Kadais pasirodė žavus prancūzų kino filmas, kuriam nepakartojamą muziką sukūrė Mišelis Legrandas. Tai „Šerburo lietsargiai“. Nuo to ir pradėsiu . O kodėl gi ne? Tad pradžia.
Pradžia
Bet leisiu sau intarpą. Seserys, tvarkydamos mano našlišką buitį, surado (ir garbės žodis nežinau, kaip literatūriškai vadinasi) planšetes. Ne kompiuterines, o kažką panašaus. Vienoje jų, dovanotoje Baisogaloje, ilsėjosi rašikliai , kitoje – popieriaus atsargos ir vienos pirminių skilčių pradžia bei popieriaus lakštai. Paskaitęs supratau – rašiau, bet ar pabaigiau – neatsimenu. Na ir galai nematė. Patikslinti sėdint skaitykloje? Nesąmonė! Rašysena – mano. Nusistovėjęs stilius bus dar tik ateityje. Spėju, jog atkartojęs pradėtą darbą, o tiksliau jo pradžią, galėčiau apsimesti, jog tai eilinio mano opuso pradžia. Kas nuolat skaito „Radviliškio kraštą“, truktels pečiais ar ims plakti liežuviais. Man negaila. Šiandien net be tos senovinės skilties pradžios, turiu jų prikepęs iki pat Naujųjų metų. Žinoma, leidėjas, jei panorėtų, galėtų dėti jų bent dvi į vieną savaitraščio numerį. Vėl turėčiau darbo, o ne atostogų, bet… Skirtingai nuo manęs, kai kas visai džiaugtųsi, jei atostogaučiau. Nesulauksite, prisiminkite nemirtingos „Hiperbolės“ žodžius: „Aš tau dainuosiu, nors balsas prikimo, aš tau dainuosiu, net būdamas nebyliu.“ Įdomu, ką apie tai galvoja avynas meras? Na avynas (dėdė) ir Radviliškio rajone tik avynas, o ne gerasis senovės lietuvių meilės dievas. Nors aš visai neprieštaraučiau, kad Jūs dievintumėte visos Lietuvos žydrųjų švarkų nešiotojus. O šiaip esu atostogose iki gyvos galvos (pensininkas) ir skilties rašymui bent iki Naujųjų metų. Skaitinėju, sprendžiu kryžiažodžius (tik ne panoraminius). Na koks įdomumas, jei perdien pasitaiko užpildyti visą žurnalėlį. Daug maloniau užlipti ant rebuso grėblio. Yra tikimybė, kad gausi kakton. Tai puikūs vaistai nuo narcisizmo ir profilaktikos priemonė nuo didybės manijos.
Priemonės
Jų randu knygose, žurnaluose, pasitaiko ir laikraščiuose. Kaip tai atrodo. Pavyzdžiui Leslie Wolfe knygojen „Chirurgė“ („Sofoklis“, Vilnius, 2023 m.). Pacituosiu: „Įdomu, kam turi išbučiuoti subinę, kad atsidurtum ant viršelio“ (P. 78). Tai mano nuomonė irgi menas, kad gautum gerai apmokamas pareigas savivaldybės valstybinėse įstaigose, taptum patarėju, ar panašiai. Galų gale bučiuodamas antrą galą gali patekti į vietos tarybą, seimą, net į Europarlamentą. Frazė iš knygos, penas skilčiai ir Jūsų laisvalaikio pamąstymams. Tiesa, vietoj prizo gali gauti ir Tilio Ulenšpygelio vaistą šilkiniame maišelyje. Tiksliai nebeatmenu Šarlio de Kostero opuso, bet vaistas buvo arkliašūdis, įsiūtas į šilkinį šūdelį. Paklausą turėjo. Ir vėl grįžtu prie minėtos autorės romano, atsiprašau – psichologinio trilerio: „Juk vis dėl to tik vienas iš mūsų šiame kambaryje esančių asmenų, žino bent dešimt būdų, kaip sustabdyti žmogaus širdį ir nepalikti jokių įkalčių. Ir tai – ne jis.“ Prisipažinsiu, skaitykite nesibaimindami, aš to taip pat nemoku, neturiu čiumakiškų – kašpirovšiškų gebėjimų. Tad truputį apie autorę iš knygos viršelio nugarėlės: „Autorė gimusi 1967 m. rašo bestselerius, kurie pasižymi psichologinėmis įžvalgomis bei svarsto modernių technologijų aktualijas, taip suteikdama skaitytojams autentišką patirtį, peržengiančią trilerio žanro ribas.“ Tad Jūsų dėmesiui – patikima chirurgė, mylinti žmona, žudikė? Perskaitę suprasite. Kažką panašaus parašė ir Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk, knygoje „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Suprantu, nesąžininga. Kur bestselerių rašytoja, kur Nobelio literatūros premijos laureatė (medalis, milijonas ir garbė visam likusiam gyvenimui ir po mirties). Galite palyginti. Jūsų išvados ir nuomonė, tai neginčijama teisė rinktis. Esminis autorių keliamas klausimas – ar visada galima pateisinti žmogžudystę? Jei domina mano nuomonė, ji vienareikšmiška – taip. Jei kas pribaigtų fasadus, putinus ir panašius veikėjus, sulauktų tik mano pagarbos. Tas pats galiotų ir iškrypusiems pedofilams ar kitiems nusikaltėliams, gavusiems įkalinimą iki gyvos galvos. Už „gerus“ darbus, suprantama. Kulka ir/ ar kilpa kainuotų pigiau nei jų išlaikymas. Dar supaprastinu – aš už mirties bausmę, ypač visu šimtu procentų įsitikinus, kad nusikaltėlis jos nusipelnė. Jei yra abejonių, tuomet pasėdėkite, arba išklokite viską, kas iš tiesų buvo.
Tiesos
Jų sliūkinu (einu) į savo mėgstamą žurnalą „Literatūra ir menas“. Žinoma, galėčiau perversti „Šiaurės Atėnus“, „7-ias meno dienas“, bet kam bandyti apžioti neapžiojamą ir atsikąsti neįkandamo. Be abejo ir ten ką nors įdomaus rasčiau ne tik sau, bet ir skaitytojams. Nemėgstu šio žurnalo tik dėl paprasto dalyko. Jie tokie mokslingi, protingi, eruditai (apsišvietę, mokyti, susipažinę su įvairiomis mokslo ir meno sritimis, išsilavinę, didžiai išprusę). Kiek tokių yra Lietuvoje (?), tad nesistebiu menku žurnalo tiražu. Pradėkite rašyti ir eiliniam piliečiui suprantama kalba. Asmeniškai aš itin „mandrius“ žodžius stengiuosi paaiškinti. Ir štai 19-ame šio žurnalo numeryje randu net trijų autorių straipsnį: „Pasitikėti kalbėtoju? Kada taip, kada ne“. Ir tai ne apie politikus, kuriais gali pasitikėti tik silpnapročiai. Ne tai apie mūsų kalbą. Įvardinsiu mūsų garbiausius kalbininkus: I. Smetonienė, A. Smetona , A. Volotka. Vėlgi manyčiau, kad kai kurių autorių pavardžių sulietuvinimas… na vietoje Smetona (grietinė) būtų nesusipratimas. Na kaip Jūsų ausiai skambėtų Antanas Grietinė? Čia apie kalbininką, o ne triušį, nešusį kailį į JAV, vietoj to, kad suorganizuotų pasipriešinimą pirmajai sovietų okupacijai. Buvo kam, turėjome ir iš ko. Kai kas teigia, jog pvz.: nevartotinas žodis – negras, invalidas ir t. t. Turbūt dauguma supranta, jog tarkime žodis negras – juodaodis, nepabals, jei jį vadinsime negridu, negru. Invalidas (bejėgis, ligotas) pavadintas neįgaliuoju netaps sveikas. Iš kitos pusės kalba kinta. Tai neišvengiama. Gerai, tebūnie mėsainiai, sūrainiai, o kaip pavadinti vegetarišką biurgerį – „karvamaisčiu“? Kaip ir straipsnio autoriai, aš manau, kad kalbant ne tik būtina vartoti ir saugoti tarmes, bet ir kasdieninę buitinę kalbą, nepriimtiną oficialiosios kalbos gerbėjams. Netgi manau, kad vadinti konservatorius „konservais“ jokia kalbinė nuodėmė. Ką manote, ar būtina buvo keisti K. Donelaičio „Metuose“ „ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.“ Kiek žinau, originale „visur į šūdą pavirto“. Ir kas atsitiks, jei buityje į prastus vyrų ar moterų lytinių organų pavadinimus pakeisime į literatūriškai, moksliškai įvardintus žodžius? Mano nuomone – nieko. Takoskyra tarp oficialios, literatūrinės kalbos ir liaudiškos, buitinės, kasdienės kalbos buvo, yra ir išliks, tad kam kariauti su vėjų malūnais? Iš „Literatūrmenio“ Nr 20 patiko Andriaus Jakučiūno kūrinys „Instrukcija, kaip elgtis su Vilniumi paryčiais tamsiame prieškambaryje“ (P. 14). Originalu ir universalu. Vietoj sostinės pavadinimo įraše „Radviliškyje“ iš esmės gautume tą patį rezultatą. Vėlgi, metas prilaikyti rašiklį. Kryžiažodžiai, Walter Tevis „Valdovės gambitas“ jau laukia. Jų nuvilti kaip ir skaitytojų negaliu.
Gambitas
Savaime suprantama, jog vertingiausia šachmatų figūra – karalius. Dėl to net kai kurios paklaikusios feministės nesišiaušia. Antroji, turinti dvigubai didesnę vertę už visas kitas figūras – valdovė arba karalienė. Tik nenuvertinkime ir pėstininkų, peržygiavę šachmatų laukelius, jie tampa valdovėmis ar kitomis vertingesnėmis figūromis. Na, o gambitas šaškių ar šachmatų partijos pradžia, kurioje paaukojama figūra (šaškė, kita šachmatų figūra, kad būtų galima efektyviau pulti). Endšpilių, mitelšpilių neaprašinėsiu. Daugumai tai neįdomu, o žaisti šachmatais itin intelektualių žaidėjų privilegija. Tegul šiuos terminus Jums paaiškina Vitartai, Lipnevičiai, pridėdami mitelšpilį (žaidiną šachmatų ar šaškių partijos viduryje). Įsižeidėte? Gerai. Ir puiku, nes aš asmeniškai temoku tik šachmatų, šaškių ėjimus, bet tik nežaisti šių žaidimų. Ne ta smegenų struktūra. Be to, aš ne „Literatūros ir meno“ bendraautorius, kurie mėgsta mėtytis mokslažodžiais, kurių nesupras dauguma skaitytojų, pagavusių šį žurnalą. Pasakysiu tik tiek, jog endšpilis – partijos (žaidimo) baigmė, o mitelšpilis žaidimo vidurys. Suprantama, kiekvienam savas žargonas. Mano skiltyje yra žodžiai, kurių ir net nereikia paaiškinti. Tai laikau savotišku pagarbos skaitytojams ženklu. Sugrįžau. Patariu, nekelkite savo uodegos į kitiems nepasiekiamas aukštumas. Priduriu – W. Tevis romanas, bent mano nuomone, puikus dalykas „užmušti“ laisvalaikiui ir nieko įdomaus nesužinoti. Tačiau pranešu apie kai ką, ką Jums žinoti verta. Tai tik skilties pabaiga.
Pabaiga
Kartais pagalvoju, jog pats laikas atsisveikinti su mokslinių linksmažodžių mėgėjų puikybe. Ir priminti Jums, kad W. Tevis (patinas), jau minėto bestselerio autorius, užsiminė ir apie šachmatų žargoną, apie kurį nieko nežinojau: „šakutės“, „smeigtukas“, „špaga“, „ežys“. Man ir nesvarbu, daugumai Jūsų taip pat, o knyga keliaus į biblioteką, knygų namelį ar makulatūrą (nors parašyta gerai, bent suprantamai, skirtingai nuo „liturmenio“ autorių. Šiaip skiltis, prasidėjusi rudenį, baigėsi žiemą. Laikas nesustabdomas, kaip ir paskutinis skilties taškas.
2024-12-03
Vytautas Mikalauskis
