies išsireiškimo). Na, o dabar įsivaizduokite, jog į antrą turą patenka A. Čepononis ir K. Račkauskis, A. Gaidžiūnas ar kiti kandidatai. Pasirinkimo galimybė visada yra, na, tarkime sušaudymo ir mirties bausmės pakariant, dujų kameros ar mirtinos injekcijos, elektros kėdės ar galvos nukirsdinimo. Geriausiu atveju – įkalinimas iki gyvos galvos, net istorijos, kuriose užrašomas turtas, gali turėti laimingą pabaigą. Mūsų atveju, tai tik rusiška ruletė. Įdėjai vieną šovinį į revolverio būgnelį, nuspaudei gaiduką, likom gyvi – įdedame dar po vieną šovinį ir taip toliau, kol tik vienas iš žaidėjų lieka gyvas. Tikimybė, kad pasitaikys šovinys su riktu (broku) menka, be to, tokį šovinį tektų pakeisti. Skilties pabaigos ir paskutinio taško nepakeis niekas, bet šįkart pafantazuokime. Įsivaizduokite, kad šis žaidimas būtų privalomas į antrąjį rinkimų turą patekusiems pretendentams į seimą. Norinčių prie lovio ženkliai sumažėtų.
Vytautas MIKALAUSKIS
