Aš dažnai vartoju žodį publicistas, o ne žurnalistas, bet tai veik tas pats. Tai žmogus, rašantis publicistinius straipsnius. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Žurnalistika, tai veiklos sritis, apimanti informacijos rinkimą, dorojimą, platinimą žiniasklaidos priemonėse, jis (žurnalistas) gali būti žiniasklaidos darbuotojas, žurnalistikos specialistas. Baigęs šios srities mokslus, turintis žiniasklaidos priemonės įgaliojimą veikti. Aš tik skilties rašytojas, literatūros kūrėjas, publicistas, tokios raštijos rūšies atstovas, kurios temos aktualios visuomenei (politinės, ekonominės, kultūros srities tematikos). Tad, kaip ir kiti publicistai, naudoju tendencingus kūrinius (t. y. daugeliu atveju straipsnius), kuriais stengiamasi veikti visuomenės pažiūras. Dar paprasčiau, aš naudojuosi žodžio laive, kurią man suteikė Lietuvos Konstitucija. Ir kaip suprantate, nesu baigęs jokių žurnalistikos mokslų. Rašytojų profesijos apskritai nėra. Nesutinkate? Tuomet nurodykite, bent vieną ugdymo įstaigą Lietuvoje, kuri ruošia rašytojus! Tai, kad straipsnius vadinu skiltimis, taip pat nieko nepažeidžia. Tai gali būti linijomis ar tarpeliais atskirta teksto dalis ar nuotraukos. Beje, žodis skiltis turi bent septynis paaiškinimus. Norite – pasidomėkite. Nenorite – Jūsų reikalas. Tačiau tikiuosi, jog supratote, kuom skiriasi skilties rašytojas nuo žurnalistų. Dar pateiksiu vieną pavyzdį.
Pavyzdys
Jį padiktavo oficiozas. Cituoju „Nors ligoninės pacientams ir neįgaliesiems ilgus metus buvo dalijami pažadai įrengti liftą, tačiau darbai ligoninėje prasidėjo tik šių metų sausio mėnesį. Neįgalieji ir ligoniai labai seniai laukė šio lifto, kad galėtų patekti pas gydytojus ir gauti reikiamą pagalbą. Džiaugiuosi, kad šis projektas pagaliau užbaigtas ir gydytojai taps lengviau prieinami visiems žmonėms, nepaisant jų negalios“, įgyvendintu projektu džiaugėsi Radviliškio rajono savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis“. Apskritai apie šią problemą, kaip ir net turėklų stoką į antrą aukštą rašiau ne kartą ir ne du. Oficiozas tylėjo užraukęs vieną savo kūno dalį. Oficiozas pagarbiai aplenkdavo šią temą, nes tarnavo kitam ponui, Šv. Antano, vagių globėjo vardu. O apie galimybę patekti pas gydytojus ir gauti reikiamą pagalbą jau rašiau. Geriausiu atveju gausi tabletę nuo galvos svaigimo net neatlikus visų tyrimų, blogesniu – pasiųs (mandagiai) namo, gerti vandens. Tiems gydytojams mano didelis ačiū! Nepykite, atsilyginsiu tuo pačiu didindamas ligoninės priėmimo skyriaus prestižą. Ir kaip ne keista, net med. seselių tarpe atsirado mandagių „blakių“, nedirbančių iš pašaukimo. Bet „Live is Life“ („Opus“). Ir ne man tokiems priminti, kad be normalaus gydymo yra ir vadinamasis „placebo efektas“. Nežinote? Vadinasi esate lyg senos skelbimų „tumbos“. Taip ir Radviliškyje vadino reklamų, afišų stulpus. Neneigiu ir tarp Jūsų pasitaiko itin labai padorių gydytojų ir Jūsų padėjėjų – med. seselių. Tai ne mero reklamuojamas liftas, tai raktas tarp gyvenimo ir jo baigties. Taip pat suprantu, kad Jums (ne visiems), iki psichologinių subtilybių toli kaip iki pragaro, o ką? Norėjote dangaus? Ar neužteks to, ką ubagų karalius V. Šustauskas nešiojosi kelnėse? Lankysiuos ir toliau, rašysiu, nors kai kam tai ir visai nepatiks. Aš ne žurnalistas, užklausimų direktorei, vardų, pavardžių minėti negaliu. Aš tik paprastas skilties (straipsnio), gal ir tendencingo, rašytojas. Bet visuomenė privalo žinoti, kas jų laukia patekus į panašių veikėjų nagus. Priminsiu, jog jei tikėti spaudos pranešimais, vienos, dėl mobingo nusižudžiusios gydytojos artimiesiems Šiaulių ligoninė privalės sumokėti 70 tūkstančių eurų kompensaciją. Visi pacientai negavę tinkamos pagalbos turi teisę kreiptis į teismą. Žūties (mirties) atveju – jų artimieji. Tai tik informacija naujai iškeptos ligoninės vadovės pamąstymams. Be to, Jums nepakenktų pagalvoti už ką Jūs mokate, mokesčių mokėtojų lėšas, gydytojams, nesugebantiems itin profesionaliai atlikti savo pareigų. Mano atveju, niekas nepavadins manęs agresyviu, nemandagiu, neblaiviu (alkotesterio parodymai 0,00 promilės). Tiek to, temą baigiu. Nes pajutau savo erudicijos stoką, nežinau, ką anksčiau žmonės vadino šundaktariais, o kaip vadino jų padėjėjas, net neįsivaizduoju. Spėju, jog straipsnis pasirodys prieš Šv. Kalėdas. Tad kam reikalingi komentarai tuo metu, kai net gyvuliai šneka žmogaus balsu. Bet gali būti ir kitų komentarų, net be tinkamo perėjimo iš vieno skyrelio į kitą.
Perėjimas
Lapkričio 5 d. gavau tabletę, kad nesisuktų (nesvaigtų) galva, apie užeinančius širdies plazdėjimus, dusulio priepuolius, net nekalbėsiu ir nerašysiu. Daktarai žino, ką daro. Vienareikšmis mano patarimas – kreipkitės į aukštesnio rango gydymo įstaigas. Žinoma, jei norite gyventi. Nenorite, kaip sau norite. Tačiau Jūsų laukia tarsi skyrelio tęsinys. Beje, galiu pasakyti (parašyti), jog Radviliškio poliklinikoje esama tokių gydytojų ir jų pagalbininkų, kad kai kuriems patinams gali pasisekti. Jos išteka už leitenanto (perkeltine prasme) ir po kurio laiko tampa generolienėmis (maršalai, skirtingai nei mašalai, Lietuvoje nesiveisia). Netikite? Mano žmona, šviesi jai atmintis, užmovus vestuvinį žiedą ir palaiminus T. Stanislovui (taip pat radviliškietis) mane, penktos kategorijos suvirintoją „pavertė“ socialinio darbo magistru su šeimos psichoterapijos mokslų pradmenimis. Prisipažinsiu, iš esmės nepraktikavau, bet pasikausčiau, taikiau pasakų terapiją (biblioterapijos atšaką). Net tris knygeles išleidau (ketvirtą „sušiko“ Radviliškio viešosios bibliotekos direktorė). Ir amžinoji šviesa šiai konservatorių gerbėjai lai tešviečia. Smulkmena, atsiskaityti už viską teks ateityje (po mirties). Na, o dabar apie perėjimą į kitą temą. Vienądien „pavasarinės“ lapkričio 9 dienos talkos metu mane užkalbino neįgali kaimynė. Sunkiai vaikščiojanti. Ji klausė, ar neturiu jos kaimynų telefono (mano buvęs butas, o gyventojai keitėsi it pelių vados). Naujieji turi tris neauklėjamus vaikus. Jie laksto, šiukšlina laiptinę, kiemą. Tas triukšmas ją baigia „išvesti iš proto“. Pasiguodžiau, jog ir aš turiu kaimynus – primityvus (na nežinau, kaip tai įvardinti). Kurie vaikų kambarį įrengė virš mano miegamojo. Mustangų kaimenės lakstymo triukšmas dar ne tragedija. Bėda kaimynas, kuris galimai (tik spėju) yra ribinio intelekto. Paaiškinsiu – nei tai :durnas“, nei normalus. Jis visąlaik kažką gręžia, kala. Matyt nepavyksta. Ir tokie „durnių laivai“ nuolat plaukioja virš mano miegamojo. Kalbėjau su jų a. a. tėvu, senele, jais asmeniškai – rezultatas nulis. Pamirškime juos (tai apie vaikus) yra ir hiper aktyvių ir isteriškų (norinčių dėmesio) asmenybių. Kai tėvai ant kultūringo vaikų auklėjimo yra padėję skersą – niekas nesikeis. Tuom ir paguodžiau kaimynę, patardamas įsigyti ausų kištukus, ar bent kaip nors užlipti aukštu aukščiau ir šnektelėti su kaimynais. Paguoda. Aš bandžiau tai padaryti su kaimynais. Et, tiek to, būna buki ir bukesni. Ir jokių vaistų čia nėra, tai nepagydoma.
P.S.
Tikriausiai atkreipėte dėmesį, jog aname skyrelyje nėra vardų, pavardžių, adresų. Tuom skilties rašytojas ir skiriasi nuo žurnalisto, nors tau kanda į kulną, negali įvardinti kas. Užvožus nesusipratėliui į marmūzę (fizionomiją, veidą ar pan.) gali sulaukti didelių nemalonumų. Ar man to reikia? Ar Jums nuo to būtų geriau? Na, ta prasme, jei vožtelėsite netikėliui, kaip Panevėžio (atmintis gali apgauti) „Ekrano“ ansamblio dainoje: „mama ir mes rageliais trenksim vilkui į dantis“. Tai dainelė apie vilką ir ožkos vadą. Primityvi, bet atlikėja, tuo metu man panašėjo į … apdainuotą ožkelę. Garbanota, straksinti…
Straksėjimas
Dabar, perskaitę pirmuosius skyrelio sakinius, suprasite, jog esama išimčių. Vienądien, anuomet kieme sutikau kaimyną Rimantą Petriką (manau, jog jis neįsižeis, kad paminėjau jo vardą, pavardę), na o mes ne rusai, ir tėvavardis it pagarbos ženklas, nevertinamas. Bet, tai kažkuo panašu į vieno sovietinio filmo dialogą. Perfrazavus – tėvavardžių mes nevartojame, bet savo tėvus gerbiame. Tai iš okupanto ruso ir lietuvio pokalbio. Gal. Širdyje aš kažkodėl manau, kad gal oficialiai savo gimdytojus mes ir gerbiame, nors… ir jų tarpe pasitaiko šunsnukių. Manau, jog taip pasitaiko visame pasaulyje. Paguodžiu: ir mes niekuo jiems visiškai neskolingi, nes neprašėme, kad savo malonumų patenkinimui jie mus „pagamino“ ir išleido į šią ašarų pakalnę. Įdomu, ar atsirastų toks, kuris šį teiginį įtikinamai paneigtų. Tačiau vėl „nugrybavau“. Esmė – mes su R. Petriku, garsiu fotomenininku, eseistu, kitokių įvairių rašytinių kūrinių autoriumi kabėjomės apie visai kitus dalykus. Esminis: aš pasiguodžiau, kad mano kūryba perteklinė („užbėgu į priekį“). Jis paguodė, rašyk, kol rašosi, nes gali atsitikti taip, kad ir norėdamas nieko iš savęs nebeišspausi. Sutikau, nes prisiminiau, kad gyvenimas it zebro kailis. Baltą (kūrybinę juostą) gali pakeisti juoda (kūrybinė tuštuma). Spėju, jog kažką panašaus patiria į kūrybą linkę žmonės. Būna puikių kūrinių, būna ir vidutiniškų. Savigarba neleidžia nusileisti prie visiško niekalo, bet ar mes tai galime įvertinti? Ne. Mūsų aukščiausias teisėjas – skaitytojas, teatrų, operų, tapybos, skulptūros ir pan. gerbėjas, žinovas, profesionalas, ar net tas, kuris išsigriebė laikraštį iš šiukšlinės. Na, patys suprantate, gyvenimas yra gyvenimas, skonis yra skonis. Nebijau pasakyti, jog operos, klasikinės muzikos koncertai, baletai man reikalingi it šuniui penkta koja. Beje, pagal oficialius duomenis, operą vertina tik apie du procentus šalies gyventojų. Mano rašomas kiaulystes, ko gero, vertina daugiau rajono gyventojų. Teigiamai, neigiamai, man žinoti ir vertinti visai nebūtina. Kodėl? Atėjo metas skelbti eilinės skilties pabaigą. Šiandien dar tik lapkričio 11 diena. Tad vėl pristabdysiu arklius, bet pabaigą paskelbsiu.
Pabaiga
Jai filosofiškas klausimas: geriau būti gerbiamam ar baisiam? Mano nuomone būti baisiam daug lengviau ir paprasčiau. Lapkričio 12 dieną užsukau į „Maximą“ užsimokėti už komunalinius patarnavimus. Jos kasininkės tai atlieka itin profesionaliai. Kiek pamenu, nusiskundimų niekada neturėjau, o štai vertingų dalykiškų patarimų gaudavau. Ir ne vieną. Tai štai, už suvartotą elektros energiją atsiskaityti nepavyko. Kodėl? Lai atsako UAB „Ignitis“ vadovai. Jokios žinutės į savo mobilųjį telefoną negavau, panašiai pasiguodė ir kaimynas. Pasak apkalbų, „nugaišo“ jų elektroninė atsiskaitymų elektroninė programa. Klausimas vadovams, vartotojams ir kietiems sveiko proto žmonėms: ko verta bendrovė nesugebanti operatyviai pašalinti gedimus? Negi mes it kokios polinės blusos turime šokuoti nuo vienos partijos į kitą? Šiuo atveju nuo vieno tiekėjo pas kitą, galbūt net tokį pat parazitą? Potvynių ar kitų gamtinių katastrofų nebuvo. Žinau, geriausiu atveju visokių „igničių“ vadovai, susižeriantys tūkstančius į savo kišenes, lyg ir atsiprašys, pareikš kokią nors fantastinę versiją. Mano nuomone, firma dirba „šūdinai“, jei neturi dubliuojančių kanalų. Aš juos pasmerkiu savo paskutiniu skilties tašku. P. S. Nejaugi yra manančių, kad jie verti daugiau nei taškas ar begalybės ženklas? Spręsti Jums. Pagarbiai.
Vytautas Mikalauskis
2024-11-12
