„Taigi Jokūbas, išėjęs iš Bersabėjos, keliavo į Haraną. O atvykęs į vieną vietą ir norėdamas čia pailsėti, saulei nusileidus (…) miegojo toje pačioje vietoje. Ir matė sapne kopėčias, stovinčias žemėje, o jų viršų siekiantį dangų: taip pat užžengiančius ir nužengiančius jomis Dievo angelus…“ (Pradžios 28:10 – 12) Tai epigrafas skilties pradžiai.
Pradžia
Ne mano nosiai paaiškinti šį Biblijos tekstą, bet kartais gyvenime nutinka keistų dalykų. Štai knygų namelyje radau Clifford D. Simak „Kapinių planetą“. Trumpam pasiskolinau. Tai mokslinis fantastinis romanas, kuri 1993 m. Kaune išleido leidykla „Eridanas“. Jį 1973 m. išleido Niujorke, Putname. Žodis Putnamas daugeliui ko gero negirdėtas, tai savotiškas, katalikiškas centras, beje, ten darbavosi ir viena mūsų kraštietė A. Marijošaitė, Marijonų vienuolių (moterų) generolė. Toks vienuolių ordinų vyresniųjų titulas. Žodis generolas turi bent tris paaiškinimus, mums užteks žinoti, kad tai religinio ordino vyriausias asmuo. Kad tai kariškis vyresnis už pulkininką – niekis. Ten dar veisiasi maršalai, generalisimai. Arba, kaip rašo C. D. Simak: „Žmogaus žinojimas ribotas – jis baigiasi ten, kur baigiasi asmeninės žinios ir patyrimas. Mes saugome save nuo žinomų ir įsivaizduojamų pavojų, bet negalime numatyti nenumatomo.“ Man buvo staigmena, kad turėdamas 18-os tomų (šį kartą sulietuvinsiu – Klifordo Donaldo Saimako) rinkinį nebuvau jo skaitęs (tiesa, rinktinė rusų k.). Na, ne visai taip. Šį romaną 1993 m. išleido leidykla „Poliaris“, tiesa pavadinimu „Mogilnik“ („Kapinynas“). Įdomu tik tai, kad abi leidyklos išleido šį romaną tais pačiais metais. Vadinasi ir leidėjai kartais žengia tomis pačiomis kopėčiomis. Mano nuomone, tai toli gražu ne pats įdomiausias C. D. Simako kūrinys. Kas man iš jo kūrybos patiko nevardinsiu (dar ko – reklamuoti!?). Tai, kad žvaigždynu pasivadinęs „Eridanas“ (tiksliau pasivadinusi leidykla, gyvavusi Kaune (a. a. ) ir bent tris pavadinimo variantus leidykla „Poliaris“ (rašoma ir „Polaris“ r. k.) taip pat reiškia Šiaurinę žvaigždę. Kodėl vienuose tomuose rašoma „Poliaris“, kituose „Polaris“ – nespėliosiu. Galiu tik pridurti, jog ši taip pat a. a. leidykla dirbo Rygoje. Pertvarkos ir betvarkės laikais. Išleidau autoriaus knygą ir, be jokio humoro ir be jokio honoraro jam, skubiai „bankrutavau“. Pakeičiau pavadinimą, adresą, kitus rekvizitus. Kadais savo knygelėse vietoj draudimo naudotis leidiniu įrašydavau – „vartoti be jokių apribojimų“. Manau, jog taip elgėsi ne vienas autorius, išleidęs savo opusą už savo lėšas. Palieku esminį klausimą: „Jūs taip pat lipate gyvenimo kopėčiomis. Tad nesivaržydami atsakykite sau į klausimą – kur? Aukštyn ar žemyn?“ Lyg būtų svarbu.
Svarba
Ar svarbu mano skaitytojams velnių hierarchija? Nemanau. Apie Jų, tikinčiųjų, hierarchiją jau rašiau. Kas šiandieninis šėtono bažnyčios popiežius ir magistrai taip pat nieko nežinau. Magistras, jei kas nežino – viršininkas, mokytojas. Tas pats tinka daktarams (mokslų) ir profesoriams, išskyrus akademikus. Apie žemiausio rango satanistus –„smulkius kipšus“ rašė Igoris Kalinauskas – ezoterinės (ne visiems), skirtingai nuo egzoterinės, Europietiškas dvasinės meditacijos mokyklos meistras. Rekomenduoju jo knygą „Dvasinė bendrija“. Jis ir kiti dvasinių kelių korifėjai susitiko su „smulkiu kipšu“. Jis tai aprašo… „Smulkus kipšas“ demonstravo savo meną. Prieš jo demonstraciją (arbatos gėrimo ceremonijoje) niekas iš pakviestų į svečius dvasinių mokytojų neatsispyrė. Būkime sąžiningi, ten nebuvo nei Dalai Lamos, nei mūsų Popiežiaus. Smulkmena. Neužaugome. Ar mums to reikia? Politikams tikrai praverstų ir praverčia. Štai turime JAV prezidentą Donaldą Trampą. Bet ar iš to reikia daryti išvadą, jog „jankiai“ (amerikonai) tikrai nesugadinti intelekto. Nesutinkate? Jūsų teisė turėti savo nuomonę (arba jokios, kaip išgėrus „smulkaus kipšo“ arbatėlės). Dundukų yra visose tautose, bet ne tiek masiškai kaip JAV. Nesusilaikysiu, vėl pacituosiu V. Stakėną: „Durnių laivas plaukia per jūrą. / Durnių laivas iš akmenų.“ Yra šioks toks ryšys tarp rašytojo Vytauto Petkevičiaus, dirbusio Radviliškio rajone, ir jo opuso „Durnių laivas“. Norite pažvelgti į „šaknį“ – perskaitykite. Beje, rekomenduočiau ir vieną A. Tapino laidą. Apie šūdo ir sviesto santykį. Asmeniškai aš padėčiau uždegti žvakelę prie didžiausio Lietuvos parazito, sukiršinusio tautą, „susigrėbusio“ milijonus ir t. t., namų. Iš kitos pusės, ar verta degti žvakę prie tokio tipo būsto. Kadais, jo vizito metu į Radviliškio kultūros centrą, net įnešė dekoratyvinį karstą. Žvakelę uždegčiau iš padorumo, kurio minėtas politikas itin stokojo. Prisiminkite, pamąstykite apie anūko „prakišimą“ į valdžią ir kiek tai Lietuvai kainavo. Aš ne kūdikis, pirmosiomis savaitėmis regįs tik juodas ir baltas spalvas, dažniausiai gulintis pasukęs galvą į dešinę pusę. Suaugau, ir, mano nuomone, landsbergistams ir landsbergizmui – ne vieta Lietuvoje. Bet velniams (angelams) nusprendus, jie veisiasi, gal netgi dauginasi. Tai pamatysime per ateinančius vietos tarybos rinkimus. Tas pats galioja ir probolševikiniams socdemams. Rinktis Jums. Kas mėgsta avyno Piziaus (mero) komandą, kas patriarcho šūdsviestį, runkelius, pagiežuonius ir t. t. Bet turiu ir kai ką paaiškinti.
Paaiškinimas
Jis paprastas, kaip mitologinis Šeduvos pavadinimas. Še – du – va ir reiškiantis tik špygą. Lapkričio 21 d. jau turėjau parašęs skilčių iki metų pabaigos. Supratau, kad bastytis po miestą, rajoną nėra jokios prasmės. Savo laiku rajone buvo net trys leidiniai – oficiozas, „Visuomenės balsas“ ir „Radviliškio kraštas“. Oficioze po senovei vienas kitas autorinis straipsnis. Ir kam leidėjui stengtis, parašas – nemokamas. Vaižgantas Pakulinis tuo kuo puikiausiai naudojasi, kam daug dirbti, jei galima „veltėdžiauti“. Pinigėliai plaukia, narcisistinis mero poreikis patenkinamas. Dėl leidėjo verslo patirties stokos ir nenoro lįsti į analinę angą valdantiesiems be muilo anapilin iškeliavo „Visuomenės balsas“. Žinoma, po dvi mano skiltis galėtų patalpinti „Radviliškio kraštas“. Niekada to nedarys, nes leidėjas taip pat turi polinkį į narcisizmą, o jo aš nemaloninu. Bet dabar klausimas – perskaitę žodį „anapils“ įsivaizduojate klubą, kavinę, velniai žino ką, Palangoje? Anapilis – mitologinis senovės lietuvių kalnas, į kurį po mirties kopia mirusieji. Skurdžiai – lengvai, nes nieko neturi, piniguočiai itin sunkiai, nes iš paskos žemyn juos traukia perteklius realiame gyvenime. Rašytojus traukia už uodegų (vėl sakysite, kad žmonės beuodegiai, o visi turime tą reliktą). Na panašiai, kaip apendiksą. Tiesa, jos gerokai sunyko, bet turime kiekvienas iš mūsų. Tačiau aš apie kitus dalykus.
Dalykai
Švedas, dinamito gamintojas, turtuolis įsteigė savo vardo premiją įvairioms mokslo, tame tarpe ir literatūros, sritims (išskyrus matematiką). Dabar sąžiningai prisipažinkime, kad nė vienas lietuvis už savo kūrybą (literatūros ir apskritai kitose srityse) nėra tos premijos net pauostęs. Arčiausiai buvo J. Baltušis su savo „Sakmė apie Juzą“. Ar viskas taip paprasta? Mano nuomone, geriausias japonų (japonai Azijos europiečiai) rašytojas Haruki Murakami net atsisakė dalyvauti šioje atrankoje. Neabejoju, jam lygių net nebūtų, bet… pasiekęs aukščiausią tašką, toliau nebeturėtum kur kopti. Iš kitos pusės, jam į milijoną nusispjauti, ir vėl, negi aš galiu suprasti japonus. Beje, jų tarpe yra ir Nobelio literatūros premijos laureatų. Palyginau su Haruki Murakami kūryba!!! Nenoriu rašyti būdvardį. Be abejo tarp laureatų apstu skandinavų. Sagų išradėjai ir šiandien rašo išskirtinius detektyvus, su niekuo nepalyginamus. Nė vieno lietuvio ten nėra. Net kaimynai lenkai turi jų, drąsiai sakau, pakankamai, nors lygis… Bet aš ne koks literatūrologas. Patys suprantate… sovietinė okupacija, fašistinis A. Smetonos valdymas ir t. t. Dar, neduok Dieve, valdžion būtų atsliuogęs, koks šunaujos išradėjas. Dabar eilė mano narcisizmui. Nuo 2014 m. montuoju pastebėjimų ir pamąstymų skiltis. Jos kai kam patinka, kai kam gali atrodyti it šuniui penkta koja, ar senovės skandinavų vyriausia, dievui Odinui, su aštuonkoju (kitur šešiakoju) žirgu Sleipnyru (jei neapgauna atmintis). Jį lydi du varnai – Mintis ir Atmintis. Panašiai kaip mūsų merą – narcisizmas ir Vaižgantas Pakulinis, kuris už kliedalus, skundus, vieną kitą straipsnį susižeria kišenėn nemenkas pajamas. Be to, mano nuomone, jis bailys, savo finansinių reikalų niekada nepaviešins. Suprantu, yra tokių dalykų, apie kuriuos geriau nutylėtumėte.
Nutylėjimai
Tarp šių tylėtojų ir šios skilties autorius. Visi turime „skeletų spintoje“, net šventieji. O kartais pademonstruoti, paviešinti tampame „brudais“. Ir ne tik gali būti nesuprastas, nemalonus, nekultūringas, gauti pylos ar būti net „nukokošintas“ (pribaigtas). Gyvybės instinktas stiprus, ne mažiau svarbus ir „veido išsaugojimas“ (garbės praradimas). Tiesa, ar garbingas avynas meras, spręsti ne vien man, o visiems savivaldoje gyvenantiems piliečiams. Prisimenu oficiozo straipsnį, kad mokyklose berniukams nebus siuvami sijonai. Tai tik buka interpretacija nesusipažinusiems su esme. Aš iš tų laikų, kai moterys, nešiojančios kelnes, buvo pašiepiamos. Tradicijos – kvailystės. Iš kitos pusės dabartinės jaunuolės, nešiojančios senų sovietmečio laikų plačkelnes (įdomu, ar joms pasiūti užtenka paklodės dydžio medžiagos palos?), gerbiu. Apsišikai, iškratei pro klešnę ir viskas puiku. Aš senolis, manau, kad kai kurie seksualumo elementai yra būtinybė, išsaugojanti tautą. Ir tai tikrai ne mobilieji telefonai. Būsiu atviras. Dizainerės (a. a.) Meri Quant mini sijonėliai, moteriškos juodos kojinės su siūle, „špilkos“ (aukštakulniai bateliai), trumpos šukuosenos (mylintis nepapeši), yra, buvo ir bus moteriškos lyties seksualumo viršūnė. O vyrai, pagal liaudies patarlę, gražesni už beždžionę, vadinasi gražūs, net jei nešioja žydros spalvos švarką. Kur tokį tipą mačiau, gal merijoje? Neatmenu. Gal Dievo rūstybė, gal velnio apsėdimas. Kaip rašo egzorcistas Tėvas Amortas: „Kovoti su demonu, kuris tyli, nepaisydamas įsakymų, sunku. Vadinasi, kad tai stipri ir tvirtai apsėstojo kūne įsišaknijusi būtybė.“ Įdomu, ką apie tai galvoja Vaižgantas Pakulinis? O citata pasiskolinta iš knygos „Tėvas Amortas ir Paolo Rodari: „Paskutinis egzorcistas: Mano kova prieš šėtoną“ (Vilnius, „Sofoklis“, 2024) P.61. Beje, viena iš minėtų autorių minčių tinka ir nūdienos politikams. Minėtos knygos citata: „Velnias visada keliauja sėdamas kraują, mirtį ir pražūtį. Visada be atvagos. Paradoksalu, bet apsėdimas gali niekada nesibaigti. Net išsilaisvinus lieka žymė, žaizda tarsi juodoji skylė, kuri mus nuolatos lydi. Demonas (politika (aut. past.) jau nebegyvena mumyse , bet tarsi slegiantis įspaudas, nuolatos paslaptingai apie save primena“ (P. 80). Tačiau laikas pabaigai.
Pabaiga
Politikai, šuoliuojantys iš vienos partijos į kitą, kad gautų garbės, valdžios, privilegijų, man primena velnio apsėstuosius. Ir tai tik mano nuomonė, nebūtina. Skirtingai nuo paskutinio skilties taško.
Vytautas Mikalauskis
2024-11-25
