Aš ne kokios gvardijos atstovas (pats žodis turi net keturis paaiškinimus). Esą gvardija niekada nesitraukia, bet vieną nukrypimą pastebėjau. Pagaliau išsiaiškinau, kas yra šundaktaris(-ė). Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Kaip esu rašęs, su šiuolaikinėmis technologijomis nemoku bendrauti. Neturiu kompiuterio, išmanaus, modernaus mobiliojo telefono (naudojuosi „Nokia“, berods 3100.) Nesigailiu telefonu, ko gero, su juo įmanoma įkalti vinis. Tačiau su knyginiais leidiniais santykiai kažkada buvo normalūs, dar universitetiniais laikais, šiek tiek galėjau naudotis net bibliotekų kartotekomis. Ar jos dar gyvos (kartotekos, ne bibliotekininkės), nežinau. Dar tarnaudamas sovietinėje armijoje iš karinės gamyklos vyr. inžinieriaus (tokioje tarnavau – dirbau suvirintoju) sužinojau paprastą tiesą. Tiksliai nepakartosiu, bet esmė tokia: „Išsilavinęs žmogus nuo neišsilavinusio skiriasi tuo, kad visada žino, kur ieškoti jam reikiamos informacijos“. Primenu, jog anuometinės skaičiavimo mašinos (dabartiniai kompiuteriai) užimdavo ne vieną patalpą. Dabar tai telpa į mobilųjį telefoną, kas bus toliau, net nespėlioju, nes progresas juda vis didėjančiu pagreičiu. Kodėl apie tai rašau? Nes niekas iki šiol neatstojo popierinių leidinių ir taip bus, mano nuomone visada. Tai štai „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (Vilnius, 2012 m. septintas pataisytas leidimas. Leidėjas „Lietuvių kalbos institutas“, P. 820) radau žodžio šundaktaris(-ė) paaiškinimą. Tai netikras, menkas gydytojas. Nepainiokite su mūsų dienų retenybe – felčeriu (med. darbuotoju, turinčiu vidurinį med. Išsilavinimą), gydytojo padėjėja, ar med. sesele (nūnai slaugytoja…kažkokia nesąmonė). Tai štai grįžtu atgal. Jau esu rašęs, kad Radviliškio ligoninės priėmimo skyriuje esu susidūręs su šundaktariais ir jų arogantiškomis padėjėjomis (ne felčerėmis, o slaugytojomis, net ne med. seselėmis). Jau rašiau, kad liaudyje felčerius vyrus vadino pusdaktariais, o felčeres, ypač kaimo vietovėse – daktarytėmis. Kodėl apie tai rašau? Pasakęs „a“ turi pasakyti ir „b“. Arba čia jau pagal antikines tradicijas, pasakei „alfa“ (pirmoji jų abėcėlės raidė) turi pasakyti ir „Omega“ (paskutinė antikinės abėcėlės raidė). Ne mano problema, kad skubios pagalbos skyriuje pasitaiko (tai mano asmeninė nuomonė, skaitytojai turi savo) šundaktarių ir jų padėjėjų, slaugytojų (tiktų ir žodis „šundaktarės“). Ir dar viena bėda, gebančios, mokančios, talentingos med. seselės daugelį pacientų sveikatos problemų išspręstų ir be gydytojų, tik pasikonsultuodamos esant reikalui (beje gydytojai pvz., Norvegijoje, konsultuojasi ir su med. seselėmis). Tad kol kas iš visos med. sistemos nelaukiu nieko gero. Manote socdemai ką nors pakeis? Gerbiu optimistus, dar labiau realistus ir žvairai žiūriu į beviltiškus pesimistus. Parašyčiau, ką apie juos galvoju, ypač, jei būčiau ne paprastas, eilinis pensininkas, kaip atsidurčiau kokių nors „žemaitaičių“ kompanijoje, ne žemaitukų suprantama. Vėlgi, gal kas ir nežino, kad žemaitukai ne žemaičių tautos atstovai, o arklių veislė. Kas žemaitaičiai – nežinau.
Nežinojimas
Mano nežinojimas kai kuriems skaitytojams nepatinka. Suprantu. Aš pats ir nepatenkintieji kažkodėl nežaidžia „Auksinio proto“ ir panašiuose žaidimuose. Ne tas lygis. Tiesa, galėčiau aprašyti pilnaties mėnesienas, užsispyrusius medžius, nenorinčius atiduoti duoklės rudeniui – savo lapų. Juos gerbiu (medžius), tai ne politikai, prie kurių namų kviečiama uždegti „grabnyčią“ (laidotuvių žvakę). Ir perfrazavus vieną itin tautos nemėgiamą politiką „ir iš viso čia juozapaičių priviso“. Kas tie juozapaitiški landsbergistai, spręskite patys. Štai „oficiozas“ žarsto liaupses nūdienos avynui merui. Esą jis užbaigs dviračių pėsčiųjų taką į Aukštelkus. Taip ir norisi rašyti „durniai ar ką?“ Jei konservai pradėjo, būtų ir pabaigę, gvieštis svetimus nuopelnus visai negražu. It vaikai smėlio dėžėje: „o mano senelis medžiotojas, o mano nukriošėlis, net kažkokios tarnybos narys…“ Niekalai. Gal to mano minėto tako apskritai nereikėjo, daug geriau būtų toks kelias į Arimaičius. Beje, anksčiau rašiau, jog pritrūko 30 metrų (plius minus) į Tyrulių seniūniją, metro (vieno) iš tokio tako kaip nuo Radviliškio į Kutiškius. Tai smulkmenos, miesto seniūnas (o taip norėtųsi jį pavadinti tarakonu, bet negalima) net neįsivaizduoja, koks klaikus dviračių-pėsčiųjų takas nuo Gedimino gatvės 19 iki Naujosios gatvės 2. Spėju, jis ten niekada nesilankė ir nesilankys. Klausimas skaitytojams, kam reikalingi parazitai (na tarkime tarakonai) miesto valdžioje? Manote perskaitys ir imsis darbų? Netikiu. Apie tai rašiau ne vieną kartą. Bėda ta, kad seniūnas (leidžiu sau prielaidą) nemoka skaityti. Kitu atveju išgirstume jo išpūstų bezdalų (politinių kliedesių) sprogimą. Nėra, nebuvo ir nebus. Pirmiausiai reikėtų išmokti skaityti ir sutvarkyti bent namus-vaiduoklius mieste. Koks meras avynas, toks ir seniūnas. Tad seniūno įvardijimo klausimą palieku Jums, gerbiami skaitytojai). Na gal dar ką nors pasiūlys oficiozas. Šis ir be muilo prasibraus į bet kurią nors kiaurymę.
Ir apskritai, kai kurių deputatų ir valdžažmogių darbai man panašūs į klizmą be mechanizmo. Jei sugebate, pateikite neiginį oficiozo puslapiuose (pageidautina be avyno (mero) nuotraukų). Jau darosi koktu nuo sumautos narcisizmo reklamos. Tiesa, oficiozo šefas Vaižgantas Pakulinis daro tai, kas jam nurodyta ir kažkur paslėpė klizmos mechanizmą. Galimai.
Galimai
Arba po to, kas parašyta. Pagarbiai, su nuoširdžiu apgailestavimu, oficiozo („Radviliškio naujienos“) leidėjui. Jūs ką, matote tik saulėtą mero veiklą, nerašote kritinių straipsnių, nes jums atrodo, kad viskas Radviliškio savivaldybėje idealu? Tai greičiau retorinis klausimas ir kaip ten, lietuviškoje patarlėje: „Kieno ratuos sėdi, to ir giesmę giedi“. Tikiuosi neįsižeisite, bet, mano nuomone, jūs ne spaudos, laisvo žodžio atstovai, o tik paprastos mazgotės. Pateikite įrodymus, jog nepateikėte savo leidinio puslapiuose „balasto“ (niekinių pagyrų maišų iš įvairių įstaigų), o teikiate originalius kritinius straipsnius. Sudėtinga? Impotentai pasakytų tą patį. Popas, atsiprašau, ponas Vaižgante? (Pakulini). Jūsų atsakymo nelaukiu. Geriau dar kartą perskaitysiu K. Donelaičio „Šūdvabalį“. Nieko nepadarysi, gan chuliganiška klasika. Šiuolaikine Jus pakankinsiu nūdienos veikalais.
Nūdiena
Įvardinsiu knygą. Tai Luca Di Fulvio romanas „Žmogus, kuris dovanoja svajones“. Tai knyga „plyta“ (per 670 puslapių). Leidykla „Alma litera“, Vilnius, 2023 m. Lyg ir pasakojimas apie imigrantų gyvenimą valstijose, daugiau Niujorke, XX a. pradžioje. Jei susimąstytumėte „užmušti“ atliekamą laiką, skaitykite. Holivudiška, su laiminga pabaiga. Nors, kaip rašo autorius: „Gyvenimas šlykštus, – sakė žudikas. – Gyvenimas šlykštus, o paskui miršti.“ Taip jau nutiko, kad savo gyvenime nepabaigiau skaityti tik trijų knygų. Šią įveikiau. Klausimą, ar Jūs taip rašytumėte, palikime ramybėje. Kad tokią literatūrą skaitytų davatkos ar vienuolės (!?) abejoju. Man tai priemonė pasprukti nuo sustabarėjusių normų. Taip pat galimybė parašyti skyrelį ir pereiti prie jo tęsinio.
Tęsinys
Kartais „Maximoje“ pasistengiama su solidžiomis nuolaidomis parduoti užsigulėjusias knygas. Abi įsigytos tuo pat metu. Antroji Tėvo Amorto ir Paolo Rodari (gal giminaitis „Čipolino nuotykių“ autorius?) Nespėliosiu, o ir nereikia. Knygos pavadinimas: „Paskutinis egzorcistas: Mano kova prieš Šėtoną.“ Beje anksčiau ir Lietuvoje dirbo bent du egzorcistai. Aš ne teologas, bet manau, jog išties yra velnio apsėstųjų, kurie netinka psichikos sutrikimų turinčių asmenų grupei. Jiems nepadės nei psichiatrai, psichologai, psichoterapeutai, med. seserys ar Psichikos sveikatos soc. darbuotojai. Kovojant su blogio jėgomis, kartais reikalingi ir egzorcistai, gebantys išvaryti lauk iš žmogaus kūne užuovėją radusius demonus. Nepainiokite su Šeduvos „Velnių malūnu“ arba „Užuovėja“. Pateiksiu ir citatą, bet pradžiai velnių vardai (gali prireiks): Abadonas, Adramelechas, Apuchas, Amonas, Apolionas, Asmodėjus, Astarta, Azazelis, Baalberitas, Balaamas, Bafometas, Basta, Belzebubas, Begemotas, Beheritas, Bilis, Čemošas, Kimerisa, Kojotas, Dagonas… Jų be galo daug. Kas norės platesnės, išsamesnės informacijos, lai paskaito „Šėtono /Satanistinę/ Bibliją“. (Kaunas 1999, 44 B „Epaisas“. Tamsos brolijos leidinys. Leidėjas (tas, kuris ją išspausdino VŠ „Netradicinė literatūra“). Gailiuosi, kad savo laiku nenusipirkau kokybiškesnio leidinio su nuotraukomis (rusų kalba). Dėl smalsumo. Tam, kad nesijaustumėte apgauti pacituosiu ir kelias ištraukas ir „Paskutinio egzorcisto“: „Gyvename siaubingais laikais, kai atrodo, kad ateizmas, arba kitaip tariant, demonas nugalėjo. Regime irstančias šeimas, skyrybas, abortus, paklydusius jaunuolius. Taip pat triumfuojantį egoizmą, malonumo paieškas ir plintančias nedorybes. Pradėta kovoti net su Nukryžiuotojo atvaizdu – nebenorime nė matyti Išganytojo Jėzaus, kuris įveikė šėtoną.“ (P. 8, 9) „Kovos tarp gėrio ir blogio, šėtono ir Kristaus šaknys siekia amžiaus glūdumą“ (P.14). Beje, Jėzus Šėtoną vadino „šio pasaulio kunigaikščiu“, Šv. Paulius „šio pasaulio dievaičiu“. Na kas norės, galės pasidomėti ir minėta knyga, pasikalbėti su parapijos kunigu, teologu ir/ ar panašiai. Spėju, atsibodo, tad skilties pabaiga.
Pabaiga
Asmeniškai aš praktikuojančių tikrąjį satanizmą nepažįstu. Tačiau manau, jog kai kurie politikai to neviešindami tą daro. Tiesa, kartais „išlenda“ tam tikri požymiai. Mano nuomone, vienas jų – narcisizmas. Ir vėl nesvarstysiu kas tai – nuodėmė, „tuštybių tuštybė“, tarnystė kipšui. Jei domina, paklauskite mero K. Račkauskio, prezidento ar pan. Man šio pasaulio dievaitis – paskutinis skilties taškas. Jums pagal poreikius, supratimą, norus, galimybes. Tai Jūsų asmeninis reikalas. Į juos nelinkęs kištis, nes Konstitucijoja garantuoja sąžinės, žodžio laisvę. Atsakomybę už savo veiksmus. Įsijaučiau. Taškas.
Vytautas Mikalauskis
2024-11-17
